Kino ir teatro moterys
Natalijos Juščenko ir Nadieždos Pereverzevos gyvenimas glaudžiai susijęs su menu. Jos turi savo studiją „Studija JU“, kuria televizijos laidą „Kino ir Tele virtuvė“, filmuoja dokumentinius filmus, prisideda prie Visagine vykstančio teatro festivalio „Atspindžiai“ organizavimo. Natalija ir Nadiežda sako, kad jų dirbamas darbas tuo pačiu yra ir pomėgis. Jos pasidalijo atėjimo į savo kelią istorijomis, papasakojo apie nuveiktus darbus, pamąstė apie kino ateitį.
Natalijos kupinas ryžtingų pasirinkimų kelias
Natalijos, studijos režisierės ir prodiuserės, kelio paieškos nebuvo lengvos. Baigusi rusų filologiją, Natalija pradėjo gilintis į dramaturgiją. Tada baigė dramaturgijos magistrantūros studijas ir nusprendė tapti mokslų daktare. Tačiau rašydama mokslinį darbą ji jautė, kad kažkas tarsi ne taip. „Visada yra kažkas, kas sako, ar gerai tu darai, ar blogai,“ – sako Natalija. Ji pajuto, kad nori stoti į kinematografiją. Buvo laikas prieš pat vadinamąją perestroiką, kai trūko pinigų, žmonės buvo pasimetę. Šeima taip pat labai prieštaravo, net buvo kalbų apie skyrybas. Tačiau Natalija nepabūgo susiklosčiusių aplinkybių ir siekė savo tikslo. Išvyko į Rusiją, išsilaikė egzaminus, įstojo į Kinematografijos institutą. Dabar prisipažįsta nesigailėjusi nė akimirkos ir priduria, kad jei ne žmogus susiras kelią, tai kelias jį, kitaip ir būti negali. Blogiausia, kas žmogui gali įvykti, tai atsisakyti savo pašaukimo: „Pavyzdžiui, jei žmogus nori būti dailininku, bet dėl geresnės finansinės padėties tampa karininku, tai viskas, jis jau kovoja su savimi. Iš to tikrai nieko gero nebus.“ Natalija kūryboje naudoja pavardės sutrumpinimą – Ju. Ji tiki, kad pasikeitus pavardę, pasikeičia ir likimas.
Kultūra – Nadieždos gyvenimo dalis
Natalijos kolegė Nadiežda – studijos vadybininkė, nors ir visuomet domėjosi kinu bei teatru, tačiau vaikystėje svajojo būti chirurge. Dešimtoje klasėje pradėjo skaityti daug knygų, susidomėjo literatūra ir įstojo į rusų filologiją. Tėvai šiam pasirinkimui pritarė. Nadiežda sako, kad visas jos gyvenimas susijęs su kultūra. Ji visuomet dirbo kultūros įstaigose: Rusų dramos teatre, viešojoje įstaigoje „Mūsų namai“ ir kitose. Ji sako, kad teatras jai yra kiek arčiau širdies nei kinas, ir pradeda kalbėti apie jų skirtumus. (tas „pradeda kalbėti“, rodos, reikalauja citatos) Ji mano, kad kino ir teatro aktoriai skiriasi – kino aktorius suvaidina nors ir 20 dublių, bet daugiau prie tos scenos nebegrįžta. Kinas yra daug techniškesnis. Teatras visai kitoks. Čia kiekvieną kartą atėjus vaidinti spektaklio laukia daug netikėtumų, yra kur kas daugiau vietos improvizacijai. Į darbą aktorius turi eiti net jei esi su aukšta temperatūra, nes be jo sugrius spektaklis. Taip pat teatre kur kas dažniau pasitaiko kuriozų. „Tiek kino, tiek teatro aktorius turi turėti talentą. Jei talento nebus, niekas neišgelbės, būsi vidutinybė“. Jos dukra taip pat nenutolo nuo mamos – Rusų dramos teatre dirba grimuotoja, tad kultūros temos šeimoje nėra reta tema. Pati Nadiežda išėjusi į pensiją svajoja veiklą sieti su daile.
Kino studija, laidelė apie kiną
Kino studiją Natalija įkūrė 2004 metais, į komandą pasikvietė kelis žmones, tarp jų ir Nadieždą. Buvo planuojama atsidėti dokumentinių filmų kūrimui. Tačiau vien to pragyvenimui būtų nepakakę: „Reikėjo galvoti, kaip gyventi, nes vien tik iš kino Lietuvoje nepragyvensi,“ – sako Natalija. Taip atsirado per kabelinę televiziją transliuojama laida apie skirtingos tautybės moksleivius Lietuvoje. Atsirado iniciatyvą vesti laidą rodančių moksleivių. Netrukus kilo idėja padaryti rimtesnę laidą, kuri būtų transliuojama per visuomeninę televiziją. Taip gimė moksleivių televizija, išsirutuliojusi į „Kino ir Tele Virtuvę“, kurioje aptariamos nūdienos kino aktualijos, įvykiai, renginiai, lyginamas kinas ir teatras. Didelis laimėjimas buvo vienu geriausiu operatorių laikomo Algimanto Mikutėno prisijungimas prie komandos. Laida iš karto tapo kokybiškesnė. 2006 m. buvo sukurtas Natalijos režisuotas dokumentinis filmas „Vaikai iš debesų“. Įdomu tai, kad filmas buvo parodytas kaimyninėse šalyse, tačiau Lietuvoje didelio susidomėjimo nesulaukė. „Reikia keisti prioritetus. Valstybė be kultūros – ne valstybė. Kultūra turi būti daug aukštesnėje vietoje, negu yra dabar… Dabar kažkur prie galo“, – sako Nadiežda ir priduria, kad kol kas apčiuopiamos vilties ir pakilimo Lietuvos kinui nemato. Tačiau Natalija optimistiškesnė: „Tikiu, kad vilties yra. Netrukus Lietuvoje atsidarys Kino institutas. Bus geriau“.
