Gimęs būti kunigu
Kaip ir visos pasaulio sostinės turi tik joms būdingą architektūrą, taip ir kiekvienas žmogus turi tik jam būdingą gyvenimo tiesos sampratą. Dauguma žmonių, vedami nežinios, atsakymų į amžinuosius būties klausimus ieško religijose. Vieni pilnatvės ieško pagodose, sinagogose, mečetėse, glostydami Budos pilvą ar smilkydami smilkalus šalia daugialypio Višnos paveikslo, kiti visa širdimi atsiduoda į krikščionybės rankas ir iš visų jėgų stengiasi, kad šios gėrio rankos glostytų ne tik jo vieno galvą. Vienas tų žmonių, kurie nusprendė gyventi vardan kitų ir savo dvasinio tobulėjimo, yra kunigas Andriejus Sabaliauskas.
Pašauktasis
Andriejus gimė Raseinių rajone, religingoje šeimoje. Tėvai gyveno kaime ir sunkiai dirbo, tačiau nuo pat mažumės stengėsi įskiepyti doro gyvenimo suvokimą savo sūnui. Vienturčiui vaikui netrūko meilės, kuri jo gyvenimui suteikė prasmę. Bręsdamas vaikinas iš tėvų perėmė geriausias savybes. Atjauta, nuoširdumas, sąžiningumas, darbštumas ir neapsakomai jautrus gyvosios aplinkos suvokimas buvo jaunuolį charakterizuojantys žodžiai. Gamtos vaikas nesibodėjo savo polinkio į sakralumą. Bažnyčia jam buvo monumentali, dvasinga tvirtovė, kurioje jo geros akys svečiuodavosi sekmadieninių mišių metu, kurių, kaip žinia, jis dar nėra praleidęs.
Prieš startą
Likimas jaunam vyrui pažėrė daug galimybių, bet kartu nustatė ir aiškias jų ribas. Pasitenkinimą savimi keitė pyktis, o pradžią – pabaiga. Balansuodamas tarp baimės ir pasitikėjimo, tarp džiaugsmo ir skausmo, tarp meilės ir neapykantos, tarp atleidimo ir keršto, jaunuolis ilgai svarstė visas alternatyvas. Kaip ir kiekvienas mūsų, Andriejus buvo išsiilgęs paprasto laimingo gyvenimo, bet kartu jautė nepažabojamą priklausomybę nuo aplinkos. ,,Nei Mama, nei amžinam atilsy Tėvas nesistengė manęs nukreipti kunigystės link, tai buvo natūralus, neišvengiamas mano sprendimas. Jaučiau, kad aš priklausau ne tik sau”, – teigė dvasininkas.
Kiekvienas žmogus, ne išimtis ir Andriejus, sulaukęs momento, kai tiesiai prieš akis stoja atsakomybė pasirinkti gyvenimo kelią dvejoja. ,,Tikėjimas man nuo pat vaikystės užėmė itin svarbų vaidmenį, tačiau net tada bijojau, ar man vis dėlto užteks jo iki gyvenimo galo?”- kalbėjo Andriejus.
Kunigystė
Vis dėlto Andriejus kurį laiką gyveno pasauliečio gyvenimą. 1997 metais įstojęs į Kauno kunigų seminariją ją baigė 2003 metais. Po studijų baigimo ir po diakonato šventinimų, atliko praktiką Telšių, Plungės, Skuodo rajonų bažnytėlėse.
Tarp žmonių
Į trečią dešimtį įkopęs dvasininkas per parą nugyvena net ne dvi, o visas tris dienas. Kaip pasakė žydų kilmės austras filosofas, egzistencialistas Martinas Buberis, „pranašas yra virpanti magnetinė adata, rodanti Dievo kryptimi“. Andriejus turi daug veiklos. Jis yra dėstytojas, Žemaičių Kalvarijos vaikų ir jaunimo centro direktorius ir visų svarbiausia – kunigas. Šis žmogus pasveikina į gyvenimą atėjusius, palydi išėjusius, lanko tuos, kurie neranda vietos net savo pačių gyvenime. Ne vienas abiturientas buvo išlydėtas į savojo kelio paieškas ir paglostytas švelniu kunigo žodžiu.
Teisė tikėti tuo, kuo nori
Savo darbui pasišventę kunigai pamiršę save gyvena tam, kad žmogus su savimi susitaikytų, nejaustų vidinės tuštumos, neapsistatytų nejautros sienomis ir visa širdimi tikėtų tuo, ką daro. Nesvarbu, tu budistas ar judėjas – visada gali atverti bažnyčios duris ir pasikalbėti su kunigu. ,,Kiekvienas išsilavinęs žmogus turi pripažinti ir gerbti ne tik kitas religijas, bet ir žmogaus teisę netikėti“, – kalba kun. Andriejus.
Biblijoje rašoma, kad Švento Petro geriausias draugas buvo ateistas, kai žmonės klausdavo, kaip įmanoma bendrauti dviems skirtingiems žmonėms, Petras nusijuokdavo ir atsakydavo, kad „jie tarsi dvyniai“. Vienintelis mažytis skirtumas – tik požiūris į religiją. Nebijokime būti kartu. Kitoks – yra toks pats, tik šiek tiek kitaip.
