Lietuviškas humoras: kas buvo prieš pradedant juoktis iš politerotikos

Pupų Dėdė. Toks, koks išliko istorijos atmintyje

Humoras – bene vienintelis dalykas, apie kurį žmonės nėra linkę juokauti. Ypač vyresnioji karta, mačiusi ne vieną metamorfozę ir patyrusi, kad kintant gyvenimui keičiasi ir žmonių polinkis juoktis. O kartais vienas kitas sutinka apie tai papasakoti.

Nuo Pupų Dėdės iki Nikitos Chruščiovo

Dar ir dabar gan dažnai yra prisimenamas žymusis Pupų Dėdė – Petras Biržys, aktorius, muzikantas, dainininkas ir kraštotyrininkas, tarpukariu kiekviename kaime pažinotas ir mėgtas už švelnią ironiją savo dainose bei eilėraščiuose. Antano Smetonos laikų Lietuvoje jo pasišaipymai iš tuometinės valdžios buvo toleruojami, juos atpirkdavo nemenka patriotiškumo dozė. Tačiau prasidėjus sovietmečiui pro cenzūrą jau beveik neįmanoma buvo prasibrauti, ir toks reiškinys kaip lietuviškas humoras praktiškai išnyko.

Jo atgimimą dauguma žmonių yra linkę sieti su atšilimu Sovietų Sąjungoje kompartijos lyderio Nikitos Chruščiovo laikais. „Humoras atgijo, kai nuvykęs į Ameriką Chruščiovas nusiavė batą ir pradėjo daužyti į suolą. Paskui prasidėjo ir juokai apie kukurūzus. Svarbu buvo tai, kad Chruščiovas leido žmonėms kalbėti, davė šiek tiek laisvės“, – sako iš Lydos kilusi vilnietė rusų kalbos mokytoja Tamara Žideliūnienė, puikiai prisimenanti tuos laikus.

Politinius anekdotus, kaip pirmąją liaudiško humoro apraišką, mini beveik kiekvienas paklaustas apie juokus tarybinėje Lietuvoje. Lietuvių kalbos mokytoja ir poetė Ema Vosylienė prisimena gausybę savo jaunystės anekdotų. „Anksčiau būta daug politinio humoro, nes tai buvo būdas pasakyti tai, ko negalima sakyti viešai. Būtent todėl išliko tiek daug anekdotų apie Leonidą Brežnevą ar Chruščiovą“, – mano E. Vosylienė.

O tuometinis lietuviškas humoras? Jį, pasak E.Vosylienės, geriausiai iliustruoja anekdotų rinkinys „Čia priėjo Kindziulis“. Būtent pastarąjį rinkinį, tiksliau, visą gausybę jo leidimų, galima laikyti tikrųjų lietuviškų anekdotų pavyzdžiu. Ir nors dauguma vaizduojamų situacijų originalumu nepasižymėjo, Vytauto Mikalausko sukurtas personažas Kindziulis ne vieną dešimtmetį išliko nepaprastai populiarus. Gimė jis ne kur kitur, o kultiniame sovietinės satyros žurnale „Šluota“.

Ok vija pinavija
Bankrutuoja Vokietija.
Nors ir ginklų dujų turi,
Į mūs kiaules smalsiai žiūri.
Už bekono pora štukų,
Šimtą pirktum vokietukų.
Matote kame dalykas,
Vokietuko pilvas dykas;
Už tai jis apsišarvojęs,
Memelandan kelia kojas.
Jisai keltų net į Kauną,
Bet trepsėti vietoj gauna.
Tam paveiksle aiškiai matos,
Katras plėšrus azijatas;
Saarą rėksmu atvadavo,
Dancige tai sprandan gavo.
O už Klaipėdą gaus špygą,
Šitaip sako Tautų Lyga.

„Pupų dėdė“, 1935 m. liepa – rugpjūtis.

Šluotininkai

„Šluota“ 1934 metais pradėta leisti pogrindyje, paskui legalizuota. 1941-1956 m. žurnalas nebuvo leistas, o paskui atgimė ir net buvo globojamas Lietuvos komunistų partijos centro komiteto, mat panašėjo į tuo pat metu Sovietų Sąjungoje leistus žurnalus „Krokodil“ ir „Zanoza“. Kaip rašoma „Tarybų Lietuvos enciklopedijoje“, „Šluota“ „kovojo su buržuazinio nacionalizmo ir klerikalizmo atgyvenomis ir demaskavo tarptautinius įvykius“. Tačiau tai nesutrukdė jam išpopuliarėti ir po truputį įgyti humoro mėgėjų simpatijas. „Aišku, tais laikais skatinta kritikuoti kapitalizmą. Bet kai kurios įžvalgos ir dabar aktualios“, – mano mokytoja E. Vosylienė.

„Tai vertas gražios atminties leidinys. Kartais aname socialinės aplinkos fone jis pasirodydavęs netgi narsus, nebijantis nei partijos, nei kitokių grasinimų. Ko gero, taip iš tikrųjų ir buvo – kitiems tai buvo svarbus motyvas neužmiršti užsiprenumeruoti „Šluotą“. Iš jos satyros meno mokėsi ir sieniniai laikraštukai, kurie dažnai būdavo net ir tarybinių ūkių ar kolūkių raštinėse“, – prisimena žurnalistas Pranas Karlonas, kadaise Molėtų rajono „Spalio“ kolūkyje taip pat leidęs savo humoristinį sienlaikraštį.

Deja, Lietuvai atgavus nepriklausomybę „Šluota“ ilgai neišgyveno, nors ir buvo vienas iš pirmųjų, pakeitusių politinę orientaciją – iškart po Kovo vienuoliktosios buvo išleistas specialus numeris, kritikuojantis jau ne buržuaziją, o sovietinę valdžią. Dabar iš leidinio beliko kukli interneto svetainė ir kasmet vis dar leidžiami „Šluotos kalendoriai“.

Teisingumo politika

Visi smetonininkai buvo teisūs, todėl kad iš didelio prisisotinimo vogė valstybės turtą. Visi darbo žmonės buvo neteisūs, todėl kad jie buvo išbadėję ir ko gero galėjo pasikėsinti į tautininkų turtus. Todėl ant teisingumo ministerijos fasado buvo užrašyta: „Teisingumas yra valdymo pagrindas“. Bet kadangi valdymas buvo neteisingas, tai ir teisingumas neturėjo jokio pagrindo.

„Šluota“, 1940 m. liepa

Humoristai prieš satyrikus

Labiau nei leidiniai, sovietmečiu buvo populiarūs humoristų pasisakymai – dažnas vis dar prisimena visoje SSRS nepaprastai išpopuliarėjusį ir net aukščiausių komunistų partijos vadų mėgstamą Arkadijų Raikiną, taip pat žymius Michailą Žvaneckį ar Romaną Karcevą. Lietuvoje jie irgi buvo mėgiami. Deja, lietuviai net savam krašte tokių aukštumų nepasiekė, o ir gimė mūsų humoro scena gerokai vėliau. Šiek tiek labiau išpopuliarėjo humoristai-satyrikai. „Tik geri atminimai iš vaikystės ir jaunystės apie Vytautą Petkevičių. O tikraisiais, grynais Lietuvos humoristais man išlieka Juozas Erlickas ir Jurgis Gimberis.“ – pasakoja biotechnologas ir tarybinio humoro žinovas Arvydas Valickas, taip pat prisimenantis, kad sovietmečiu tarp studentų buvo populiari subtilaus angliško humoro tradicija. „Humoro scenoje nemačiau tada, nematau ir dabar, – teigia jis. – Buvo „Keistuoliai“, buvo Rolandas Kazlas, bet jie sugebėjo pasitraukti nenusibodę, ir tai pagirtina“.

Apie sovietinio humoro „vartojimo“ ypatybes pasakoja ir E. Vosylienė: „Seniau humoras buvo prestižo reikalas – per šventes klausydavomės plokštelių su humoristų pasirodymais, rinkdavome anekdotus, kad turėtume ką pasakoti. Į renginius mielai kviesdavosi humoristus”.

Tačiau klausinėjant, kaip gi tuometine humoro scena besidžiaugę žmonės vertina šiuolaikinius atlikėjus, išryškėja viena bendra tendencija.

Nusikaltimo problemą išspręsim, bedarbius įdarbindami policininkais. (Iš kalbos)
Gaunant menką atlyginimą, darbas būna ne pragyvenimo, o emocijų šaltinis. (Iš kalbos)
Mūsų miegamojo lubomis naktį garsiai vaikščiojo kaimynas. (Iš skundo)
Vairuotojas tikrai buvo neblaivus, nes po avarijos nespėjo pasislėpti. (Iš raporto)
Neblaiviems nepilnamečiams alus neparduodamas. (Užrašas kiosko langelyje)

„Auksinės mintys“ („Šluotos“ knygų lentynėlė).

Kaip prapuolė juokas

„Šiuolaikinis humoras – įžeidinėjimai. Seniau informacinėse priemonėse juokavimo nebuvo, tačiau liaudies humoras buvo teisingas, objektyvus“, – sako istorikas Aloyzas Žideliūnas. Jam antrina E. Vosylienė: „Dabartinis humoras nėra subtilus, jame neliko potekstės. Gal keista, bet mums – vyresnei kartai – dažnai jis net neatrodo juokingas, o šokiruoja“.

Nuo scenos pasitraukus humoro klasikams nebeliko kam reprezentuoti senųjų juoko vertybių, ir šią nišą užėmė visiškai nauji projektai. Pavyzdžiui, dešimto dešimtmečio viduryje ypatingo populiarumo susilaukė dar ir dabar gyvuojanti „Dviračio šou“ (anksčiau „Dviračio žinios“), kurios senesnius pavyzdžius geru žodžiu pamini vienas kitas paklaustasis, tačiau apie daugumą analogiškų kitų projektų teigiamos nuomonės susilaukti sunku.

Gero meistro nei su žiburiu nerasi, – skundžiasi moteriškė.
Čia priėjo Kindziulis ir tarė:
– Ieškokite su buteliu!

Sunerimusi moteris guodžiasi draugei:
– Vyras taip ilgai negrįžta iš darbo… Nejaugi susirado meilužę?
Čia priėjo Kindziulis ir tarė:
– Nereikia tikėtis blogiausio, gal jis tiesiog papuolė į autoavariją…

– Kiek jūsų šalyje gerų humoristų? – klausia Stalino užsienietis žurnalistas.
– Hmm. Sunku pasakyti,bet jau du kalėjimai perpildyti.

Brežnevas labai mėgdavo medalius sau ant krūtinės kabinti. Kabino, kol nebeliko vietos – tada ir nutarė daryt operaciją – platinti krūtinę.

„Humoro jausmas nyksta atsiradus skalbyklėms ir indaplovėms, nes nešvarumai jose skalbiami uždaryti nuo akių, – ironizuoja A. Valickas. – kadangi Lietuvoje nerašo Odesos žydai, tenka susitaikyti su juokingu kritinėjimu nuo kėdžių ir pyragaičių mūšiais filmuose bei mūsų autorių politerotika“.

Mokytojos E. Vosylienės įsitikinimu, dažnas vyresnis nei penkiasdešimties žmogus Lietuvoje tebežiūri rusiškas humoristines laidas, nes tokio amažiaus žmonėms, susiformavusiems anoje kultūroje, toks humoras artimesnis. Jos manymu, lietuviškos humoro laidos įgavo vakarietišką pobūdį ir jos labiau suprantamos jaunimui.

“Tačiau galima atrasti ir šį tą teigiamo. Žurnalistas P. Karlonas pastebi: „Atrodo, kad humore atsiranda kažkas naujo ir reikšmingo. Bet įdomu, kad tai atsitinka be humoristų pastangų – šieji kaip ir anksčiau telkiasi į paramą visokiausius triukus, dabina save ragais-nagais, murzojasi veidus, pasinaudodami išaugusiomis techninėmis galimybėmis, paverčia save į pabaisas ir velniaižin ką. O mane kur kas geriau veikia, sakysime, televizijos šokių projektų vedėjų pokalbiai ar pasiginčijimai su teisėjais. Jie natūralesni, mažiau vaidybos, pasirodo, dažname žmoguje tūno nemažas kiekis gražaus humoro“.

Kiek kitokią metamorfozę nurodo E. Vosylienė. Paklausta, ar jaučia humoro Lietuvoje nuosmukį, ji nustemba: „Kodėl nuosmukį? Pavyzdžiui rusiškas humoras vis dar labai populiarus ir mums artimesnis, nes mes susiformavome toje kultūroje. Dažnas mano amžiaus žmogus tebežiūri rusiškas humoristines laidas, kadangi lietuviškos įgavo vakarietišką pobūdį – jos dabar kitokios, bet jaunimui suvokiamos“.

Žiba žiba aukso žiedas
Ant baltųjų runkelių,
Jonas sunkvežimiu rieda –
Veža pilną bunkerį.

Tvirtos rankos spaudžia vairą,
Koja spaudžia gazą,
Šitaip sandėlin važiuoja
Naujas ūkio MAZ‘as.

Juozas Erlickas. „Kodėl“? 1979 m.

Patalpinta: Rašiniai