Donelaičio lūpomis

,,Juk jūs, ponai, mus, būrus, jau taip nustekenot, kas paskiaus mums ėst reiks žiurkes irgi pelėdas.“

K. Donelaitis. „Metai“

Šiais metais minime poeto Kristijono Donelaičio gimimo 300 metų sukaktį. Nuo 2010 m. vykdomas tęstinis bronzos liedinimo simpoziumų ir parodų projektas – ,,Skulptoriai skaito Donelaitį“. Per ketverius metus iš eksponuotų kūrinių buvo suformuota kilnojama rinktinė kolekcija.

Teminiuose simpoziumuose vertomis materializuotis pripažintos idėjos kasmet virsdavo tuzinu naujų kūrinių, kurie buvo pristatomi Lietuvos dailininkų sąjungos šv. Jono gatvės galerijoje. Sukauptas rinkinys keliauja po miestus, susijusius su Donelaičio vardu ir lietuvybe. Jis jau pabuvojo Karaliaučiuje, Vokietijoje, aplankys Lenkiją, Ispaniją ir Briuselį. Vilniuje paroda buvo eksponuojama Seimo rūmuose, Vilniaus dailės akademijos ekspozicijų salėje ,,Titanikas“ bei Valstybiniame jaunimo teatre.

Naujojo epinės didaktinės poemos ,,Metai“ leidimo įžangoje kultūros istorijos tyrinėtojas dr. Darius Kuolys retoriškai klausia, ar šis klasika tapęs kūrinys tebėra skaitomas. O galbūt poema tapo ,,didingu pakelės paminklu – garbinamu, bet nebyliu“? Iš tiesų su Donelaičio asmenybe ir kūryba susipažįstama mokykliniais metais, o vėliau atmintyje telieka turinio, idėjų, specifinio žodyno nuotrupos. Paroda ,,Skulptoriai skaito Donelaitį“ buvo akstinas menininkams dar kartą atsiversti XVIII a. šedevrą ir iš naujo įvertinti ,,Metų“ aktualumą.

Šiuolaikinių ir Apšvietos laikų problemų paralelės ypač ryškios Dalios Matulaitės darbuose. Kūrinyje ,,Kristijono Donelaičio laiškas II. Parlamentui (EURO)“ šiandieniniai kovotojai už tautos nuosavybę solidarizuojasi su savo idėjiniu pirmtaku Donelaičiu. D. Matulaitė ironiškai surenčia ,,Saugų būstą“. Lyg XVIII a. pradžios Didžiojo maro metus prisiminusi, autorė paleidžia gaują bronzinių graužikių. XXI a. siaučia naujas virusas – vienas po kito aukomis krenta Snoras, Ūkio bankas. Dailininkė susirūpina Lietuvos ekonomikos pamatų tvirtumu ir patupdo pelėdą, linkėdama išminties.

Trečioji D. Matulaitės politinio turinio ir empatijos sintezės apraiška – skulptūra ,,Inga Rinau skaito dukrai Donelaitį“. Tai – kūrinys apie žiniasklaidoje plačiai nuskambėjusią ir painią bylą dėl vaiko globos. Autorė piktinasi Lietuvos teismų sistema, stokojančia pasiryžimo ginti tautiečių interesus.

Skulptorius Arvydas Ališanka renkasi mažiau kontekstualias, nepolitizuotas ir abstraktesnes, tačiau labai taiklias metaforas. Skulptūra ,,Dirva“ išarto juodžemio faktūra atkartoja žmogaus siluetą ir įprasmina būrišką meilę darbui ir gamtai. Pirmajai poemos eilutei dedikuotas kūrinys integruoja kūnišką pavidalą į monstranciją imituojančią saulę. ,,Ir paukštelių balsuos yr didei stebuklinga“ – tai bronzinis daugiamatis karpinys, įkvėptas pavasarį grįžtančių paukščių vaizdinių.

Prisiminęs K. Donelaičio talentą fizikai, jo susimeistrautus įvairius matavimo prietaisus bei muzikos instrumentus, Rytis-Jonas Belevičius pagamina ,,Duonelaičio kondensatorių“ ir ,,Duonelaičio mikroschemą“. Autorius, lyg netyčia suklysdamas, užčiuopia prasmingą žodžių žaismą tarp kuklaus lietuviško patiekalo ir ,,Metų“ autoriaus, vis mokiusio maitintis saikingai, pavardės.

Taisyklingu, į dešinę pasvirusiu raštu Sigita Dackevičiūtė deklamuoja pirmuosius poemos stulpelius ant stilizuoto malūno sienų skulptūroje ,,Kristijonas Donelaitis“ ir ant žlugto, asmenuodama poeto vardą ir pavardę, kūrinyje ,,Kristijonui Donelaičiui“. Nuo mokyklos laikų nostalgijos autorė atsiriboja paskirdama industrializuotą ,,Metų ratą Donelaičiui“.

Romualdas Inčirauskas pabrėžia Donelaičio ,,Metų“ sąsajas su antikiniais epais ir gipso plokštėje riedančiu gyvenimo ratu palieka pėdsaką, kaip Donelaitis paliko lietuvių literatūros istorijoje. Donelaičio biografijos fragmentai byloja apie turiningą, pasišventusį, religingą ir paprastą gyvenimą. Donelaitis, kovojantis ne kalaviju, bet ginantis Tėvynę nuo kolonistų žodžiu, priartinamas prie senovės graikų ir romėnų didvyrių. Ekspresyvus ir dinamiškas Lenkijos menininko Pawel Leski nulietas Donelaičio portretas ,,Likimo ratą“ patiki sukti Dievo rankoms.

Liudmila Bogatova, skulptorė iš Rusijos, galbūt vienintelė parodoje atstovauja realizmo krypčiai ir sukuria precizišką psichologinį kunigo portretą ,,Kristijonui Donelaičiui“. Jolanta Balkevičienė įamžina pamokslaujantį ,,Kristijoną Donelaitį“. Būro portretą interpretuoja Daumantas Kučas kompozicijoje ,,Lietuvninko sodyba“. Personažo nuogumas simbolizuoja skurdų baudžiauninkų gyvenimą, tačiau figūra ištempta, iškilusi virš materialaus pasaulio – dvasiškai turtinga. Tamara Janova vaizduoja į pamaldas kviečiantį varpą primenančią būtybę ir pabrėžia ,,Lietuviško žodžio ir tikėjimo“ svarbą.

Mindaugas Jurėnas paruošia spyruokliuojantį ,,Paklotą (Jau saulelė vėl atkopdama budino svietą…)“. Gimtąją žemę autorius pateikia kaip amžinojo atilsio guolį. Asta Vasiliauskaitė suriša stogų puošybos elementus į ,,Lekių“ puokštę. Mindaugas Junčys dovanoja ,,Keturių“ metų laikų puokštę, kiekvieną sezoną vaizduodamas kaip neprasiskleidusį pumpurą. Styrantys medžiai šaltuosius periodus apraizgo nuogomis šakomis, o šiltuosius žydinčiais verpetais.

Mindaugo Aučynos ,,Dekoratyvinėje kompozicijoje“ plunksna, sunki kaip pati bronza ar baudžiauninkų gyvenimas, sminga į rašalo buteliuką ir taško į šalis įkvėpimo purslus. Paauksuotas paviršius įvertina auksines Donelaičio mintis. Jonas Gencevičius bronzos trupiniais išmargina ,,Raštus K. Donelaičiui atminti“. Neiššifruojami hieroglifai rangosi tarsi sliekai, rikiuojasi į tvorelę, susisuka į kamuoliukus ir susiploja. Tai – kūrybos proceso įkūnijimas: idėja šliaužioja proto periferijomis, susiformuluoja, tampa apibendrinimu, nusidėvi. Valdas Bubelevičius, panaudodamas malūnų ir saulės motyvus, surenčia Donelaičiui žalvarinį stogastulpį ir meldžia poetui amžinos ramybės žodžiu ,,Requiem“.

Užduotis skaityti Donelaitį – ne iš lengvųjų. Donelaičio kūryba neapsiriboja, kaip manoma, visą gyvenimą kurta poema ,,Metai“. Donelaičio skaitymas – tai ir Tolminkiemio klebono asmenybės pažinimas ir pasikaustymas istorinio konteksto žiniomis. O ir pačių ,,Metų“ daugiasluoksniškumas suteikia erdvės įvairioms interpretacijoms. Visgi dailininkams pavyko. Skulptūros ne iliustratyviai recenzuoja hegzametro eilutes, o Donelaičio lūpomis kalba apie dabartį.

1. Tamara Janova

Tamara Janova. ,,Lietuviškas žodis ir tikėjimas" (bronza, h-24, 2010)
„Lietuviškas žodis ir tikėjimas“ (bronza, h-24, 2010)

2. Dalia Matulaitė (pokalbis lauke):

3. Arvydas Ališanka:

Patalpinta: Rašiniai, UŽ Radijas