Menininkai, į Lietuvą grįžę kūriniais
Ar kada nors, beklaidžiodami muziejų salėmis ir besidairydami į įvairiausius eksponatus susimąstėte, kokį kelią jie nuėjo, kad atsidurtų priešais jus, už pirštais nučiupinėto stiklo, ar aksominės juostelės, neleidžiančios prieiti arčiau? Kiekvienas eksponatas pasakoja savitą istoriją, o kiekviena ekspozicija nueina ilgą kelią, kol patalpinta muziejaus salėse puikuojasi prieš savo žiūrovus. Apie tokias ekspozicijų keliones pasakoja Lietuvos dailės muziejaus darbuotojos: Ilona Mažeikienė, vaizduojamosios dailės rinkinių saugotoja – tyrinėtoja, ir Laima Bialopetravičienė – muziejaus direktoriaus pavaduotoja mokslui.
Dovanos laisvai Lietuvai
Lietuvos dailės muziejaus rinkiniuose šiuo metu saugomi 232 717 eksponatai ir kasmet jų vis daugėja. Po II Pasaulinio karo muziejai buvo nacionalizuojami, Lietuvos dailės muziejus buvo vienas iš nedaugelio, galėjęs priglausti kolekcijas. Dabar į muziejus eksponatai patenka juos perkant, kur kas dažniau – dovanojant. Ypač daug kolekcijų gauta Lietuvai atgavus nepriklausomybę. Tuomet išeiviai menininkai ar jų artimieji pareiškė norą grąžinti kūrinius tėvynei. „1944 metais daugybė žmonių emigravo iš Lietuvos. Tarp jų buvo ir iškilūs mūsų menininkai, – prisimena L. Bialopetravičienė, – žmonės bėgo nuo ideologijos, tuometinės santvarkos. Vos vienas kitas, tokie, kaip V.K.Jonynas, ar V.Vizgirda nenutraukė ryšių su Lietuva. Kiti laukė perversmo ir tikėjosi, kad galės grįžti į tėvynę, kur jų kūryba bus saugi. Pavyzdžiui, P. Domšaičio kolekcija, šiuo metu eksponuojama jo vardo galerijoje, Klaipėdoje, į Lietuvą atkeliavo Amerikos lietuvių fondo iniciatyva, tačiau tik Lietuvai atgavus nepriklausomybę.“
„Rojaus sodai“ ir patriotizmas
Ilona Mažeikienė prisimena Arbit Blato, garsaus žydų kilmės kūrėjo kolekcijos istoriją, kurioje be asmeninių kontaktų neapsieita. Buvo planuojama kolekciją atsivežti jau kurį laiką, dar prieš A.Blato našlei priimant sprendimą. Menininko meilė tėvynei ir aplinkinių bičiulių pastangos lėmė didelės, per 400 kūrinių kolekcijos perdavimą Lietuvos dailės muziejui. „Noras palikti savo pėdsaką, tėvynės ilgesys, savotiškas patriotizmas – tai skatina išeivius menininkus „grįžti“ į gimtinę savo darbais,“ – samprotavo ponia I. Mažeikienė.
Svarbu paminėti ir 2009 metais į tėvynę „grįžusį“ Vytautą Kasiulį, atgabenusį savo „Rojaus sodą“ į darganotą lietuvišką žiemą. Kolekcija atvežta į Lietuvą su viena sąlyga – menininko darbai turi būti eksponuojami jo vardo muziejuje, kuriam Kultūros ministerija jau skyrė lėšų ir kuris, planuojama, atvers savo duris Goštautų gatvėje jau 2013 metais. „Vienas pagrindinių reikalavimų atsivežant kolekcijas į Lietuvą yra jų nuolatinė ekspozicija, – pasakoja I. Mažeikienė, – visi nori palikti savo pėdsaką Lietuvos meno istorijoje, nori, kad kūriniai būtų nuolat matomi, jais būtų domimasi, apie juos rašoma…“. Paklausta, ar tokių vardinių muziejų Lietuvoje užtenka, L. Bialopetravičienė prasitaria, jog būtų idealu, jei kiekvienas itin pasižymėjęs Lietuvos menininkas turėtų po tokį. „Juk Paryžiuje ir suskaičiuoti visus muziejus būtų sunku, – šypteli ponia L. Bialopertavičienė , – žinoma, reikia į situaciją žvelgti realiai. Tokie muziejai turi ir atsipirkti.“
