Dienoraščių apraiškos

Nesuskaičiuojama gausybė asmeninio gyvenimo istorijų gula į šimtus ir tūkstančius žurnalų puslapių, kuriuos skaito tokia pat galybė moterų. Istorijų, kurios tinka visų socialinių grupių atstovėms – tiek namų šeimininkėms, tiek karjeros siekiančioms moterims, o kartais gal ir vieną kitą vyrą sudomina.

Dienoraščiai nebeslepiami po lova, dabar tai jau visiems atviros biografijos ir gyvenimo detalės. Kuklesnis žmogus tai pasiliktų sau arba atskleistų tik artimajam. Ar privatumas nebeteko prasmės dėl to, kad pakito žmonių supratimas apie vertybes? O gal tiesa slypi giliau?

Vertinti ir interpretuoti istorijas, kurios perpildytos asmeninio gyvenimo detalėmis ir viešomis tapusiomis paslaptimis galima visaip, tačiau reikia pradėti nuo to, kokias moteris matome žurnaluose. „Tai gražios, protingos, išsilavinusios, turtingos, laimingai ištekėjusios ar nepriklausomos moteriškos lyties atstovės. Jeigu jos ne žinomų advokatų, aktorių, Seimo narių žmonos, tai būtinai vienišos, bet stiprios, nepriklausomos – valdančios savo, savo vaikų ir kitų žmonių likimus. Rečiau tai moterys, kurios blogai gyvena, nemato gyvenimo prasmės. O jeigu apie tokias ir rašoma, tai pasakojama, kaip jos išsikrapštė iš problemų, atrado save, sutvarkė savo egzistenciją, pasiekė tikslus. Kitaip tariant – visos jos sėkmės lydimos moterys. Jos visada gražiai apsirengusios, laimingos, besišypsančios – idealas, kurio visi siekia“, – sako psichologė Dorota Oliškevič.

Juk iš tiesų, kiekviena moteris gerai jaučiasi, kai yra pagiriama, įvertinama, kai nelieka nepastebėta. Bendravimas ir dalijimasis informacija (kokia ji bebūtų) yra natūralus žmogaus poreikis, tik jo formą kiekvienas pasirenka pagal save. Galbūt dėl to, kad bendravimas ir dalijimasis informacija (kad ir asmenine) šiuolaikinėje visuomenėje kiek pakito, žurnalų puslapiuose aptinkame tiek asmeninių istorijų. Asmeniškumas nebėra asmeniškas, o tai, kas verčiau liktų dienoraščio puslapiuose patenka į spaudą. Taigi spauda jau praktiškai tampa viena iš dienoraščio apraiškų, tik neprivataus, o viešo.

Noras būti žinoma

Suprantama, kad asmeninio gyvenimo istorijos dažniausiai publikuojamos moterims skirtuose žurnaluose, tokiuose kaip: Moteris, Laima, Istorijos ar Cosmopolitan. Moterys mėgsta pokalbius su draugėmis prie kavos puodelio, nevengia išsipasakoti (kartais kiek daugiau nei reikia). O moteriškai publikai skirti žurnalai būtent ir patenkina tą poreikį žinoti, kaip kiti gyvena, kiek uždirba, kaip augina ir auklėja vaikus, dėl ko kenčia, kokios jų problemos ir taip toliau. Tai panašu į ieškojimus panašių į save tarp svetimų. Ir nors kiekvienas žmogus yra skirtingas, turi aibes sunkumų, bet žinojimas, kad kažkas su panašiomis problemomis jau susidūrė, rado išeičių, tarsi sukuria nematomą jungtį, suteikia tikėjimo. O gal ir sprendimas randamas greičiau, kai pasakom garsiai?

Ieškoti panašumų skaitant žurnalus yra viena, o jais dalytis su plačiąja auditorija – jau visai kas kita. Tad verta susimąstyti, kodėl moterys nori, kodėl sutinka masėms atskleisti savo gyvenimo kertes. Logiška, kad geriausiai apie tai nusimano psichologai, tyrinėjantys ir suprantantys žmogaus psichologiją bei poreikius. Tiesa, net ir psichologų nuomonės apie viešumo troškimą yra skirtingos.

Pasak psichologės Dorotos Oliškevič, dabartiniame industrializacijos, urbanizacijos ir konkurencijos pasaulyje moterys nori būti tokios pat svarbios ir gerbiamos kaip ir vyrai. Jos pradeda ieškoti daugiau savirealizacijos galimybių už šeimos ribų. O kas pasakė, kad moteris negali būti gera politikė arba protinga vadovė? Šiandiena moterys bando išeiti iš virtuvių ir įrodyti kitiems, sau ir visam pasauliui, kad jos sugeba tapti daugiau negu pavyzdingomis motinomis ir paklusniomis žmonomis. „Moterys nori būti pastebėtos ir matomos bet kokia kaina. O žurnalai geriausias įrankis šiam tikslui pasiekti“,  – sako psichologė.

 Taigi jau atgyvenusi tiesa, kad moters darbai apsiriboja tik valgio gaminimu ir vaikų auginimu, bėda ta, kad moterims vis dar tenka tą įrodinėti. Tačiau tokie vieši pareiškimai, pasakojimai apie asmeninį gyvenimą gali būti ir kitų dalykų (ne noro tapti žinoma) pasekmė. Psichologė Jona Kirkauskienė teigia, jog asmeninių gyvenimo detalių atskleidimas tiek moterų, tiek vyrų, gali turėti įvairių priežasčių. Tai gali būti ir menkavertiškumo jausmo kompensacija, siekiant parodyti savo reikšmingumą; gali būti isteriško charakterio bruožų apraiška, kai norima būti dėmesio centre; nuoširdus tikėjimas, kad padarytos ir paviešintos klaidos apsaugos kitus žmones ir taip vardyti galima be galo. „Net pats žmogus, atskleidžiantis savo gyvenimo istoriją, gali nežinoti, kokia tikroji to atsikleidimo priežastis. Jis gali manyti, kad jo istorija turi apsaugoti kitus nuo klaidų, o iš tiesų tai gali būti dėmesio siekimas bet kokia kaina, net apnuoginant savo asmeninį gyvenimą“, – pasakoja psichologė Jona Kirkauskienė.

Asmeninių problemų įtaka

Toli gražu ne visos publikuojamos istorijos turi laimingas pabaigas, susiję su geru, gražiu gyvenimu ir sėkmingu savęs realizavimu vienoje ar kitoje srityje. „Moterys, kurių istorijas skaitome žurnaluose dažnai yra stiprios, nepriklausomos, žino savo vertę, pasitiki savimi, žino savo teises, nuolat tobulėja, niekada nepasiduoda… Tai tiesiog stiprybės įsikūnijimas: ji idealiai atlieka kiekvieną gyvenimo vaidmenį (sėkminga darbuotoja, gera žmona ar partnerė). Tačiau ar iš tikrųjų viskas taip idealu? O gal už tų gražių istorijų kažkas slypi…“, – svarsto Dorota Oliškevič.

Apstu ir tokių istorijų, kurias skaitant atrodo, kad žmogus tiesiog neturi kam išsipasakoti ar neranda išeities. Tai nėra laimingo gyvenimo receptai, tai greičiau noras pamokyti kitas, apsaugoti nuo nesėkmių ir panašiai. Psichologai taip pat svarsto, kas paskatina moteris viešinti savo gyvenimą. Anot psichologės Dorotos Oliškevič, mokslininkai teigia, kad tokio moterų gyvenimo viešinimo paaktyvėjimo priežastimis gali būti neturėjimas (praradimas, atėmimas) ko nors trokštamo, labai reikalingo. Taip pat gali būti meilės stoka. „Nuo mažens žinome, kad norint pelnyti kieno nors meilę, reikia tapti labai gera, beveik idealia. O kai vyrai namuose nemato kokios mes geros, tai reikia, tapti dar geresnėmis – jeigu ne mūsų vyrai, tai gal visuomenė mylės (o tada gal ir vyrai įsižiūrės geriau). Viena priežasčių yra baimė prarasti kontrolę ir valdžią bei konkurencija. Šiais laikais moteriškumas ir vyriškumas prarado savo pirminę prasmę: vyrai ir moterys dabartiniame pasaulyje tapo partneriais“, – mintimis dalijasi Dorota Oliškevič.

Tačiau psichologė Jona Kirkauskienė mano, kad sunkumai šeimoje, smurtas ir kitos psichologinės problemos nelemia moters noro apie tai pasakoti, tačiau tos priežastys gali suformuoti asmenybės struktūrą. Asmenybės, kuriai reikia išskirtinio dėmesio, noro pasirodyti, būti matomu. „Savivertės trūkumas, manau, yra viena pagrindinių viešumo troškimo priežasčių. Jei žmogus pasitiki savimi, yra realizavęs save veikloje (darbe, šeimoje) jam nekyla būtinybės patvirtinti savo vertę viešai demonstruojant asmeninį gyvenimą. Viešumas tokiu atveju (pasitikinčio savimi žmogaus) gali būti kaip priemonė skleisti savo idėjas, pristatyti ir informuoti apie savo veiklą, veiklos galimybes“, – sako Jona Kirkauskienė.

Vadinasi, priežasčių, kurios skatina moteris dalytis asmeninio gyvenimo detalėmis gali būti daug ir pačių įvairiausių. Bet kuriuo atveju kai kurių gyvenimo detalių pateikimas gausiam skaitytojų ratui atrodo kiek per drąsus žingsnis. Tačiau žinant nenumaldomą moterų norą parodyti save įmanomi ir tokie būdai.

Nereikia pamiršti, kad yra istorijų, kuriose svarbus ne tik paties istorijos herojaus gyvenimas, asmeniškumai. „Kiekviena moteris turi savo specifinę priežastį ieškodama viešumo. Manau, kad viešumas gali būti puiki priemonė sustabdyti nusikalstamą kito žmogaus elgesį, pasidalyti savo patirtimi, norint padėti kitiems žmonėms“, – pasakoja psichologė Jona Kirkauskienė.

Kiekviena istorija (kokia ji bebūtų) yra papasakota su tikslu. O bendros problemos žmones suvienija ir suteikia stiprybės. Be abejonės, visada atsiras besistebinčių, kokia menka riba yra tarp viešo ir asmeninio gyvenimo.