Bundanti tradicija futbolo stadionuose
Futbolas – viena seniausių komandinių sporto šakų, įtraukta į Olimpinių žaidynių programą. Šis sportas pakerėjo ne tik milijonus žydrųjų televizorių ekranų žiūrovų visame pasaulyje, tačiau, visų pirma, tūkstančius tų, kurie renkasi į rungtynes stadionuose. Futbolas jau ilgą laiką neįsivaizduojamas be skirtingas komandas palaikančių sirgalių, dar vadinamų ultromis. Ne išimtis ir Lietuva, kurioje futbolas pradėtas žaisti dar Tarpukariu, o pirmasis organizuoto palaikymo judėjimas atsirado tik XX a. 9-ajame dešimtmetyje.
Pietų IV
Nepaslaptis, jog Lietuvoje seniausias ir iki šiol išlikęs futbolo sirgalių judėjimas yra Vilniaus „Žalgirio“ Pietų IV. Pavadinimas kilo nuo legendinio „Žalgirio“ stadiono tribūnos, kurioje 1985 m. susipynė organizuoto palaikymo mazgai. Tądien palaikyti Vilniaus „Žalgirį“ reiškė eiti prieš komunistinę sistemą, todėl tribūnoje (kaip ir visame stadione) stovėdavo ypač daug žmonių, kuriems ši komanda tapo stabu, o palaikymo kūrimas – savotišku išsivadavimu nuo įgrisusio raudono kumščio. Vienas iš Pietų IV idėjinių lyderių Ingvaras Butautas, dar vadinamas tiesiog Storu, prasitarė apie tai, koks svarbus ir reikšmingas yra šis judėjimas jam pačiam: „Pietų IV man reiškia viską – gyvenimą, jo tikslą, įdomų užsiėmimą ir rūpestį, kartais gėdą, galų gale draugus“.
Judėjimai šiandien
Po Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo, 1990 m., atsirado daugiau organizuotų futbolo palaikymo judėjimų: Šiaulių fanai, Klaipėdos „Atlanto“ Vakarų frontas, Gargždų „Bangos“ Tigrų ekipa, Alytaus „Dainavos“ Dzūkų tankai, Tauragės „Tauro“ Tauragai, Panevėžio „Ekrano“ Pirmoji armada, Marijampolės „Sūduvos“ Sūduvos sakalai. Šios fanų grupės savo komandas vis dar palaiko Lietuvos futbolo federacijos (LFF) A lygoje. Kitos grupės, turėjusios gan gilias tradicijas (Kaunas ultras), dėl savo komandų griūties buvo priverstos, tikėkimės, trumpam apleisti tribūnas.
Šiuo metu Lietuvoje dvi grupuotės, Pietų IV ir Dzūkų tankai, išsiskiria savo dydžiu – namų rungtynėse apsilanko šimtas ir daugiau aistruolių. Nedaug atsilieka Tigrų ekipa ir Pirmoji armada. Internetinio sirgalių puslapio ultras.lt duomenimis, 2011m. sezono metu savo komandą gausiausiai išvykose palaikydavo Pietų IV grupuotė, neatsilikdavo ir Dzūkų tankai bei dar praėjusį sezoną egzistavusio FBK „Kauno“ fanų judėjimas Kaunas ultras. Palaikymo vaizdingumu (kuriamomis choreografijomis) išsiskiria vilniečiai, kurie bemaž kiekvienų šio sezono rungtynių metu sukuria po choreografiją. Dainingumu jau nuo praėjusio sezono garsėja dzūkai, stebinantys ir repertuaru, ir dainų garsumu.
Ingvaras Butautas. Kristinos Černiauskaitės nuotr.
Choreografija – vaizdinio palaikymo elementas. Kristinos Černiauskaitės nuotr.
Liutauras Varanavičius. Kristinos Černiauskaitės nuotr.
Pirotechnika. Kristinos Černiauskaitės nuotr.
Vertybės
Pasak Kristinos Černiauskaitės, pamėgusios stebėti organizuotą futbolo komandų palaikymą ir šiuo metu tai užfiksuojančios nuotraukose, Lietuvoje esančių sirgalių vertybės nesiskiria nuo vyraujančių kitose šalyse. Kristina teigia, jog svarbiausia vertybė fanui yra bet kur ir bet kada palaikyti savo mylimą komandą ir nesvarbu, ar ji pralaimi, ar laimi.
Nepaisant pavienių incidentų, futbolo grupuotės Lietuvoje gyvena be didesnių konfliktų. I.Butautas atskleidžia, jog tokia padėtis susiformavo istoriškai: „Žmonės po sovietmečio matė priešą Rusijoje – jos aistruolius, o kiekvieną lietuvį laikė broliu“. Tiesa, pašnekovas pažymi, jog maždaug prieš šešerius metus padėtis pradėjo keistis, ir įvardija galimas priežastis – besikeičiančias kartas, naujas grupuotes. „Dabar retkarčiais įvyksta didesni karai, tačiau vis tiek mes, lietuviai, kol kas nemokame nekęsti vieni kitų taip kaip užsieniečiai stadionuose“, – mano Storas. Iš tikrųjų Lietuvoje nėra tokios ultrų agresijos, kokia esti Lenkijoje ar Balkanų šalyse. Sirgaliai Lietuvoje bendruomeniškumo ir vieningumo dvasią išlaiko. Čia visos grupuotės turėtų būti kaip kumštis – organizuotą palaikymą kuriančiųjų agresija, kaip minėjo Ingvaras, yra per maža dideliems nesutarimams. Tai įrodo per Lietuvos futbolo rinktinės rungtynes susivienijantys fanai, kurių tikslas – vieningai aktyviai palaikyti rinktinę. „Visi buvome vienas ir tas pats, kad ir su skirtingų spalvų šalikais“, – apie rinktinės palaikymą kalba Ingvaras Butautas.
Futbolo fanų čempionatai
Lietuvoje periodiškai, žiemą ir vasarą, vyksta Lietuvos sirgalių grupių futbolo čempionatai, kuriuose jie išsiaiškina, kuri tribūna yra stipriausia futbolo aikštelėje. Juose dalyvauja ir kviestiniai svečiai iš Latvijos, Ukrainos. Įdomu ir tai, kad tas pats fančempas sutraukia ir tas grupes, kurių klubai jau nebeegzistuoja, tarkime, Kaunas ultras, Kauno „Inkaro“ judėjimas, Vilniaus „Vėtros“ Tornados. Kaip ir Olimpinių žaidynių metu Antikinėje Graikijoje, šiame čempionate nutraukiami bet kokie skirtingų sirgalių judėjimų konfliktai.
Požiūris
Įdomi ir svarbi yra žmonių nuomonė apie Lietuvos sirgalius, kurie mato fanų judėjimus iš gana artimos šalies, tačiau jokiam savęs nepriskiria.
Buvęs LFF prezidentas Liutauras Varanavičius konstatuoja, jog ultrų judėjimai Lietuvoje vis dar kuriasi: „Ultros Lietuvoje tik formuojasi – ir tai yra normalu, nes dauguma mūsų klubų turi tik kelerių metų istoriją“. Buvęs LFF prezidentas patikino, jog turi išskirtinę nuomonę apie neatsiejamą nuo sirgalių dalyką – pirotechniką: „Manau, kad atsakingai naudojama pirotechnika yra leistina ir sukuria gerą atmosferą“. Deja, ne visų nuomonė sutampa su Liutauro Varanavičiaus. Stadionuose dėl pirotechnikos dažnai kyla konfliktų, sulaukiama neadekvačių veiksmų fanų atžvilgiu iš policijos pareigūnų ar stadiono apsaugos darbuotojų.
Mano pašnekovė Kristina Černiauskaitė atskleidė, jog jai yra įdomiau stebėti tai, ką rungtynių metu daro sirgaliai. „Man tai yra savotiškas šou, kurį mėgstu žiūrėti ir fotografuoti. Kova aikštelėje man nelabai įdomi, kartais po rungtynių net nežinau rezultato“, – juokauja mergina. Tokia realybė. Kartais labiausiai užsivedę sirgaliai nemato net epizodų, kai jų komanda įmuša įvartį.
Avanti ultras
Taigi, Lietuvos futbolo fanai vis dar kuriasi, tačiau su laiku jų gretos, tikėkimės, didės. Turėtų ateiti metas, kai futbolo stadionai bus sausakimši, kai sirgalių tribūnos bus dar gausesnės, o jų palaikymas vis dainingesnis ir vaizdingesnis – „Roma per naktį nepasistatė“… Būtent dėl to noriu pakviesti kiekvieną rimčiau pasižiūrėti į savo miesto futbolo klubus ir tapti vienu iš Romos architektų!