Grafičiai: sienų keliami konfliktai visuomenėje
„Vandalai, banditai, nusikaltėliai“ − tokiais epitetais dažniausiai yra vadinami populiarios gatvių kultūros atstovai − graffiti piešėjai. Grafičių subkultūra kelia ne vieną konfliktą visuomenėje. Piešėjai nuolat kovoja dėl menininkų vardo, bet dažniausiai pasigirstantis konfliktas – su teisėsauga.
Menininkai teigia, jog kuo žinomesnėje vietoje piešiama, tuo daugiau subkultūros atstovų aplodismentų susilaukiama. Brigitos Šabanaitės nuotr. Konfliktas tarp grafičių piešėjų ir teisėsaugos yra viešas ir aktyvus reiškinys. Tačiau ar tai iš tikrųjų kova su vandalizmu, o gal, kaip dažnai minima spaudoje, tai kova su vėjo malūnais.
Žinomumas ir matomumas – viena iš pagrindių dalių
Daugelyje Europos šalių muziejai pradėjo rodyti ,,graffiti“ darbus, kaip atskirą meno formą. Kaip ir kiekvienam menininkui, taip ir grafičių piešėjams, svarbu pasirodyti, būti matomiems. Kuo žinomesnėje ir matomesnėje vietoje piešiama, tuo daugiau subkultūros atstovų aplodismentų susilaukiama.
„Pagarba ir žinomumas pagrindinės grafičio sudedamosios dalys, − pasakojo Saulius (vardas pakeistas – aut. past.), − nors dėl sudedamųjų dalių visų nuomonės skirtingos, tačiau man tai nuotykiai, adrenalinas, pagarba vieni kitiems.“
Grafičių entuziastai buriasi į gaujas, rengia piešimo varžybas, kuria interneto svetaines ir socialinių tinklų puslapius. Nesunku suprasti, kas šioje subkultūroje yra vertinama teigiamai. Pagyrų ir pagarbos susilaukia darbai, nupiešti ant viešojo transporto, sienų miesto centre, kurias nuolat mato dideli srautai žmonių. Žinomumas ir matomumas yra viena pagrindinių dalių šioje subkultūroje.
„Susižavėjau grafičiais prieš 7-8 metus, kai piešinius pamačiau Vilniaus mieste. Nuo to laiko pats pradėjau piešti, tačiau šiuo metu piešiu tik legaliai“, − taip pat paminėjo pašnekovas.
Legalus grafitis nėra „tikras“
Į kovą su grafičių piešėjais stoja ir policijos pareigūnai, ir valdžios atstovai, ir patys gyventojai. Kuriamos prevecinės programos, pažeidėjams didinamos baudos. Tačiau dažų flakonais apsiginklavę piešėjai panyra į naktį, kad nustebintų įvairiausiais darbais, kuriems neretai toli iki meno kūrinio. Tai ypač pasakytina apie sunkiai suprantumus simbolius, pavienius žodžius, kurie dažniausiai perduoda žinią, kad „aš čia buvau”.
Kita vertus, norintys kurti gatvės meną ir nesislapstyti nuo pareigūnų, tai gali daryti per viešus renginius. Geras pavyzdys, kartu parodęs ir susidomėjimo grafičiais mastą, –Vilniuje įvykusi „Nescafe Street Art” šventė. Prie Baltojo tilto esančiame riedlenčių parke susirinkę piešėjai varžėsi dėl piniginio prizo, o į juos pažiūrėti susirinko pora tūkstančių žmonių. Deja, tokie renginiai vyksta labai retai, o nelegalių grafičių nemažėja. Todėl ,,graffiti“ piešėjams siūloma ir kita alternatyva – legalios sienos.
Vilniaus miesto savivaldybė yra patvirtinusi 15 legalių grafičių piešimo vietų, dauguma jų yra retai matomose vietose, pavyzdžiui, požeminėse perėjose. Tai visiškai prieštarauja grafičių sudedamosioms dalims: matomumui ir žinomumui. Daugumos piešėjų požiūriu, legalus grafitis nėra „tikras”, nes jam nupiešti nereikia jokių papildomų pastangų. Aplinkybės, kuriomis būna piešiama, bene svarbiau už patį kūrinį.
„Miestas turi būti gyvas – tai parodo besikeičiantis miesto veidas. Visą laiką atsiras žmonių, kurie maištaus, nepaklus prieš nusistovėjusias taisykles, − tikina pašnekovas, − nieko keisto, kad legalios sienos yra nepopuliarios. Juk „graffiti” iš esmės yra vandalizmo forma, jei atėmi iš jos nelegalumą, ji praranda savo žavesį.”
Nesibaigiantis konfliktas
Nė vienam užsienio miestui nepavyko išnaikinti grafičių kultūros, to seniai ir nebesiekiama. Nors nelegaliai piešiančiųjų miestuose nemažėja, tačiau gyventojai nelinkę pranešti apie grafitininkų padarytą žalą, nes nėra patogaus būdo tai padaryti. Pasak kultūros departamento prie Kultūros ministerijos (KPD) vyriausiosios specialistės Eimantės Daukšaitės, piešėjų padarytą žalą departamentui skaičiuoti tenka itin retai, nes žmonės papraščiausiai nesikreipia.
„„Graffiti” piešėjų padarytą žalą Departamentui skaičiuoti tenka itin retai. Saugomų pastatų savininkai bei valdytojai paprasčiausiai dėl to dažniausiai nesikreipia, o savo iniciatyva žalos skaičiuoti mes negalime, – sakė E. Daukšaitė, – Tiesa, teko du kartus skaičiuoti žalą, kai išpieštas buvo mums priklausantis pastatas Upės g. 3. Dar vienas neitin senas atvejis- skaičiuota žala padaryta Vilniaus g. 21 laiptinėje.”
Pasak KPD atstovės, pasitaiko ir kitų pavienių atvejų pavyzdžių, tačiau bendros statistikos departamentas nekaupia. Net jei ir kauptų, ji vargiai atspindėtų, kiek realiai per metus nukenčia senamiestis.
Taigi, sprendžiant ,,sienų“ keliamą konfliktą visuomenėje, svarbu supranti, kad ginčas niekada nebus laimės iš vienos pusės, o legalizavimas įmanomas, bet nevisada veiksmingas.
„Graffiti“ – dviprasmiškas reiškinys
Šiuolaikinė „graffiti” piešimo ant sienų kultūra susiformavo Niujorko gatvėse aštuntajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje, o pirmieji graffiti Lietuvoje atsirado maždaug 1993-1994 metais.
„Iš tiesų iš kur grafičiai kilo, teorijų egzistuoja labai daug. Vieni sako, kad jų atsiradimas siejamas su kriminalinių gaujų erdvės žymėjimo tradicija, kai tam tikru ženklu pažymima gaujos kontroliuojama miesto dalis, kvartalas. Kiti kalba, kad grafitis, kaip nelegalus užrašas ar piešinys ant sienos, yra senas kaip pasaulis, ir primena užrašus Pompėjoje ar netgi Paleolito laikų Lascaux olų piešinius Prancūzijoje – „Vilniaus dienai” pasakojo ne vienus metus šį gatvės meną tyrinėjanti sociologė Veronika Urbonaitė-Barkauskienė
,,Graffiti” yra akivaizdžiai matomas ir ilgalaikis reiškinys ant sienų. Pasak architektūrinės kriminologijos teorijos, „grafiti” sukuria nesaugią erdvę visuomenei ir paženklina teritoriją, tarsi niekieno tiesiogiai nenaudojamą ir saugią vykdyti nusikalstamas veiklas.
Netrukus bus suskaičiuotos penkios dešimtys metų nuo to laiko, kai pasaulyje pradėti piešti pirmieji šiuolaikiniai „graffiti”, tačiau šis jaunimo reiškinys nuolat keičiasi, įgyja įvairias raiškos formas, sparčiai plinta, o diskusijos kas tai – menas ar vandalizmas – negęsta nuo pat atsiradimo pradžios.
