Žmogus – laikinas, o akmuo – amžinas
Skuodo rajone, Mosėdyje, įsikūręs Respublikinis Vaclovo Into akmenų muziejus. Toks muziejus — vienintelis Europoje ir vienas iš pirmųjų pasaulyje. Akmenų čia daugiau nei bet kurioje Lietuvos dalyje. Šiuo metu muziejaus lauko ekspozicija išdėstyta 8 hektarų plote, Bartuvos upės slėnyje.
Muziejų nuo miestelio skiria akmeninė tvora, kuri primena sukrautą iš laukų nurinktų akmenų sieną. Takai, girnos, akmeniniai laiptai, stalai, grindiniai, tilteliai, skulptūros, atraminės sienelės — visa tai lankytojams rodo, kaip akmuo buvo, yra ir gali būti naudojamas. Muziejaus lauko ekspozicijoje yra apie 200 didelių riedulių. Kamerinėje ekspozicijoje pateikta uolienų klasifikacija, geologiniai žemėlapiai, suakmenėję gyvūnai (fosilijos) iš įvairiausių pasaulio šalių.
Rieduliai į Lietuvą kartu su ledynais atslinko iš Suomijos, Suomijos įlankos, Alandų salų, Botnijos įlankos ir Švedijos. Bartuvos upės slėnyje galima pamatyti visas Lietuvoje randamų riedulių atmainas. Rieduliai išdėstyti nuosekliai pagal kilmę, atskiromis grupelėmis, truputį įkasti į žemę, kad sudarytų natūralų riedulyno vaizdą.
Dabar muziejuje sukaupta 150000 akmenų, kurių mažiausias tesveria keletą gramų, didžiausias – 50 tonų.
Nuo įvariaspalvių lelijų iki pilko akmens
Muziejaus istorija neatsiejama nuo gamtos stichijų, tiksliau nuo ugnies, kuri neklausia, kas tu esi, ji tiesiog naikina. 1962 metų birželį gaisras Mosėdyje nušlavė 42 trobeles, kurios buvo išsidėsčiusios miestelio centre bei seno vandens malūno tvenkinio pakrantėse. Besiblaškančioje realybėje atsirado griuvėsiais ir nuodėguliais užversti plotai.
Tuo metu Mosėdyje, sename Žemaitijos miestelyje, savo darbais garsėjo gydytojas Vaclovas Inta, gimęs 1925 metais. Kaune baigęs medicinos mokslus grįžo į gimtinę rūpintis kraštiečiais. Šis žmogus turėjo nepriekaištingą reputaciją ir puikiai išmanė savo darbą. Vyresnieji Mosėdžio gyventojai dalijosi prisiminimais, kaip kartą sunkiai karščiavusį vaiką, kuriam vaistai nebepadėjo, laikydamas glėbyje išnešė į lauką ir įmetė į pusnį. Parnešęs ligonį į vidų šiltai apkamšė ir liepė gerti arbatos. Vaikas kaip mat išgijo. Pašte dirbusi moteris pasakojo, kaip darbo metu matydavo, jog gydytojas gaudavo siuntinių iš įvairiausių pasaulio šalių, o juose kažkas krebždėdavo. Buvo spėjama, jog siuntiniuose krebždėdavo sergantys egzotiniai gyvūnėliai, o daktaras jiems parūpindavo gydomųjų sėklų ar augalų, o po to parsiųsdavo šeimininkams atgal.
V. Inta savo dėmesį skyrė ne tik žmonių ar gyvūnų sveikatai, bet rūpinosi ir gamta. V. Into gyvenamoji sodyba priminė atogrąžas. Rankomis buvo iškasti nemaži tvenkiniai, tačiau vanduo juose nesilaikė. Jų dugną teko iškloti ką tik pradėta gaminti polietileno plėvele — tai buvo pirmas toks bandymas Lietuvoje. Pavyko sėkmingai, nes viskas buvo detaliai ir kruopščiai apskaičiuota. Tvenkiniuose greitai sužydo viena spalvingiausių vandens lelijų kolekcijų, plaukiojo paukščiai. Paradoksalu, tačiau daktaro akį nuo įvairiaspalvių lelijų patraukė paprastas ir pilkas lauko akmuo.
Pirmąjį eksponatą, svėrusį 50 kilogramų, daktaras į ligoninės kiemą parsigabeno pats, nuosavu dviračiu. V. Into anūkė B. Lange pasakojo, jog senelis šalia pirmojo akmens pasodinęs gėlytę pastebėjo, kokia gamta graži ir kaip viskas joje tobulai dera tarpusavyje. Ilgainiui, kai akmenys nebetilpo ligoninės kieme, gydytojas V. Intas pradėjo juos statyti gatvės pakraščiuose.
Po Mosėdyje įvykusio gaisro degėsiais užverstą atšlaitę gydytojo Vaclovo Into iniciatyva nutarta paversti skveru žymiems krašto žmonėms bei įvykiams įamžinti. Respublikinio Vaclovo Intos akmenų muziejaus direktorius Evaldas Razgus teigia, jog: „Pradžioje beveik visi žmonės iš gydytojo šaipėsi, bet vėliau taip pat suprato, kad akmuo savotiškai gražus.“
Nuo apkalbų iki pripažinimo
„Akmuo, tai visa Lietuvos istorija: nuo piliakalnių su medinių statinių tvora, sustiprinta akmenimis, laukų ribos ir akmenų dvasių apsauga sodybai. Tai akmeninės pilys, malūnai ir trobos, akmeninės krosnys, pirtys ir malūnai, tai grindiniai ir takai, tai kulgrinda ir paslėpti po vandeniu keliai ir akmeniniai kapinių paminklai. Akmuo kaip atminimo ženklas,“ – mintimis dalinosi direktorius.
Tačiau interviu metu daug didesnis dėmesys buvo skirtas ne eksponatamas, bet asmeniui, kuris pilką ir paprastą akmenį, dažnai nepastebimą ar spardomą, prikėlė. Dauguma esame linkę kritikuoti darančius kitaip. Anksčiau žmonės irgi taip darydavo, tačiau dabar V. Intas, akmenų muziejaus įkūrėjas, miestelio gyventojų atmintyje išlikęs kaip draugiškas, besidalijantis viskuo su visais: ir akmenimis, ir augalais, ir medžiais, kurių atsiveždavo iš įvairių kraštų, ir patarimais sveikatos klausimais. Dabartinis muziejaus direktorius akcentavo, jog: „Gydytojo gerumas ir noras puošti Mosėdį užkrėtė ir gyventojus tvarkyti, puošti savo sodybas.“ Vaclovo Into anūkė Birutė Lange senelį prisimena kaip darboholiką, uždaro charakterio, bet visada pasiruošusį ištiesti pagalbos ranką. „Senelis domėdavosi viskuo, daug skaitydavo, nuo pasakų iki mokslinės literatūros, turėjo didelę fantaziją ir mėgdavo keliauti“, – pasakojo B. Lange
Ir iš tiesų, Mosėdis išsiskiria ne tik nuostabiais vaizdais. Čia gyvenę žmonės gaisro metu patyrė didelę nesėkmę, tačiau jaunoji karta supranta praeitį ir jaučia savo esybės istorinį kontekstą. Skamba keistai, tačiau pakalbinus atsitiktinai sutiktą menininką Algirdą Padleckį kyla įtarimas, jog akmuo turi savybių užfiksuoti, kaupti ir neištrinti. „Mosėdis visgi yra mano tėviškė ir kokia ji bebūtų, visada bus man labai brangi. Man pasisekė, kad čia gimiau ir žinau jo istoriją.“ Menininkas neatmeta galimybės, jog daktaro V. Into idėjos vietinius išmokė nešiukšlinti ir beprotiškai mylėti gamtą. „Čia kaip rojaus kampelis, viską supa gamta, gamta, gamta ir aš ją dievinu. Mosėdį galiu įvardyti kaip vieną iš savo mūzų, jis įkvepia, o daktaro padaryti žygdarbiai įkvepia dar labiau. Jei ne daktaras, Mosėdis būtų eilinis miestelis visų miestų kontekste, o dabar jis stebuklingas, kaip pasaka. Labai mėgstu pasakas. Mėgstu vaikščioti vienas, ypač po akmenų parką. Kur akmuo, ten ramu ir tylu, būtent to pasiilgstu dideliuose miestuose. Nežinau, ką pasakyti, ten – nuostabu. Pasiilgau, reikia grįžti“, — kalbėjo iliustracijų autorius A. Padleckis.
Nors talkininkų būta be galo daug, vis dėl to akmenų muziejus ir unikalus Mosėdžio grožis sukurtas vieno žmogaus – V. Into – fantazijos ir titaniško darbo dėka.
