Aistis I.Savukynas: mano tėvas Bronys Savukynas buvo laisvas žmogus
Prieš ketverius metus – 2008 m. balandžio 20 d. Lietuva neteko žymaus intelektualo, kalbininko ir publicisto, žurnalo „Kultūros barai“ vyriausiojo redaktoriaus Bronio Savukyno. Apie šviesaus atminimo B. Savukyno gyvenimą, pažiūras, pasaulėjautą DELFI kalbina jo sūnų – redaktorių Aistį I. Savukyną.
„Apie tėvą kalbėdamas rizikuoji būti įtartas neobjektyvumu, tad verčiau pakartosiu, ką kiti sako: „tikras smetoninis inteligentas“, „pokario kultūros enciklopedija“… Daug kam jis tebėra intelektualaus leidinio redaktoriaus etalonas. Net būdamas kultūros žmonių, intelektualų dėmesio centre, tapęs įvairių draugijų, tarybų, komisijų nariu, į jokius postus nesibrovė. Niekada nerezgė intrigų. Nemėgo prisitaikėlių, palaižūnų, skundikų“, – prisimena A. I. Savukynas.
– Visą nepriklausomybės laikotarpį girdime kalbant, esą „reikia laiko“, „laikas išspręs“, „turi užaugti nauja karta“… Nemažai to laiko praėjo – 22 laisvės metai. Daug kas mūsų gyvenime kinta į gera. Tačiau liūdna, kai su senąja karta pamažu išeina ir jos geriausieji, o vis daugiau iškilių vardų tampa praeitimi ir netektimi. Prieš ketverius metus Lietuva neteko Jūsų tėvo – Bronio Savukyno. Nutarėme paklausti Jūsų: kokios buvo jo pažiūros, mintys apie šiandieną, vertinimai?
– Tėtušis visada viską vertino kritišku žvilgsniu. Net mirties patale, kai sunki liga išsekino kūną, bet ne galvą, nepraradusią gebėjimo mąstyti, analizuoti. Žinoma, matė grėsmes ir negeroves, tačiau negalėčiau teigti, kad – iš prigimties būdamas skeptikas – nūdieną regėjo juodą, beviltišką. Ne, nebuvo pesimistas. Vis dėlto savo, dešimtmečio berniuko, akimis matyta ir iš gausių šaltinių dar geriau pažinta tarpukario Lietuva, nors jos neidealizavo, išliko tam tikras atskaitos taškas, su kuriuo galėjo lyginti ir lygino dabartį, šiandienę mūsų visuomenę.
Naujojoje Lietuvoje itin pasigedo tautinio sąmoningumo ugdymo. Jį liūdino tūlo bendrapiliečio „pavergtas protas“ (cituojant Czesławą Miłoszą), neramino gajos sovietinės mąstysenos recidyvai. Tiksliau, nė nemanė mums jau pavykus jos atsikratyti. Matė ir konstatavo nemenkos visuomenės dalies, kurią vadino „tarybinukais“, psichologiją kintant per lėtai, tačiau objektyviai suvokė: mąstyti savo galva ir jaustis atsakingam už savo veiksmus bei poelgius per pusę šimtmečio atpratintoje visuomenėje sunku tikėtis staigaus lūžio. Ypač skaudu buvo dėl „tarybinės inteligentijos“ neįvykusio virsmo iniciatyviais intelektualais, kuriems rūpėtų valstybė, jos raida, visuomenės ugdymas ir švietimas, kurie išdrįstų kritiškai įvardyti mūsų ydas.
Užtat išrinktas „Kultūros barų“, kuriems paskyrė beveik keturis savo gyvenimo dešimtmečius, vyriausiuoju redaktoriumi, iškėlė uždavinį juos galutinai desovietizuoti, paversti solidžiu kultūros sklaidos šaltiniu, supažindinančiu su sovietmečiu ignoruotais kūrėjais, ypatingą dėmesį skiriančiu neišsižadančiai tradicijų, bet atvirai naujovėms nacionalinei kultūrai, kritiškos intelektualios minties, analitinių įžvalgų ir brandžių diskusijų židiniu. Suformulavo žurnalo antuždavinį: iš saugios ir patogios – tačiau nelaisvos – praeities niekaip neišsivaduojantiems kultūros žmonėms padėti perorientuoti mąstyseną. Mūsų inteligentų nuolatinį verkšlenimą tapus „nebereikalingiems“ pašiepdavo sakydamas, kad patiems reikia tapti reikalingiems. Ir pagarbą, ir suvokimą, kad nesi bevertis, turi pelnyti. Naujose laisvos rinkos realijose pasimetusios inteligentijos didele problema laikė administracinio darbo patirties stoką.
– Daug kas atkūrus nepriklausomybę tarsi pastatė sieną tarp praeities ir dabarties: iki Sąjūdžio – totalaus blogio, tamsybių laikai, kurių neverta nė prisiminti; po Sąjūdžio – tarsi grįžimas į pažadėtąją žemę, nepaliaujamas judėjimas į visuotinę laimę ir šviesią ateitį. Ką apie tai galvojo Jūsų tėvas? Ką manote Jūs?
– Pats anuomet gyvenęs ir kaip įgalėdamas priešinęsis konformizmui, tėtušis neabejotinai matė: ir tamsybėse būta nemažai ko vertinga – kas nutylėta, ką būtina prikelti iš užmaršties. Betgi nuolat KGB akiratyje buvusio ir per sistemai neįtikusias pažiūras net mokslininko karjeros galimybes praradusio žmogaus požiūrį į tą epochą, į „ir tuomet dirbusius Lietuvai“, kaip jie dabar mėgsta teisintis, veikėjus, į „sovietmečio pudravimą“ nesunku numanyti…
Antai raporte saugumui skųsta jį teigus, kad „žavėtis socializmu gali tik kvailiai ir nevykėliai“. Sovietmetį po Stalino teroro vadino rutina. Ragino tuos laikus vertinti ne reliatyvistiniu – vertybiniu požiūriu. O esminį „tada“ ir „dabar“ skirtumą apibūdino taip: tada mums priteršdavo, ir turėjome kęsti negalėdami apsikuopti, o dabar patys prisišiukšliname ir nesugebame apsišluoti. Nuoširdžiai išgyveno dėl atkurtą valstybę ir nebrandžią visuomenę vis sukrečiančių skandalų. Beje, gal ir gerai, kad nebepamatė Andriaus Kubiliaus vyriausybės vykdomos politikos klaidų, mat jau iki tol vis kartojo didžiai nusivylęs jo arogancija, nenoru įsiklausyti į visuomeninių patarėjų pastabas ir siūlymus.
Prie jo požiūrio norėčiau pridurti, kad – netgi būdamas aršus antikomunistas – tamsumu laikau kai kurių pernelyg uolių kovotojų su praeities šmėklomis norą iš mūsų kultūros lobyno išmesti visa, kas anais laikais sukurta. Pats galbūt eičiau menkaverčių Žaliojo tilto socrealistinių statulų Grūtan išgabenti, tačiau kvailiu ir tamsuoliu pavadinčiau veikėją, tarkim, siūlantį iš kino juostos ištrinti šedevrą „Niekas nenorėjo mirti“, kad ir koks ideologiškai nepriimtinas filmo užtaisas. Ar deginsime knygas todėl, kad meilės eilėraščius parašė komunistas?.. Nieko nėra vien juoda ar balta, o kaip mėginta sunaikinti tai, ko „neverta nė prisiminti“, sovietmečiu jau patyrėme.
Vis dėlto labiau gąsdina kitos mūsų visuomenės dalies nostalgija, esą „prie ruso buvę geriau“. Taip, vogti – iš kolūkio, gamyklos – tada iš tiesų buvo lengviau. Deja, šiandien atsivėrė dar didesnės galimybės prasibrovus prie lovio pasipelnyti – kaip joks kolūkio pirmininkas nesvajojo. Daugiametės, artimos tėtušio bendradarbės, iš jo perėmusios redaktoriaus kėdę, Laimos Kanopkienės žodžiais, šiandien ir „kultūrai labiau trūksta ne pinigų, o sąžinės“.
– Pirmąjį nepriklausomybės dešimtmetį aktyviai veikė patriotinės šviesuomenės suburtas darinys – Piliečių chartija. Jai vadovavo a. a. Vytautas Kubilius. Jūsų tėvas priklausė šiam sambūriui. Kokie buvo jo motyvai? Kodėl, užuot pasirinkęs veiklą kurioje nors politinėje partijoje, dalyvavo Piliečių chartijoje?
– Pirmiausia paminėtina, kad jis buvo aktyvus Sąjūdžio rėmėjas, steigiamojo susirinkimo dalyvis (puikiai atsimenu, kaip tąvakar atskubėjo papasakoti apie išskirtinės svarbos įvykį ir Mokslų Akademijos salėje įsiplieskusias aistras). Beje, iškart įtarė kėslus sukurti kontroliuojamą jėgą – tik jos suvaldyti Maskvai vis dėlto nepavyko. Vėliau dalyvaudavo Vilniaus universitete veikusio Liberalų klubo, kuris tapo Lietuvos liberalų sąjungos pamatu, diskusijose. Bet neilgai trukus nusivylė į ją suplūdusiais mažai ką bendra su tikruoju liberalizmu turėjusiais veikėjais. Be to, būdamas dešiniųjų liberalių pažiūrų, nenorėjo savęs varžyti susisaistydamas su partine organizacija. Sakėsi norįs būti laisvas žmogus.
Tačiau kultūros žmonių gretose netikėtai ėmė rastis Lietuvos ateities forumo daigų, tad jis negalėjo pasyviai stebėti, kaip dalies inteligentijos – ir ne vieno bičiulio – baimės kupinos akys vėl krypsta į Rytus. Nusivylimas buvusiais bendraminčiais, pasipiktinimas nepriklausomybę beišsikovojančios Lietuvos visuomenės skaldymu buvo bene svarbiausi pasiryžimo ne tik šnekėti, bet ir veikti motyvai. Prie jo darbo stalo susibūrusios atsvara penktajai kolonai turėjusios tapti Piliečių chartijos deklaracija ragino neišklysti iš nepriklausomybės kelio, ugdyti pilietiškumą.
Tėtušis suvokė, kad valstybė savaime neatsiras, kad ją turime kurti, ir matė didžiausią kliuvinį – pilietiškumo stoką. Laikėsi nuostatos, kad Piliečių chartija netgi neturėtų siekti valdžios, kad jos tikslas – kurti ir burti pilietinę visuomenę, siūlyti kylančių visuomeninio-politinio gyvenimo problemų sprendimo būdus. Iš šiandienos perspektyvos žvelgdamas sakytum, kad draugėn susibūrę inteligentai galbūt naiviai vylėsi galį padaryti teigiamą įtaką valstybės raidai, visuomeniniams procesams.
Jis ir vėliau išliko visuomeniškai aktyvus. Nors polonofilu savęs nelaikė, sielodamasis dėl teberusenančio ir, jo giliu įsitikinimu, iš Rytų vis pakurstomo konflikto su strateginiais sąjungininkais lenkais, siūlė konstruktyvaus dialogo kelią ieškant sąlyčio taškų, aktyviai skatino kultūrinį bendradarbiavimą, organizavo mūsų šalių kultūros kūrėjų konferencijas. Už šią veiklą buvo įvertintas net Lenkijos ir Lietuvos seimų narių asamblėjos Abiejų tautų premija.
– Ar galima sakyti, kad jis buvo tikras vilnietis ir kultūrinis Vilniaus patriotas?
– Gimęs kaime – Čivonyse (prie Leipalingio, kur baigė gimnaziją), studijuoti pirmiausia pasirinko vokiečių kalbą, Vilniuje, o neįstojęs – architektūrą, Kaune. Bet jau po pirmo semestro nešė kudašių atgal į Vilnių, mat pagrįstai baiminosi represijų po patriotinės manifestacijos per Vėlines, be to, nusivylė sovietinių dėstytojų požiūriu į architektūros meną. Šiais laikais sunku patikėti, jog kursiniame darbe pateiktas projektas tarpmiestinių autobusų stotelėse įrengti paviljonus keleiviams buvo pakomentuotas kaip sumanymas suteikti pastogę… laisvo elgesio merginoms. Taigi metė architektūros studijas, tačiau piešėjo talentą išsaugojo: net po keliasdešimt metų stebėtinai tiksliai iš atminties piešdavo per karą regėtus „messerschmittus“, „junkersus“, „tigrus“, „panteras“…Vilniaus universitete studijuodamas lietuvių kalbą ir literatūrą pajuto, kad kultūrinė miesto terpė itin atitinka jo prigimtį. Žmonės, Senamiestis, pati atmosfera. Tikėjo, kad pusę pasaulio apkeliavęs Tomas Venclova, Vilnių vadinantis vienu gražiausių miestų, negalįs klysti. Visiems laikams čia įleido šaknis. Daugelis idėjų jo galvoje gimdavo ne palinkus virš redaktoriaus stalo, bet diskutuojant kavinaitėse, vaikštinėjant gatvelėmis, kuriose sutikdavo pašnekovus idėjoms generuoti. Nepatikėčiau, kad kuris kitas vilnietis yra turėjęs daugiau pažįstamų nei jis. Legendinė „Neringa“ buvo tapusi antraisiais, tiksliau, netgi tikraisiais jo namais; ne dėl linksmybių kavinėje – smagiausia ir įdomiausia buvo pati eruditų kompanija. Ten buvo to meto Vilniaus kultūros epicentras. Į butą „miegamajame“ mikrorajone grįždavo nenoriai, daugiabučius namus paniekinamai vadino „žmogidėmis“.
– Ką Jūs manote apie skirtumus tarp Vilniaus ir Kauno Lietuvos?
Kaunas vilniečiui galbūt atrodo per pilkas, pernelyg kitoniškas (beje, nemalonu virš buvusio močiutės buto išvysti garsųjį „stiklainį“). Tačiau tėtušis mėgdavo jame lankytis, ten jam jaukiausios buvo tarpukarį menančios vietos. Mano įspūdžiai gal senstelėjo, bet ir iš pačių kauniečių išgirstu juos jau pasigendant prarastos savitos poniučių miesto auros. Nors apie miestiečius galvodamas nemėginčiau neigti vos Laisvės alėjon įžengus vilniečio akimis regimos skirtybės, tie skirtumai greičiau paviršiniai. Niekur pasaulyje taškai A ir B nebūna visiškai tapatūs, tačiau suvienodėjimo procesas akivaizdus. Kaune būdavo sunku nepastebėti kičo, miesčioniškumo apraiškų, betgi ar šiandieniniame Vilniuje to maža?
Juokinga priešprieša, esą Kaune tvyro materializmo atmosfera, o Vilniuje visi baisiai dvasingi. Kaune irgi netrūksta kultūros žmonių ir kultūra besidominčiųjų. Ar bėra esminių mentaliteto skirtumų, ar kauniečiai tebelaikytini patriotiškiau nusiteikusiais, ar kitaip į Lietuvą žiūri, kitokį rytojų regi? Manding, kalbas apie skirtingas Lietuvas jau metas tyrinėti istorikams.
– Kas buvo Bronio Savukyno artimiausi bendraminčiai, draugai?
– Didžiausią įtaką pasaulėžiūrai padarė „trys banginiai“: sovietinei ideologijai atsparūs, neindoktrinuoti, kaip jis sakydavo, inteligentai, įgiję vakarietišką universitetinį išsilavinimą, tarpukario visuomenės veikėjai chemikas, pedagogas Kazys Daukšas ir ekonomistas, publicistas Domas Cesevičius bei dailininkas Mečislovas Bulaka (kavinėje įtakingų pažinčių ieškodavusias mergužėles šmaikščiai vadindavęs „kanalizacijos undinėmis“). Kiti bičiuliai „Neringoje“, kurią tėtušis laikė „įdomesniu universitetu už tuometinį Vilniaus“, buvo dailininkas Stasys Krasauskas (būtent jo dukrai sukūrė naują Aistės vardą, vėliau ir man pritaikytą), kompozitorius Benjaminas Gorbulskis (tebesaugau jo iš Londono man dar negimus atvežtą čiulptuką), chirurgas Česlovas Kunevičius, fizikas Jonas Batarūnas.
Nuoširdžiai bendravo su teatro metru Juozu Miltiniu (nepatenkinto turėtu pjesės „Lauke, už durų“ vertimu režisieriaus paprašytas, ją išvertė iš naujo ir, beje, į, anot rašytojo Rolando Rastausko, „galbūt geriausio visų laikų lietuviško spektaklio“ premjerą Panevėžio teatre važiuodamas susipažino su būsima mano mama). Artimi draugai buvo kino režisieriai Vytautas Žalakevičius, Arūnas Žebriūnas, fotografas Algimantas Kunčius, dailininkai Arūnas Tarabilda, Petras Repšys (ilgametis patikimas bičiulis), Irena Daukšaitė-Guobienė, Vytautas Kalinauskas, Bronius Leonavičius (sukūręs jo antkapio Antakalnio kapinėse projektą), poetai Sigitas Geda (toks artimas, kad tapo mano krikštatėviu), Tomas Venclova, Judita Vaičiūnaitė, Kornelijus Platelis, eseistė, kritikė Aušra Marija Sluckaitė-Jurašienė, prozininkas Juozas Aputis, fizikas, prozininkas Kazys Almenas, literatūros tyrinėtojai Albertas Zalatorius, Violeta Kelertienė (kartą gilią naktį jis užsimanė, kad daktarė iš Amerikos skubiai paragautų namie skrudintos lietuviškos juodos duonos su česnaku!), kalbininkas Jonas Kazlauskas (po jo paslaptingos žūties KGB tėtušį tiesiog užtąsė)…
Dideli autoritetai, bendraminčiai buvo kalbininkas Zigmas Zinkevičius, literatūros tyrinėtojas Vytautas Kubilius, sociologas, kultūros tyrinėtojas Vytautas Kavolis; būdamas jo inicijuotos išeivijos šviesuomenės „Santaros-Šviesos“ federacijos idėjų šalininkas, surado bendrą kalbą su prezidentu Valdu Adamkumi. Būtų galima parašyti knygą apie ypatingą pažintį su Prancūzijoje gyvenusiu semiotiku, mitologijos tyrinėtoju Algirdu Juliumi Greimu, kurio tyrinėjimus ir mokslines žinias nepaprastai vertino, apie didžiulį darbą iš pagrindų redaguojant veikalo „Semiotika“ vertimą, apie jųdviejų susirašinėjimą, apie siejusį dvasinį ryšį; net jo portretą kabinete turėjo pasikabinęs. Geriausiu draugu laikė istoriką Alfredą Bumblauską, itin padėjusį tėtušiui sunkiai susirgus. Daug metų bičiuliavosi su dirigentu Donatu Katkumi. Bendravo su kompozitoriais Broniumi Kutavičiumi, Osvaldu Balakausku, Šarūnu Naku, džiazo muzikantu Petru Vyšniausku. Visų nesuminėsi!
– Ką Jūsų tėvas skaitė – kas buvo jo mėgstami prozininkai, poetai?
– Susidomėjęs skaitė semiotiko, eseisto, romanisto Umberto Eco kūrybą. Nors šiaip nebuvo didis beletristikos mėgėjas, dėmesį patraukė ir Günteris Grassas. Mėgo Czesławo Miłoszo eseistiką, vertino jo poeziją. Bene mėgstamiausi poetai buvo Raineris Maria Rilke, Johannesas Bobrowskis, kurio eilėraščių vertimais pagrįstai galėjo didžiuotis. Apskritai poezijai skyrė turbūt daugiau dėmesio nei prozai. Ne kartą vadovavo „Poetinio Druskininkų rudens“ anoniminio eilėraščio vertinimo komisijai.Deja, išsikovojus nepriklausomybę pasigedo mūsų autorių į stalčių rašytų kūrinių. Tiek to, sakydavo nusivylęs, pasirodo, niekas Lietuvoje slapta nuo sistemos šedevrų neprikūrė, bet kodėl dabar, kai nebėra ko bijoti, kai visiška kūrybos laisvė, beveik nieko iš tiesų vertinga nebesukuriama? Tad pagrindiniai jo skaitiniai buvo publicistika ir kalbotyros veikalai, o stalo knyga – Greimo lietuvių mitologijos studijos. Prenumeravo, godžiai skaitė ir sektinu pavyzdžiu laikė įtakingą lenkų išeivijos intelektualo Jerzy’o Giedroycio Paryžiuje redaguotą mėnraštį „Kultura“.
– Kokią įtaką Jums padarė tėvo skonis, pažiūros, pasaulėjauta? Kokios yra Jūsų politinės simpatijos ir antipatijos? Kuo domitės?
– Mudu abu – laisvamaniai, bet tėtušis turėjo kažkokį intymų santykį su žmogaus protu nesuvokiama visatos galia. Atgaivą pajausdavo gamtoje, mokėjo įžvelgti jos grožį, kartais ir mane su savimi pasiimdavo – būta įsimintinų išvykų. Dažniau vesdavosi į kiną (daugiausia dokumentinių filmų žiūrėti), į parodas, tačiau muzikos, kino, dailės, literatūros skonį susiformavau pats: mėgstu muzikos senienas – ne vien ausims, bet ir galvai, ypač 1962–1974 metų, XX amžiaus kino klasiką, psichologinius filmus, magiškąjį realizmą, siurrealizmą įvairiose meno šakose, XIX amžiaus rusų, amerikiečių literatūrą, subtilų humorą… Tėtušis savo pomėgių nemėgino įdiegti. Tačiau pagarbą lietuvių kalbai neabejotinai perėmiau iš jo – unikalų kalbos jausmą turėjusio lituanisto, kuriam niekaip neprikabinsi dogmatiko, formalisto etiketės.
Politinių pažiūrų tiesiog negalėjau „nepaveldėti“: nuolat girdėdavau neprilygstamo talento pasakotojo žeriamus antisovietinius anekdotus. Dar vaikystėje mane ant Neries kranto, po Valakupių tiltu, išmokė „Tautiškos giesmės“. Aiškino, kaip pagauti slopinamas užsienio radijo stočių bangas. Vėliau į sovietinę mokyklą eidavau įsisegęs kokį iš „anapus balos“ jį pasiekdavusį ženkliuką su Trispalve, Vyčiu arba šūkiu „Laisvę Lietuvai!“.
Užtat kovos už nepriklausomybę metais, nors dalyvavau Sąjūdžio suvažiavimuose, nedvejodamas įsiliejau į Lietuvos laisvės lygos gretas, nuolat būdavau šalia Antano Terlecko. Šiandien manau esąs labiau konservatyvių nei liberalių pažiūrų, bet – kad nebūčiau tapatinamas su nuo mano išpažįstamų vertybių nutolusia Tėvynės sąjunga – tenka prisistatyti tradicionalistu. Tradicinių vertybių puoselėjimas jokiu būdu nereiškia priešiškumo kitaip gyventi norintiems ar kitataučiams. Su radikalais ir populistais man nepakeliui. Toleruoju kitoniškumą. Kaip ir tėtušis, esu nepakantus tik tamsumui, kvailumui ir chamizmui.
– Koks Jūsų tėvas buvo žmogus? Kaip nusakytumėte jo būdą? Ką jis gyvenime mėgo ir ko nemėgo?
– Jis noriai pašmaikštaudavo, ironizuodavo, tačiau – kitaip nei dabar Lietuvoje įprasta – vengė pagiežos, nesityčiodavo iš oponentų. Mėgo aistringus ginčus, įdomias, smagias draugijas, bohemišką atmosferą ir, žinoma, gražias, jaunas moteris. Tad visada atrodė elegantiškas, elgėsi galantiškai, turėjo griežtą moralės ir etikos kodeksą.
Kartą „Neringoje“, kai vienas pažįstamas ponas įkaušęs truktelėjo užtrauktuką per visą damos nugarą, ir drabužis nuo moters pečių kaipmat nusmuko, smulkaus sudėjimo tėtušis tyliai atsistojo lyg Dovydas prieš triskart stambesnį Galijotą, ramiu balsu pokštininkui liepė nusiimti akinius ir… rėžė antausį. Jo natūra buvo ne mokslininko, bet menininko. Mėgo gyvenimą – lengvą, žaismingą, nerūpestingą. Galėdavo visus kuklios „tarybinių kultūros darbuotojų“ šeimos pinigus per vieną vakarą išleisti sakydamas: „Bus tų pinigų!“ Gyveno šia diena.
Drįstu teigti šiandien į jį žvelgiąs tarsi iš šalies: nejaučiu nuoskaudos turėjęs šeimyniniam gyvenimui nesutvertą tėvą, vertinu kaip pripažintą autoritetą. Apie tėvą kalbėdamas vis vien rizikuoji būti įtartas neobjektyvumu, tad verčiau pakartosiu, ką kiti sako: „tikras smetoninis inteligentas“, „pokario kultūros enciklopedija“… Daug kam jis tebėra intelektualaus leidinio redaktoriaus etalonas. Net būdamas kultūros žmonių, intelektualų dėmesio centre, tapęs įvairių draugijų, tarybų, komisijų nariu, į jokius postus nesibrovė. Niekada nerezgė intrigų. Nemėgo prisitaikėlių, palaižūnų, skundikų.
– Bronį Savukyną prisimename kaip tikrą džentelmeną ir dvasios aristokratą. Kaip manote, ar nepriklausomoje Lietuvoje džentelmeniškumo ir dvasios aristokratizmo ilgainiui tampa daugiau? Juk sakoma, kad viskas pamažu krypsta į gera… Koks Jūsų požiūris į Lietuvos kultūrinio ir politinio elito formavimąsi? Kas džiugina ir kas liūdina?
– Įtariu tamstą pajuokavus. Vaizdelis juk nykus: bent aš Lietuvoje ir menkas džentelmeniškumo apraiškas vargiai teįžiūriu. Ne vien mano supratimu, džentelmenas kaip nykstanti rūšis skubiai įtrauktinas į Lietuvos raudonąją knygą. Kaskart kur važiuodamas stebiu skubiai į laisvas vietas susėdančius „gyvenimo išvargintus“ vaikinus, vyrus ir šalia stovinčias moteris, net senoles. Hm, o gal būsimieji mūsų džentelmenai – nūdien užeigose prie staliukų pusiau gulomis išdribę jaunikaičiai, į kuriuos susižavėjimo kupinomis akimis žvelgia nors tokiu vaikinu besidžiaugiančios panelės? Na, tada ir dvasios aristokratų galbūt reikėtų ieškoti Seime, tarp iš skandalų neišbrendančių tautos išrinktųjų. Juokai juokais, bet iš tikrųjų liūdna.
Kiek politikų sutinkate parodų salėse? Kiek dailininkų jaučia poreikį apsilankyti Knygų mugėje? Su keliais rašytojais galėtumėte padiskutuoti apie kino klasiką? Tėtušis mėgo vartoti oksimoroną, kuris itin tiksliai atspindi ir mano įspūdį bei suvokimą, „tamsioji šviesuomenė“. Dažnas inteligentu prisistatantis lietuvis ne tik nėra intelektualas – paprastai jis teišmano siaurą savo veiklos sritį, jo akiratis retai aprėpia ką plačiau. O juk tikrasis elitas – visuomenės geriausiųjų žiedas – turėtų būti visapusiškai išprusę, savo nuomonę įvairiais klausimais suformuluojantys ir argumentuotai apginti gebantys eruditai, kurie ne kažkur nuo viešumos pasislėpę tūno, bet įžvalgomis visuomenei kelią rodo, poelgiais – sektinu pavyzdžiu tampa.
Deja, šiandienei žiniasklaidai rinktinė visuomenės dalis yra ne kultūros mecenatai, labdara užsiimantys verslininkai, aukščiausios kvalifikacijos medikai, mokslininkai, bet prabangių automobilių savininkai ir su aukštuomene nieko bendra neturinčios skandalų rubrikos žvaigždutės. Tad tikrojo elito dabar mažai tematome.
Įdomu, kad dėl skatinamos tuštybės ir paviršutiniškumo keikiamame „Facebook“ socialiniame tinkle pastebiu įkliuvus netikėtai daug „žuvelių“, mintančių kultūra, nardančių intelektualių skaitinių jūrose, maloniai nustebinančių prasmingais pomėgiais ir suteikiančių vilties, jog amžinai nesirisime nuokalnėn. Galbūt tai būsimas mūsų elitas. Viliuosi, nors nesu tikras. Nenutylėsiu, kad įvairius leidinius redaguodamas ne kartą įsitikinau, jog šiais laikais net kelių universitetų diplomai nebūtinai liudija sukauptas žinias ir mokėjimą jas panaudoti.
– Šiandien girdime diametraliai priešingų nuomonių, ar Lietuvos visuomenė skaito, ar neskaito. Vykstant Knygų mugei kaskart pratrūksta optimizmo gaidelės. Tačiau ir visuomenės nuomonės tyrimai, ir kai kurių leidėjų išvados pagrindo optimizmui neteikia. Kokia Jūsų kaip redaktoriaus nuomonė šiuo klausimu?
– Neklauskime nuomonių, vertinkime faktus. Žinau didmiesčių bibliotekų statistiką: diduma jų skaitytojų yra studentai ir moksleiviai. Studentai paprastai ateina ieškodami mokslams reikalingos literatūros; savo malonumui, juoba savišvietai – deja, rečiau. Absoliuti dauguma grožinės literatūros skaitytojų – vyresni nei 30 metų. Neturintis aukštojo išsilavinimo skaitytojas bibliotekoje – retas paukštis. Kiek visuomeniniame transporte matome knygų keleivių rankose? Vidutiniam statistiniam darbingo amžiaus lietuviui knyga nelabai reikalinga. Juk, tarkim, darže pasikapstyti jam kur kas įdomiau. Bet tai nėra naujųjų laikų bėda – taip buvo ir sovietmečiu, tada Lietuvoje į bibliotekas netgi kiek rečiau eita, mat ir knygų išleisdavo mažiau, ir jų kaina būdavo juokingai menka. Nūdien knygynuose jos brangios, o bibliotekos dėl valstybės kultūros politikos naujų knygų beveik neišgali įsigyti, tad ir norėdamas ne visada gausi.
Kad klausime paminėtos priešingos nuomonės viena kitai prieštarauja – nesakyčiau. Dabar milžiniška pasiūla. Tačiau ką tai reiškia? Neregėtą šlamšto gausą, kurioje ir daugiau nutuokiančiam sunku nepasiklysti. Labai taikliai pastebėta, kad ir toji mugė virsta „knygų gariūnais“. Knygas vis dėlto tebeperka – vadinasi, skaito. Betgi neverta tikėtis, kad daugelis mugėn suplūstančiųjų knygose ieško peno protui lavinti. Juk ir į „Kino pavasarį“ tūlas ne filmo įdėmiai pasižiūrėti, apmąstyti – tik spragėsių paėsti eina. Tiesa, Tėtušis padėties nedramatizavo: paskaičiuota, kad šiuolaikiniame Vakarų pasaulyje rimtesnes knygas teskaito, į spektaklį, koncertą, parodą nors retkarčiais nueina vos keli procentai net didžiųjų miestų gyventojų. Iš provincijos retkarčiais nugirstu optimistiškesnių žinių, bet apskritai imant ten padėtis, atrodo, dar prastesnė.
– Ko linkite Lietuvai ir, galiausiai, kodėl, tarkime, neemigravote?
– Prisipažinsiu, vis dažniau susimąstau, ką čia veikiu. Kartais, kai slogu kad ir dėl kone visuotiniu tapusio chamizmo, ima pagunda pagyventi bent vidinėje emigracijoje. Pabėgti nuo problemų – lengviausia. Tačiau gal prasmingesnis kelias – gyventi ten, kur esi savas, kur gali dirbti tai, ką geriausiai sugebi, ir nebijoti atvirai įvardyti negerovių, drąsiai kritikuoti – nes rūpi šalis, kurioje užaugai. Tiesiai šviesiai rėžti, ką manai apie nemenkos mūsų visuomenės dalies tamsumą, pasyvumą, abejingumą, – nes skaudu dėl žmonių, su kuriais gali kalbėti gimtąja kalba. Taigi mums visiems labiausiai norėčiau palinkėti nebūti abejingiems, mąstyti savo galva, pakantumo kitokiai nuomonei ir… mažiau savimeilės, daugiau savigarbos!
