Fotografas P. Peleckis: Geriausia kamera yra ta, kurią tuo metu turi su savimi

Sėdžiu jaukioje kavinėje Gedimino prospekte ir akimis fiksuoju gatve praeinančius žmones. Tuojau pat prie manęs prilekia po darbingos dienos kvapą atgauti bandantis mano pašnekovas Paulius Peleckis. Jis fiksuoja žmones ne tik akimis, bet ir fotoaparatu, kadangi pagal pašaukimą ir profesiją jis – fotožurnalistas. Dar kelios minutės atsikvėpimui ir pradedame kalbėtis apie tai, kas pašnekovui artima – fotografijos subtilybes.

Akimirka iš fotoistorijos apie menininkus, kurie išvažiavo iš miestų į kaimus. Pauliaus Peleckio nuotr.Akimirka iš fotoistorijos apie menininkus, kurie išvažiavo iš miestų į kaimus. Pauliaus Peleckio nuotr.

– Iš gilių atodūsių spėju, kad tiesiog atbėgai į pokalbį. Po darbų? Kur jau šiandien suspėjai pabūti, ką teko įamžinti?

Tikrai po darbingos dienos atbėgau. Kadangi mes esame portale trys fotografai, visi punktai ir laikai iš anksto yra suskirstyti – štai šiandien man jau nuo septynių ryto teko darbuotis – ir Lietuvos Nacionaliniam operos ir baleto teatre pabuvojau, ir Vilniaus miesto savivaldybėje, ir oro uoste apsilankiau.

– Oho! Na, pabėgioti tikrai yra kur. Ir tokį darbą – fotožurnalisto darbą – dirbi jau penktus metus: kaip sau apibrėžtum fotografijos sąvoką, kokios sąsajos ir skirtumai tarp tos grynosios ir fotožurnalistikos?

Didelio skirtumo čia nėra. Fotožurnalistika – tai sritis, kur tu negali nieko režisuoti, fiksuoji realybę. Su tam tikromis taisyklėmis. Tu nesikiši į situacijas, esi stebėtojas, O fotografija yra viskas, kas užfiksuota. Ir tik tada, kai tu supranti, ką nori daryti, tie specifiniai skirtumai išryškėja.

– O pats mėgsti daugiau statišką ar gyvą fotografiją?

Stengiuosi kadro nerežisuoti, na, bent dažniausiai. Nebent tai būna portretai, kai žmogus žino, kad aš jį fotografuoju, ir aš jį pasistatau ten, kur man geriau, kur gražesnė šviesa. Jeigu tai yra įvykis mieste ar renginys – ateinu, stebiu aplinką ir fiksuoju tai, kas vyksta.

Lietuvos tenisininkas Laurynas Grigelis. Pauliaus Peleckio nuotr.
Lietuvos tenisininkas Laurynas Grigelis. Pauliaus Peleckio nuotr.

– Kodėl pasirinkai tokią sritį? Kaip yra vertinama fotografo profesija? Išvis, ar vertinama?

Kaip pasirinkau… Tai, kad noriu būti fotografu, žinojau jau seniai, bet niekada nesusimąsčiau nei kur, nei kaip. Jeigu gerai atsimenu – pirmame kurse pasižiūrėjau filmą „War photographer“  ir nusprendžiau, kad noriu eiti į tą dokumentinę, fotožurnalistiką. Tada per pusę metų susiradau sau darbą.

Vertinimas iš tiesų yra labai skirtingas –  jis priklauso tiek nuo žmonių, tiek nuo situacijos, tiek nuo fotografo – svarbu, kaip tu save pateiki aplinkiniams. Kartais išgirsti: „ai, čia jūs visi paparaciai“. Taip, yra tų paparacių, bet yra ir rimtų fotografų. Čia panaši situacija kaip su sportininkais – vieni vartoja dopingą, kiti nevartoja. Juk nesakome, kad vartoja visi. Jeigu žmogus yra nukentėjęs nuo paparacių, tai jis visus fotografus priims neigiamai, bet jeigu jis supranta, ką tu darai, su kokiu tikslu atėjai – viskas būna gerai.

– Tėvai nebandė atkalbėti?

Kažkaip ne. Gal netgi atvirkščiai – kadangi mano tėvas buvo mėgėjas fotografas, tai ankščiau visus fotoaparatus iš jo ir imdavau. Susėsdavome, pasikalbėdavome, jis man patarimų duodavo. Jam patinka žiūrėti tai, ką fotografuoju. Tėvai džiaugiasi, kai kažko pasiekiu.

– Studijavai taikomąją fotografiją Vilniaus Dizaino Kolegijoje – kiek Tau studijos padėjo, ir ar savamoksliai yra pasmerkti neprilygti išsilavinimą turintiems fotografams?

Aš nemanau, kad studijos turi labai daug įtakos. Programa, kurią studijavau, yra labai daug aprėpianti – portretinė, reklaminė fotografija, Fotošopo pradmenys ir daug visko kito. Problema ta, kad tu neturi daug laiko įsigilinti į kiekvieną sritį – turi daugiausiai kelias paskaitas per savaitę ir vos pusę metų, todėl vien tik studijose tu labai daug ko neišmoksi. Jau pirmo kurso pabaigoje aš pradėjau dirbti kaip fotožurnalistas vienoje spaudos fotografijų agentūroje, todėl didelė dalis praktinių žinių man atėjo iš kolegų. Įgauni reikalingų praktinių žinių tada, kai bėgioji po renginius, juos fotografuoji. Mokaisi iš savo klaidų ir taip tobulėji.

Jeigu tu nebaigei studijų – tai nėra kažkoks kirvis. Yra kursų, filmų, paskaitų – gali tiesiog bendrauti, fotografuoti, parodyti kam nors darbus ir išmokti tą patį.  Gal būsi net geresniu specialistu negu baigęs studijas fotografas. Viskas priklauso nuo žmogaus – net dabar, jau dirbdamas, aš vis dar ieškau kažko naujo, skaitau, žiūriu filmus, analizuoju kitų fotografų darbus, bendrauju su jais. Fotografija – tai sritis, kur turi nuolat judėti į priekį.

Kelios minutės iki grupės „The Temper Trap“ koncerto. Paskutinė galimybė ramiai pasitikrinti telefoną. Konkurso „Lietuvos Spaudos Fotografija 2018“ temos „Kultūra ir pramogos“ nugalėtoja. Pauliaus Peleckio nuotr.
Kelios minutės iki grupės „The Temper Trap“ koncerto. Paskutinė galimybė ramiai pasitikrinti telefoną. Konkurso „Lietuvos Spaudos Fotografija 2018“ temos „Kultūra ir pramogos“ nugalėtoja. Pauliaus Peleckio nuotr.

– Kur yra riba tarp profesionalaus ir mėgėjo padaryto darbo?

Greičiausiai galvoje (juokiasi). Viskas vėlgi priklauso nuo to, ką tu nori padaryti ir kaip tu žiūri į savo veiklą. Tu gali fotografuoti geriausiam šalies dienraščiui, bet išlikti mėgėju vien dėl to, kad pats sau nusibrėži ribas, nematai, kad galima daryti kitaip. O gal ir pats savęs nevertini.

– O kaip gi tas vertinimas iš šalies – dažnai girdime, kad vieni vadinami mėgėjais, o kiti profesionalais. Kaip žmonės taip įvertina ir ar pats taip darai?

Stengiuosi nevertinti, na, nebent juokais – pamatai kur nors naują lakstantį su fotoaparatu veidą ir galvoji: „vėl čia tų fotomenininkų priėjo. Neaišku, ką jie čia darys“. Vis dėlto, jeigu žmogus daro gerai, tai koks ten skirtumas – ar jis mėgėjas, ar jis profesionalas – tokiu atveju išvis kyla klausimas, kas tai nustato.

– Ar fotožurnalistika yra menas?

Lietuvoje, deja, stebima liūdna situacija – fotožurnalistikos lygia menui niekas nelaiko. Visai kitaip yra užsienyje – ten galerijose kabo fotožurnalistų ir karo fotografų darbai, kurie parduodami už tūkstančius.

– Kaip manai, kieno tai yra problema, kad fotožurnalistas nelaikomas menininku?

Išties, aš bandžiau galvoti, bet vienos išvados nepriėjau. Įdomu, kad tai, ką darė senieji fotografai kaip Antanas Sutkus ir Romualdas Požerskis yra klasikinis fotoreportažas. Bet, štai atsirado skirtis – vieni yra fotografai fotomenininkai, o kiti – fotožurnalistai.

– Vyrauja toks posakis, kad geras fotografas ir su muiline padarys gerą kadrą, o blogam fotografui gali duoti brangiausią techniką – vis vien nieko gero nepadarys. Ar prijauti tokiam pasisakymui?

Visiškai! Geriausia kamera yra ta, kurią tu tuo metu turi su savimi, arba ta, kuria tu geriausiai moki naudotis. Taigi čia visiška tiesa.

– Na, o pačiame posakyje pavartoti žodžių junginiai – geras ir blogas fotografas. Ką reiškia būti geru arba blogu? Ar išvis galima taip skirstyti?

Geras fotografas yra geras žmogus. Jeigu tu būsi blogas žmogus, tu gerų nuotraukų nepadarysi, nes tavęs niekas neprisileis, tau žmonės tiesiog neatsiskleis. Negalėsi prie jų prieiti ir padaryti tikrai gerą kadrą, teks tai daryti kažkur pasislėpus, iš toliau. Čia reikia pabūti ir geru psichologu.

– Kaip asmeniškai supranti, kad viena fotografija yra vertinga, o kita nelabai?

Tiesiog kažkaip… pajauti. Kai padarai kadrą, pasižiūri ir tiesiog jauti, kad jis kažkuo yra geresnis. O kartais tą vertę supranti, kai ieškai tos fotografijos, kai įdedi daug darbo ir laiko tam, kad ją padarytum – tokia fotografija turi visai kitą vertę negu tiesiog paprastas papleškinimas.

– Ar kadras gali būti iškalbingesnis už tekstą?

Gali. Kai istorija yra aprašyta, kiekvienas žmogus tą vaizdinį įsivaizduoja savaip. Sunku aprašyti taip, kad visi suprastų vienodai. O nuotrauka pasakoja daug. Yra tokių nuotraukų, kurioms net nereikia jokio aprašymo, nebent nuotraukoje yra kažkoks paslėptas dalykas, kontekstas, priešistorė. Manau, kad kai kuriais atvejais vizualus pavaizdavimas yra žymiai geriau už tekstą.

Shishi: liūtės smėlio dėžėje. Internete savo muzikinius garsus apibūdinančios kaip rap/trash/surf/soul, o realybėje sunkiai į konkretaus žanro rėmus telpančios, grupės narės. Pauliaus Peleckio nuotr.
Shishi: liūtės smėlio dėžėje. Internete savo muzikinius garsus apibūdinančios kaip rap/trash/surf/soul, o realybėje sunkiai į konkretaus žanro rėmus telpančios, grupės narės. Pauliaus Peleckio nuotr.

– Kadangi esi fotožurnalistas, dirbi naujienų portale, veikiausiai susiduri su laiko spaudimu?

Kartais tas spaudimas tikrai jaučiamas. Eini gatve ir girdi – skambutis. Pakeli ragelį ir išgirsti: „Eismas“. Paklausi: „Kiek laiko turiu?“, o tau atsako, kad 30 minučių. Taigi… Turi plačią temą ir pusvalandį jai išpildyti. Kartais nori kažkur praleisti daugiau laiko. Nori geriau suprasti, ką fotografuoji, ar tiesiog labiau įsijausti į situaciją, bet negali sau to leisti, nes reikia važiuoti kažkur kitur.

– Oho! Na, darbas tikrai neatrodo pats saldžiausias. Ar štai tokius „greitukus“ tu vadini visaverčiais fotožurnalistikos kūriniais?

Tiesiog yra tokia darbo specifika – jeigu atėjai dirbti, tai suprask, kad taip ir bus. Ir būta tokių žmonių, kurie ateina, padirba kelias savaites ir išeina pasipiktinę, kad vis skambina, negali nieko susiplanuoti. Na, o ko tu tikėjaisi? Čia ir yra tas darbo žavumas – ir man asmeniškai tai patinka. Aišku, kartais, kai neturi laiko net pavalgyti, tai nebūna smagu. Visur tik važinėji, stovi kamščiuose, vėluoji… Bet vakare ar kitą dieną, kai prisimeni viską, pagalvoji: „vau, buvo gera diena ir aš ją atlaikiau“. Dėl kūrinio visavertiškumo – kartais tu turi penkias minutes ir per jas padarai gerą kadrą, o kartais turi kelias valandas ir nieko doro nepadarai.

2016 m. birželio 18 dieną Vilniuje, Gedimino prospekte trečią kartą vykęs Baltic Pride 2016 eitynės „Už lygybę“. Juoką ir gailestį keliantys taikios eisenos priešai kėlė kryžius, kalbėjo maldas ir skandavo įžeidžiančius ir keikiančius šūkius. Pauliaus Peleckio nuotr.
2016 m. birželio 18 dieną Vilniuje, Gedimino prospekte trečią kartą vykęs Baltic Pride 2016 eitynės „Už lygybę“. Juoką ir gailestį keliantys taikios eisenos priešai kėlė kryžius, kalbėjo maldas ir skandavo įžeidžiančius ir keikiančius šūkius. Pauliaus Peleckio nuotr.

– Tai fotožurnalisto darbas yra toks… banguotas? Vieną dieną visko pilna, kitą tuščias grafikas?

Visiškai! Prisimenu, kai tik pradėjau dirbti, būdavo taip, kad ryte su dviračiu išvažiuoji ir tik vakare visas nusikalęs grįžti namo. O tada – tris dienas sėdi be darbo. Sėdi namie, bijai išeiti, žvilgčioji į telefoną ir lauki, kada jis jau pradės skambėti. Įdomus, fainas tas darbas.

– Tau teko kurti ir fotopasakojimų ciklus – kaip visa tai atrodo iš vidaus?

Patys fotopasakojimai yra darbas, prie kurio tu praleidi daug laiko. Mano diplominis darbas buvo apie menininkus, kurie išvažiavo iš miesto ir pradėjo gyventi kaimuose. Šito fotopasakojimo ruošimas laiko atėmė… na, jaučiu, kad dar dabar aš nesu baigęs to projekto. Pasidariau tokią pertrauką ir galvoju vėl pas juos grįžti vasarą, fiksuoti, kaip jiems sekasi.

Tai tikrai atima daug laiko – tu važiuoji pas žmones, kurie tavęs nepažįsta, tu nepažįsti jų ir nežinai, ar pavyks tau rasti kontaktą su jais, ar tau tiesiog parodys į duris. Reikia ir jiems prie tavęs priprasti, ir tau prie jų. Fotožurnalistui gal lengviau, nes tu ateini kaip tuščia knyga ir imi viską, ką jie duoda. O kai tu esi apribotas – atvažiuoji ryte, išvažiuoji vakare. Dešimt ar dvylika valandų tikrai nėra daug. Geriausia būtų praleisti nors kokią savaitę, bet dėl laiko trūkumo atvažiuoji pas juos kelis kartus per mėnesį. Bandai draugauti (šypsosi).

– O tai kaip tas draugavimas vyksta? Važiuoji ten ir prisistatai, kas esi?

Visiems, pas kuriuos važiavau, paskambindavau, parašydavau – prisistatydavau, papasakodavau, ką darau, ir tiesiog klausdavau, ar galiu pas juos atvažiuoti. Susitari tinkamus laikus ir važiuoji.

– Ar buvo tokių, kurie atsisakė?

Vienas atsisakė iš karto, kiti po kelių kartų. Aš juos puikiai suprantu – žmonės turi šeimas, privatų gyvenimą.

Su kitais viskas buvo gerai, iki šiol bendraujam. Tik, prisimenu, kai dar savo automobilio neturėjau, tai reikdavo važiuoti tarpmiestiniais autobusais, kurie važiuodavo du kartus per dieną.  Atvažiuoji, ir supranti, kad turi vos kelias valandas iki išvykimo namo. Čia laikas labai sutrumpėdavo.

– Kalbant apie naudojamas technologijas:  ką labiau mėgsti – fotoaparatą ar telefoną? Kodėl ir kokiais atvejais naudoji vieną arba kitą?

Labiau mėgstu kamerą, pastaruoju metu pamėgau tas juostines muilines, o telefoną kaip darbo įrankį dabar retai ir naudoju. Dabar nėra tų degančių akimirkų, kurias reikėtų greitai įamžinti – aš pažįstu savo fotoaparatą, žinau, ką jis gali, pasitikiu juo.

– O su juostiniais fotoaparatais?

Su juostiniais yra žaidimas – fotografuoji ir nežinai, nei kas gavosi, nei kaip gavosi. Užpildai tą juostelę iš 12, 24 ar 36 kadrų, išsiryškini ir tik tada pamatai, kad visai fainai gavosi. Galbūt tas žavesys dar išliko šitai technikai dėl to, kad pats nuo juostinio pradėjau.

– Ar ta juostinė fotografija yra kitokia?

Skiriasi fotografavimo specifika – skaitmeninėje laikmenoje gali padaryti tūkstančius kadrų, o juosta, kurioje yra ribotas kiekis kadrų, priverčia tave skaičiuoti ir pamąstyti, ar tikrai verta fotografuoti, nuolat ieškai geresnio kadro.

– Daugeliui svarbiausia skaitmenine laikmena dabar tapo telefonas ką, tavo nuomone, pakeitė gerą vaizdo raišką turinčių telefono kamerų atsiradimas?

Šis progresas yra neabejotinai naudingas. Įdomus dalykas su tais telefonais – kiekvienas jį turim, todėl mums jis atrodo įprastas. Kai tu telefoną naudoji kaip fotoaparatą, žmonėms jis neatrodo baisus, o kai ateina su galingiausiomis kameromis – pasidaro baisu, žmonės susikausto. Vienas Amerikos fotožurnalistas vardu Ron Haviv iš „VII agency“ buvo Haityje po ten kilusio žemės drebėjimo. Vieną dieną jis atėjo su savo dideliais objektyvais ir fotoaparatais ir jį ten labai greitai išspyrė velniop, nes jis ten tiesiog netiko. Kitą dieną jis atėjo su telefonu – ir viskas buvo gerai.

Dabar kiekvienas yra fotografas – kiekvienas gali atsidurti reikiamoje vietoje, apsiginklavęs gerai fotografuojančiais telefonais gali fiksuoti įvykį – kol reporteriai važiuoja į įvykio vietą, paprasti praeiviai jau gali pateikti medžiagą.

– Sakei, kad analizuoji kitų fotografų darbus – kokias fotografijų tematikų tendencijas pastebi peržiūrinėdamas Pulizerio premijos ar World Press Photo apdovanojimus gavusius darbus?

Dažniausiai tai būna liūdni įvykiai – pabėgėlių krizė, karai, konfliktai, gamtos katastrofos. Bet viskas pasakoja apie žmogų – ir kartais tu nė nesusimąstai, kad už kelių šimtų ar tūkstančių kilometrų gali vykti tokie dalykai. Tai leidžia pamatyti pasaulį dvilypį – ir juodą, ir baltą.

– Kai atvyksti į liūdno įvykio vietą, ar nejauti empatijos – ar tai tampa tik darbu, į kurį pasineri ir išjungi jausmus?

Tai labai sudėtingas procesas. Tu gali būti ta kempinė, kuri viską sugeria, bet po to gali nebeištverti. Protas pasimaišys. Stengiesi jausmus slopinti, bet vis vien kažkiek paliečia, kažkas tavo galvoj pasikeičia. Jeigu ne iš karto, tai paskui ateina įvairios mintys, jausmai. Su laiku pradedi priprasti, bet visiškas atsijungimas vargu ar įmanomas. Tu nenori pasirodyti kaip maitvanagis, kuris atėjo sau duonos iš svetimų ašarų užsidirbti, bet ir nuotraukų nepadaryti tu negali, nes tai yra tavo darbas.

Prieš pat Velykas ne veltui praėjęs Vilniaus kelių policijos reidas. 1,64 promilės į alkoholio matuoklį įpūtęs vairuotojas sunkiai orientavosi aplinkoje, jo „šturmanas“ bandė slėptis po striukės gobtuvu, o dar vienas keleivis ramiai miegojo ant užpakalinės sėdynės. Konkurso „Lietuvos Spaudos Fotografija 2018” temos „Naujienos“ nominantė. Pauliaus Peleckio nuotr.
Prieš pat Velykas ne veltui praėjęs Vilniaus kelių policijos reidas. 1,64 promilės į alkoholio matuoklį įpūtęs vairuotojas sunkiai orientavosi aplinkoje, jo „šturmanas“ bandė slėptis po striukės gobtuvu, o dar vienas keleivis ramiai miegojo ant užpakalinės sėdynės. Konkurso „Lietuvos Spaudos Fotografija 2018” temos „Naujienos“ nominantė. Pauliaus Peleckio nuotr.

– Viename savo interviu leidiniui „Literatūra ir menas“ apie fotožurnalistikos situaciją esi minėjęs: „Nors žmonių, dirbančių šiose srityse, yra, tačiau sukurtos fotoistorijos ar serijos dažnai neišvysta dienos šviesos, nes nėra leidinių, kurie jas publikuotų. Mano manymu, labai trūksta leidinio, kuris publikuotų tiek lietuvių, tiek užsienio fotožurnalistų darbus.“ Praėjo jau dveji metai ar kas nors pasikeitė, ar fotoistorijos tapo matomesnės plačiajai visuomenei?

Ne (juokiasi). Iš esmės jokio didelio pokyčio nėra. Gal truputį einame geryn, bet Lietuvoje nėra tiek tų fotografų, kurie darytų fotoistorijas ar pasakojimus. Kartais pagalvoji – kiek galima bandyti kažką daryti, jeigu niekam neįdomu? Aišku, dabar jau portalai karts nuo karto pasidaro įdomesnių pasakojimų, bet to nepakanka, kad sakytumėme, jog yra rimtas pokytis.

– Tavo vizijoje tai turėtų būti atskiras leidinys?

Nebūtinai. Nuotraukų serijas skelbti dažniau galėtų ir tie patys mūsų naujienų portalai, daugiau investuotų į vaizdinę medžiagą. Palyginus su užsieniu trūksta ir išsilavinimo – mes netgi neturime auštosios mokyklos, kuri kryptingai ruoštų fotožurnalistus.

– Na ir pabaigai – įsimintiniausia nuotrauka arba situacija, kai tą nuotrauką darei?

Yra tų nuotraukų, kuriose, atrodo, nieko ypatingo, bet kažką aš joms jaučiu. Kelios įsimintiniausios yra būtent iš to diplominio darbo.

Viena iš jų – su benzopjūklu. Prisimenu, kad tada vos suspėjau pakelti fotoaparatą. Galvojau, kad bus išsiliejusi, neryški. Atsidariau kompiuteryje – žiūriu, kad visai gerai.