Vaikiški eksponatai ne tik vaikams
Vaikystės dienų nuotraukos, vaikiški daiktai, jau seniai pamiršti kažkada buvę mylimi žaislai, žaidimai, jų istorijos, gamyba. Viskas telpa viename gražiame projekte, kurio finišo tiesioji – pirmojo Lietuvoje Žaislų muziejaus įkūrimas Vilniuje. Jau dvejus metus besikuriantis muziejus džiugina savo parodėlėmis, pristatymais ir po truputį artėja prie savojo tikslo.
Apie muziejaus kūrimą, žaislų istoriją ir vaikų bei suaugusių žaidimus kalbamės su Žaislų muziejaus steigėju, knygos „Seniausieji Lietuvos žaislai“ autoriumi, archeologu dr. Povilu Blaževičiumi:
Kada ir kaip gimė idėja įkurti Žaislų muziejų?
Viskas prasidėjo nuo to, kad studijuodamas archeologiją pradėjau galvoti kokį čia bakalaurinį darbą rašyti, o kadangi dirbau kasinėjimuose Vilniaus Žemutinėj pilyje, kur buvo rasta keletą šachmatų, sumaniau parašyti apie žaislus ir žaidimus, pramogas senovėje. Tada kažkaip skeptiškai visi žiūrėjo, sakė, kad neužteks medžiagos, bet parašiau bakalauro, magistro darbus, apsigyniau disertaciją. Duomenų apie žaislus buvo, jie visiškai netyrinėti ir tirdamas seniausius žaislus važinėjau po kaimynines šalis, kuriose yra žaislų muziejų, kurie kartu yra ir vaikų muziejai. Europoje jie panašūs į klasikinio pobūdžio muziejus: vieni yra skirti pristatyti žaislus vitrinose ir papasakoti jų istoriją, o kiti yra savotiški muziejai vaikams, kur jie pažįsta aplinką žaisdami. Kadangi pas mus Lietuvoje nė vieno panašaus muziejaus nėra, tai kilo mintis įsteigti įstaigą, kuri turėtų ir vienokių ir kitokių muziejaus ar vaikų centro bruožų. Toks ir yra žaislų muziejaus sumanymas – pateikti ekspoziciją, atspindinčią žaidimų evoliuciją, jos raidą, gamybą nuo seniausių laikų, ir įkurti vietą, kurioje vaikai mokysis įvairiausių dalykų žaisdami.
Kodėl pasirinkote būtent šią tyrinėjimų šaką? Juk turėtų būti gana sudėtinga tirti mažai istorinių šaltinių turinčius radinius.
Iš tikrųjų medžiagos nėra daug. Bet kas netirta – tas labai įdomu. Lietuvoje apie žaidimus šaltinių yra labai mažai, vos kelios užuominos iš XV a. Pavyzdžiui, kažkuris istorinis šaltinis mini, kad Vytautas Didysis mėgo žaisti šachmatais ir medžioti, o, pavyzdžiui, Trakų pilyje rasta 15 šachmatų, todėl jau galime teigti, kad kai kurie jų jau galėjo būti Lietuvos kunigaikščio. Taip jungdami archeologinius tyrimus su istoriniais šaltiniais galime po truputi lipdyti žaislų istoriją.
Ar idėja sulaukė šeimos, draugų ir kolegų palaikymo?
Taip. Kai kas, aišku, anksčiau žiūrėjo skeptiškai, kiti ir dabar mano, kad tai nėra tinkama idėja, juk yra kitų muziejų, kurie saugo istorines vertybes ir turi edukacinių užsiėmimų, tačiau aš manau, kad, kaip Vilniaus miesto tarybos narys yra pasakęs, Žaislų muziejus yra savotiškas tramplinas į kitus muziejus. Vaikui priprast lengviau savoj aplinkoj, prie žaislų ir jeigu jis nuo vaikystės vaikščios ne į „Makdonaldą“, o į Žaislų muziejų, tai jis ir suaugęs mieliau nueis į kitus muziejus, tai jam bus įprasta. Muziejus sulaukia ir kitų žmonių paramos bei pagalbos.
Žaislų muziejaus tinklalapyje galime pamatyti vaizdo įrašų ciklą, kuriame skirtingų kartų žmonės pasakoja savo Žaislų muziejaus viziją. O kaip jūs įsivaizduojate Žaislų muziejų?
Idealiausia, tai būtų koks nors namelis su dideliu sodu, kuriame virtų gyvenimas: klegėtų vaikai, jie galėtų laisvai išmėginti senuosius žaislus, greta rengtume pažinimo ekspoziciją.
Manote, kad šiuolaikiniams vaikams bus įdomūs prieš daugelį metų vertinti žaislai? Juk dabar kiekvieno namuose karaliauja kompiuteriniai žaidimai arba kiti modernūs žaislai.
Mes su draugais, pažįstamais ir kitais žmonėms jau bandome užsiimti su vaikais tokia veikla ir jie tikrai susidomi. Galbūt namie pasiėmę kokį senovinį žaislą jie nenorėtų su juo žaisti, bet kadangi ateina į naują erdvę, kupiną naujų žaidimų, žaislų istorijų, jiems tai pasirodo įdomu. Vaikai domisi ir tikrai nori išmėginti tai, kas atrodo jiems net nepanašu į žaislą, tarkim, kažkoks kaulas, kuris gali tapt pačiūža, arba koks nors keistas pagalys, kuris iš tikrųjų yra žaislinis arbaletas. XIX–XX a. žaislų istorija ir tų žaislų pavyzdžiai, kurių mes jau daug surinkę, yra labai įdomūs žmonėms, kurie su jais žaidė. Keturiasdešimtmečiai ateina į renginius ar parodas ir aikteli: „Ah! Aš tokį turėjau!“.
Tai ir suaugusiems muziejuje bus ką veikti?
Taip, suaugusiems tai bus savotiška prisiminimų vieta, sukelianti, aš tikiuosi, tik geras emocijas. Tai bent jau akivaizdu iš žmonių reakcijų, kurie ateina į mūsų laikinas parodėles ar pristatymus. Mūsų mėginimai ir kaimyninių šalių panašių įstaigų veikla sufleruoja, kad muziejus yra labai reikalingas dalykas, tam yra niša, tam yra įvairios priemonės ir jis, iš tikrųjų, gali pritraukti šeimas, klases, darželius ir juos sudominti žaislų, kokių nors daiktų, gamybos, valstybės istorija. Žaislai, kaip ir kiekvienas kitas daiktas, atspindi savo laikmetį.
Ar manote, kad seniau žaislai turėjo daugiau dvasios, buvo brangesni vaikams?
Ir taip, ir ne. Turbūt negalima būtų teigti, kad šiuolaikiniams vaikams jų žaislai nėra brangūs. Aš neabejoju, kad dabartiniai vaikai, kurie, jų senelių supratimu, žaidžia neįdomiais, plastikiniais žaislais, po trisdešimties metų atėję ir pamatę savo seną žaislą, labai džiaugsis ir tai jiems suteiks gerų emocijų. Kiekviena karta turi sau būdingus žaislus, kuriuos po tam tikro laiko prisimena.
Muziejuje pamatysime ir šiuolaikinių žaislų?
Žiūrėsim. Galbūt ir taip. Muziejaus patalpos nėra labai didelės. Kol kas norime parodyti žaislus ir žaidimus nuo seniausių iki dabartinių laikų. Galbūt bus galima padaryti kažkokias temines parodėles, pavyzdžiui, transformerių arba lego. Naujausių žaislų yra pakankamai daug ir jie turi savo auditoriją.
O koks jūsų mylimiausias vaikystės žaislas? Galbūt ir dabar turit jums mieliausią?
(juokiasi) Dabar jau neturiu. Kai šovė mintis įkurti muziejų, tai pagalvojau, kokių senų vaikystės žaislų yra namie, ir nieko neradau. Visi žaislai išdalinti arba sulūžę. Iš vaikystės neprisimenu išskirtinio daikto ar žaislo, bet kai muziejus gauna dovanų ir jos pereina per mano rankas, tai labai daug prisimenu. Gauti žaislai primena užmirštus nuotykius, verksmą sulaužius kurį nors, aplanko tikrai stiprios emocijos. Atsimenu turėjau labai smagių kareivėlių, indėnų ir kaubojų, atvežtų iš Rytų Vokietijos, bet kažkurio vieno išskirt negaliu.
Ar esate pats pasigaminęs kokį nors žaislą?
Dabar mes rekonstruojame senuosius žaislus, nes archeologinių tyrinėjimų metų dažniausiai randamos vien nuolaužos, todėl patys bandome juos atgaminti. Vienas smagus pavyzdys yra žaislinis arbaletas, kuriam jau 500 metų ar net daugiau. Jo dalis buvo rasta Žemutinėj pilyje ir šiek tiek pasidomėjus išsiaiškinta, kad tai yra funkcionalaus žaislinio vaikiško arbaleto dalis. Tai ją pasidariau, pagaminau tas likusias dalis, išmėginau ir puikiai veikia. Turiu du vaikus, tai mes su jais, pavyzdžiui, prisidrožiam tošinių valtelių, kurios nebėra tokios populiarios, nes paprasčiau nusipirkti kitokių parduotuvėje. Tos veiklos, iš tikrųjų, yra smagios ir vienas iš muziejaus tikslų yra pritraukti vaikus su tėvais kažką veikti drauge, galbūt gamintis žaislus, mokytis žaidžiant.
Sulauksime ir renginių, pamokų vaikams?
Taip. Ir ne tik vaikams. Aš tikiuosi, kad toje erdvėje, kurią pavyks mums sukurti, ir suaugusieji galės grįžti į vaikystę nesibaimindami, kad į juos kreivai pažiūrės.
O senovėje suaugusieji žaisdavo?
Be abejonės. Ir dabar suaugusieji žaidžia įvairius stalo, sportinius žaidimus, kurie populiarūs nuo pačių seniausių laikų (kėgliai, kamuoliai, šaškės). Lietuvoje stalo žaidimus žmonės pažinojo nuo XIII a. XV a. daugelyje pilių rastą šaškių, šachmatų, lošimo kauliukų, vėliau atsiranda ir kortos, išplinta lošimai iš pinigų. Suaugusiems ir turėtume skirti visokius stalo žaidimus.
Jūs minėjote, kad buvote užsienio žaislų muziejuose. Kaip jie atrodo ten?
Jų yra išties gana daug. Vienas iš smagiausių netoli nuo mūsų esančių yra Tartu (Estija) muziejus. Jis yra pakankamai didelis ir be kitų sričių vysto žaislų tyrimus ir edukacinius užsiėmimus vaikams. Tokio pobūdžio muziejų yra ne tik Estijoje, bet ir Latvijoje, Lenkijoje, Vokietijoje, Skandinavijos šalyse. Daugiausiai dėmesio jie sulaukia iš vaikų lavinimo įstaigų: darželių ir mokyklų. Kartais atsitinka, kad dėl užsiėmimų su moksleiviais gausos muziejus pavienius lankytojus įleidžia tik 2 dienas per savaitę. Vaikai valdo tuos muziejus. Jie, iš tikrųjų, yra labai įdomūs ir spalvingi, suburiantys marias lankytojų.
Ar Lietuvos žaislų muziejus bus geresnis?
(Šypsosi) Nežinau, ar bus geresnis. Tikiuosi, kad bus geras. Aš tikiuosi, kad tai bus savotiška, alternatyvi laisvalaikio praleidimo forma. Pas mus tokių pramogų centrų yra pakankamai daug. Kiekvienas didesnis prekybos centras turi žaidimų kambarius, bet jų bėda ta, kad jie yra pasyvūs, vaikai neišsineša iš ten jokios naudingos informacijos, tiesiog išsikrauna. Aš tikiuosi, kad muziejus papildys tuos pramogų parkus intelektualiu užtaisu.
Galime tikėtis jau rudenį praverti muziejaus duris?
Tikėsimės. Jeigu viskas vyks sėkmingai, greitai ir efektyviai, jeigu sulauksime paramos, tada taip, bus galima kviesti visus į Žaislų muziejų.
