Stora raudona knyga – Lietuviškoji tarybinė enciklopedija. Gelstantys lapai ir pasenusių dažų kvapas nukelia į ne taip ir seniai tėvų pragyventą „raudonąjį amžių“. Ž raidė… Žurnalistika. Štai: „…klasinėje visuomenėje žurnalistika reiškia valdančiųjų sluoksnių politiką ir ideologiją…“ Net ir enciklopedijoje rašoma, jog žiniasklaida LTSR buvo visiškai priklausoma nuo valžios, tarsi jos „kišeninė“ informavimo priemonė. Kokią mediją turime dabar, jau dvi dešimtis metų atsisakę tarybiškosios žiniasklaidos sampratos?

Deklaruojama, kad dabar žiniasklaida – tai laisva, objektyvi, demokratiška visuomenės informavimo priemonių visuma, kartais net vadinama potencialia valdžios kontrolės institucija. Ir išties, kuo toliau, tuo labiau mūsų žodis įgauna laisvės, kuri matoma ir žiniasklaidos vystymesi. Žurnalistai pagaliau išdrįso aprašyti nenaudingus, neapgalvotus valdžios darbus (taip skatindami valstybės valdininkus matyti plačiau ir dirbti geriau), pašiepti, pripažinkime, ne visada protingus gerai žinomų Lietuvos žmonių poelgius, ginti nepopuliarią, ne daugumos nuomonę. Evoliucionuojam… Tiesa, pamažu.

Pažvelkime į užkulsius. Marionečių kambariai, didžiulės kaukių salės – šiuolaikinė Lietuvos žiniasklaida vis labiau panašėja į lėlių teatrą. Lėlininkai – pinigai. Turbūt daugeliui girdėtos frazės: „užsakyti straipsniai“, „papirkti žurnalistai“, „nupirktos laidos“ ir pan. Nejaugi šiandien net ir žodis tampa preke? Juk nepriklausomas žodis – tai tautos laisvė, už kurią kovojo ir galvas dėjo mūsų tėvai, seneliai, proseneliai. Koks skurdžiadvasis ir menkas žmogus turi būti, kuris perka ar parduoda savo ir visuomenės laisvę…

Gyvename vartotojiškoje, egoistiškoje visuomenėje. Natūralu, kad kuriame tokią pat žiniasklaidą. Siekdama objektyvumo, poros draugų padedama, nusprendžiau atlikti apklausą, kuri parodytų žmonių nuomonę apie šiandieninę mediją. Gal mes, gyvenantys tokioje visuomenėje, net ir nepastebime dabartinės žiniasklaidos ydų? O gal jų ir nėra?

Smalsumo vedami su keliais draugais vėlyvą šeštadienio rytą išėjome į pagrindinę pasivaikščiojimų Kaune gatvę- Laisvės alėją. Apsiginklavę diktofonais, klausinėjome žmonių kelių trafaretinių klausimų, tiesa, kartais apturėdavome ir mini diskusijų. Buvo įdomu ir smagu, bet… Galbūt esate girdėję apie jaunų žmonių maksimalizmą? Nusprendėme, kad būtų pernelyg subjektyvu apsiriboti vien savo miesto respondentais ir autostradoje Kaunas- Vilnius pradėjome kelionę sostinės link. Pasivaikščiodami po vakarėjantį Vilnių apklausėme dar kelias dešimtis žmonių. Pastebėjome, kad abiejų didmiesčių gyventojų nuomonės mažai kuo skyrėsi. Taigi, apklausti atsitiktinumo tvarka pasirinkti 17-62 metų 102 respondentai iš Kauno ir Vilniaus miestų.

Į klausimą „Ar žiniasklaida daro įtaką Jūsų gyvenime?“ net 89% respondentų atsakė teigiamai; paprašyti išrikiuoti žiniasklaidos priemones objektyvumo mažėjimo tvarka, respondentai pirmąją vietą skyrė televizijai (49%), kiek mažesnis žmonių pasitikėjimas internetu (40%), radijui apklaustieji skyrė trečiąją vietą (9%), na, o spauda, pasak respondentų, yra mažiausiai objektyvi visuomenės informavimo priemonė (2%); 59% apklaustųjų tvirtina, kad Lietuvos visuomenės informavimo priemonių veiklą jie vertina teigiamai, tačiau 49% pasisakė neigiamai; įdomiausia buvo klausytis, ką respondentai siūlytų keisti Lietuvos žiniasklaidoje: netgi 73% siūlė atsisakyti žiniasklaidoje paplitusio subjektyvumo ir naujienas, įvykius ir pan. pateikti objektyviai, 11% apklaustųjų sakė, kad turėtų būti įtvirtinta autorių materialinė ir moralinė atsakomybė juridiškai už pateikiamą informaciją, 10% respondentų žurnalistams siūlė gilintis ne į populiarius, o į svarbius dalykus, 6% teikė kitokius siūlymus- taigi, žiniasklaidos vaidmuo visuomenėje svarbus, tačiau ji gana prieštaringai vertinama. Geresnio vertinimo, pasak respondentų, būtų sulaukta atsisakius subjektyvumo ir gilinantis į tai, kas svarbu, o ne populiariausia ir labiausiai vartojama. Dažnai sakoma, kad žiniasklaida siūlo tai, ko nori jos skaitytojas, klausytojas ar žiūrovas. Bet juk ir žiniaskalida formuoja žmogų. Yra pasiūla – bus ir paklausa, nėra – nebus.

Kokia žiniasklaida valstybėje, kuri jau dvidešimt metų nepriklausoma, valstybėje, kurios kūrėjai esame mes? Turbūt per trumpas laikas yra dvidešimt metų, kad gebėtume atsisakyti pusę amžiaus mums diegto pasaulio suvokimo, nebijodami pasitiktume naujoves ir matytume savomis akimis, o prieš piktai kritikuodami, prisimintume, kad žiniasklaidą kuriame patys. Taigi, koks Tu, žmogau, tokia ir žiniasklaida.

Susiję