Mano giliu įsitikinimu, tikrai ne. O juk būtent etikos aspektas mūsų visuomenei turėtų būti svarbiausias. Vis dėlto organų donorystė bei transplantacija mūsų tautiečių dažniausiai yra suvokiama per žiniasklaidos formuojamus stereotipus ir neaiškiais papročiais perduodamus prietarus. Siekiant, kad atsakymas į klausimą ar po mirties paaukoti dalį savo kūno būtų įprasminamas pagrįstu apsisprendimu, svarbu suvokti kokia yra šios aukos vertybinė esmė.

Nuo žmogžudystės iki transplantacijos

Transplantacijai tam tikri organai ir audiniai gali būti paimti tiek iš gyvo, tiek iš mirusio žmogaus. Gyvi donorai daugeliu atvejų aukoja savo inkstą, kraują ar kaulų čiulpus, tačiau kepenis, širdį ar akies ragenas persodinimui įmanoma paimti tik iš mirusio žmogaus. Būtent pastarųjų organų donorystė yra aktualiausia, mat jų poreikis Lietuvoje didžiausias. Kaip rodo praeitų metų spalio mėnesio asociacijos „Donorystė“ statistiniai duomenys, kepenų persodinimas yra reikalingas 53 ligoniams, o naujų ragenų laukia net 232 žmonės.

Kokios etinės dilemos yra susijusios su organų paėmimu iš mirusiojo? Nors iš pirmo žvilgsnio tai atrodo keista, bet pirmiausia su pačiu mirties faktu, tai yra klausimu kada žmogų galima laikyti mirusiu. Ilgus šimtmečius žmogaus išėjimas iš šio pasaulio buvo siejamas su jo širdies plakimo ar kvėpavimo sustojimu. Pažengus medicinos mokslui ir technologijoms, šių procesų vyksmą sėkmingai garantuoti gali speciali aparatūra, be kurios sužalotas ar sergantis asmuo negalėtų išgyventi nė sekundės. Ką tokiu atveju vadiname galutine žmogaus mirtimi?

Atsakymas į šį klausimą buvo suformuluotas 1968 metais, kuomet specialus Harvardo medicinos mokyklos komitetas, remdamasis įvairių medicininių kriterijų visuma, apibrėžė
„negrįžtamą komą“ — tai kas šiandien vadinama smegenų mirtimi. Tai tapo pagrindu naujai žmogaus mirties sampratai, kuri vyrauja beveik visame pasaulyje. Kitaip tariant, žmogus negyvu laikomas sustojus jo kraujotakai ar kvėpavimui, bet jei šią veiklą palaiko medicininė įranga, individo mirtis konstatuojama gali būti tik negrįžtamai išnykus visoms galvos smegenų funkcijoms.

Galutinis žmogaus mirties nustatymas po visiškos smegenų žūties atvėrė galimybes plačiai taikyti transplantaciją kaip gydymo metodą. Šį mirties apibrėžimą įteisinusiose valstybėse (Lietuva tai padarė 1997 metais) itin išaugo potencialių donorų skaičius. Jei anksčiau širdies ar kito organo paėmimas persodinimui iš žmogaus su negyvomis smegenimis būtų laikomas žmogžudyste, tai šiandien, gavus artimųjų ar paties donoro išankstinį sutikimą, toks chirurgo veiksmas suprantamas kaip pirmoji transplantacijos procedūra.

Mirties apibrėžimo problema

Nors medicinos mokslo ir technikos pažanga iškėlė būtinumą iš naujo apibrėžti biologinę mirtį, tačiau nei technika, nei mokslas negali pasakyti kada žmogus iš tikro yra miręs. Štai kodėl minėta specialioji Harvardo medicinos mokyklos komisija buvo sudaryta ne tik iš medikų, fizikų, tačiau ir iš advokatų, socialinių mokslininkų bei teologų.

Mirtis nėra vien biologinis faktas, kadangi asmens pripažinimas mirusiu turi reikšmingų padarinių jo socialiniai aplinkai, o naujo mirties supratimo įteisinimas – tiesioginės įtakos politikai bei teisėtvarkai. Minėtas pavyzdys su chirurgu, kuris valstybėje neįteisinus smegenų mirties dėl savo veiksmų būtų pripažintas žudiku puikiai tai iliustruoja.

Knygoje apie transplantacijos etiką medicinos etikos profesorius Robertas Veatchas rašo, kad sprendimas pripažinti žmogų mirusiu iš esmės „yra filosofinis ar moralinis, bet ne medicininis ar mokslinis“. Viskas ką gali šiuolaikinė medicina – tai tam tikrų sveikatos būklės faktų, principų ir apibrėžimų pagrindu pasakyti, kad žmogus yra negyvas, o tai reiškia negalintis sąveikauti su aplinka ir visavertiškai funkcionuoti kaip kiti gyvi žmonės. Tačiau mirtis yra kur kas sudėtingiau apibūdinama būsena.

Svarbu suprasti, kad mirties fakto neįmanoma išvesti net iš daugybės mokslinių duomenų, mat per juos mirtis ir yra apibrėžiama. Tam, kad suprastume, jog mokslas negali atsakyti į klausimą kada žmogų galima laikyti mirusiu, pasitelkime štai tokį, iš pirmo žvilgsnio absurdišką pavyzdį. Įsivaizduokime mokslininką, kuris neturi jokios moralės, pasaulėžiūros, socialinės patirties arba viso to, ką būtų galima pavadinti „žmogiškąja patirtimi“.

Toks mokslininkas, kuris vadovaujasi vien stebėjimų duomenimis ir tik iš jų daro išvadas bei formuoja teorijas, galėtų visiškai pagrįstai teigti, kad žmogus miršta tik tuomet, kai visiškai suyra jo kūnas – juk ir po mirties lavone dar ilgą laiką vyksta tam tikri biocheminiai procesai, lygiai kaip ir gyvame žmoguje. Siekdamas moksliškai apibrėžti fundamentalius kriterijus, kurias remiantis žmogų galima laikyti mirusiu, jis galų gale prieitų mokslo iš esmės netyrinėjamus dalykus – laisvą valią, moralę, galbūt net sielą.

Donorystė  – kilniausia meilės išraiška

Žmogaus mirties supratimui, taip pat ir transplantacijos vertinimui skirtingose šalyse didelę įtaką daro ne tik mokslas bei filosofija, bet ir religija. Būtent daugialypiame kultūriniame kontekste ir kyla donorystės kaip etinės dilemos problema. Savanoriškais donorais tapti ar mirusio artimojo organus kito gyvybės išgelbėjimui paaukoti atsisakantys asmenys dažnai savo sprendimą motyvuoja religiniais sumetimais. Šiuo atžvilgiu lietuviams turėtų būti itin aktuali krikščionybės, tiksliau, katalikybės pozicija.

Žmogaus mirtį sutapatinus su jo smegenų mirtimi, iš katalikų teologų nebuvo sulaukta jokio principinio pasipriešinimo tokiam žingsniui. Netgi priešingai, mat katalikybės konfesija pagrindą naujam žmogaus mirties supratimui paklojo kur kas anksčiau nei tai padarė mokslas. 1957 m. vykusiame Tarptautiniame anesteziologų kongrese popiežius Pijus XII paskelbė, kad „aiškų bei tikslų mirties apibrėžimą ir žmogaus be sąmonės mirties momentą nustatyti turi medikai“.

Krikščionybėje žmogaus kūnas suprantamas kaip esmingai susijęs su siela, dėl ko po mirties yra laikomas išskirtinės pagarbos, bet ne garbinimo objektu. Biblinis tikėjimas kūno prisikėlimu šiuo atžvilgiu turėtų būti suprastas netiesiogiai – kaip nenutrūkstama asmenybės egzistencija, kuriai nėra būtinas kūno neliečiamumas. Be to, anot evangelikų teologo Holgerio Lahayne‘o, Šventajame Rašte nėra jokio aiškaus mirtį apibrėžiančio kriterijaus.

Nepaisant šių aplinkybių kiekvienas katalikas neprivalo tapti donoru, mat žmogaus kūnas yra asmeniškas ir negali būti suprantamas tik kaip biologinis kūnas. Sutikimas, kad po mirties asmens organai būtų paimti persodinimui turi būti duotas laisva valia, tačiau krikščioniškai vertintinas kaip kilnus sprendimas. Jono Pauliaus II žodžiais,  „krikščionims Jėzaus savęs dovanojimas yra esminė nuoroda ir įkvepianti idėja meilės, slypinčios troškime dovanoti organą“.

Tarp gyvenimo ir buvimo

Nors krikščionybė ir palankiai vertina transplantaciją, o donorystę laiko didžiausia meilės išraiška, artimojo mirties akivaizdoje religingas žmogus apie tai galvoja mažiausiai. Lietuvoje galiojantis transplantacijos teisinis reguliavimas numato, kad nuspręsti dėl mirusio žmogaus tapimo donoru, jei prieš mirtį jis pats to nepadarė, turi jo artimieji. Priimti sprendimą sunkiausia būtent tada, kai konstatuojama smegenų mirtis. Juk nors žmogus ir yra visiškai nesąmoningas ir nemąstantis, jis vis dar kvėpuoja, o pridėjus ranką prie jo krūtinės galima justi širdies dūžius. Viltis, jog įvyks stebuklas neišnyksta.

Nepaisant visų moralinių įtampų bei filosofinių klausimų susijusių su žmogaus mirties supratimu, aišku viena – biologiniu požiūriu asmuo su žuvusiomis smegenimis, jau nebėra pacientas, kadangi šiuolaikinė medicina negali jo pagydyti. Tai viso labo kūnas, kurio lavonu vadinti iš esmės negalima vien dėl specialios medicininės įrangos, palaikančios pagrindines gyvybines funkcijas. Net jei klausiame ar šio kūno dar nėra palikusi siela, tuo pačiu turime paklausti ar tokį jos buvimą galima pavadinti žmogiškąją vertę turinčiu gyvenimu. Prasmingu gyvenimu.