Nejučiomis imu skaičiuoti lietaus lašus, vis intensyviau barbenančius į stiklą. 1354 ir aš jau Varėnoje.  Išlipusi iš traukinio pradedu greitai žingsniuoti ir pasijuntu kaip skubanti gyventi paranoikė. Staiga prisimenu, kad čia nereikia skubėti. Vis dėlto, tiklas – Merkinė, todėl žingsnio nesulėtinu ir po keliolikos minučių atsiduriu šalia Varėnos tvenkinio, kurį, akivaizdu, be proto mėgsta žvejai. Ant ledo, dengiančio vandenį, jie atrodo tarsi maži vabaliukai, išsibarstę po visą telkinį. Žavu.

 

 

 

Neilgai trukus, bežiūrint į penktadienį žvejybai pašventusius dzūkelius (o gal ne tik juos), į iškeltą nykštį sureagavo geranoriškas vairuotojas, vėliau dar vienas ir aš Merkinėje. Išlipusi iš automobilio įkvėpiau tyro oro – kvepia pavasariu. Aplink ošia miškai, o vos už kelių žingsnių Nemunas bando išsivaduoti iš ledo gniūžtų.  Čia išnyksta instinktas kas penkias minutes žvilgčioti į laikrodį ir prapuola baimė, jog tave partrenks automobilis, kurio vairuotojas kažkur vėluoja.

 

 

 

 

 

Pirmas lankytinas objektas – Nemuno pakrantė.  Rodos, nieko ypatingo, bet tas ledo luitų spindėjimas ir bundanti gamta verčia prisimerkti. Nusišypsau, sugalvoju norą ir į vandenį įmetu monetą.

 

 

Per milžinišką tiltą, kuris čia tarsi išpuola iš konteksto, lyg maža mergaitė nušuoliuoju į kitą upės pusę, kur mane pasitinka Merkinės piliakalnis, o jam kompaniją palaiko mažas Stangės upeliūkštis, smagiai peršokantis kiekvieną sutiktą akmenėlį.

 

 

 

 

 

 

 

 

Lipdama aukštyn nekantrauju išvysti panoramą ir nebesijaučiu entuziastinga skaičiuoti laiptelius, nors kažkada, vaikystėje, tikrai žinojau kiek jų reikia įveikti, jog atsidurtum viršuje.

Vos atgaudama kvapą pakeliu akis aukštyn ir gal kokią sekundę apskritai nustoju kvėpavusi, kai žvelgiu į Nemuno ir Merkio santaką.

Lėtai vaikštinėju ant piliakalnio, kur didingai stovi vienas kitas medis, o beržai dar saugo rudens paliktus pėdsakus – nudžiūvusius lapelius.

Akis užliūva už žvakelių, kurios nežinia kaip ir kam čia atsidūrė, ir atmintyje iškyla piliakalnio papėdėje užmiršta laužavietė.

Nežinau kodėl, bet dvelkia pagonybe. .

Vangiai nulipu laiptais žemyn. Daugiau niekur nesinori keliauti, bet smalsumas veda apžiūrėti miestelį. Viena gatvelė driekiasi per visą Merkinę, o joje senoviniai kaimo nameliai.

Raudonų plytų biblioteka, kuri sostinėje turbūt nieko nenustebintų, čia atrodo ypač didingai.

Pasiekus pagrindinę miestelio aikštę, kuri dedikuota Antlanto nugalėtojams Steponui Dariui ir Stasiui Girėnui, žvilteliu į praviras apgriuvusio etnografijos muziejaus duris.

  Linksmai nusiteikę statybininkai patikina, kad kai jie baigs savo darbą, čia bus kur kas gražiau.

Paskutinė stotelė – bažnyčia, link kurios keliaujant įsitikinu, jog šis miestelis – technologijų nepaliesta vieta. Smagiai prarisnoja pakinkytas arklys, o jo vadeliotojas įnirtingai man mojuoja, pamatęs, jog rankose laikau fotoaparatą.

Netrukus pamatau paslaptingas duris, kurios veda į bažnyčios kiemelį.

 

Apsižvalgau ir dar kartą pasiklausau mirtinos tylos.  Metas keliauti toliau.  Mano pėdos pasilieka purviname kaimo takelyje…

Susiję