Pamatai. Laisvė.
Atsuk iš naujo, – dažnai prašome draugo ar kolegos, išgirdę patinkančią dainą. Gaila, tačiau atsukti atgal laiko ir prieš dvidešimtmetį buvusios tautos vienybės ir euforijos perkelti į dabartinius laikus, neįmanoma. Kalbėti, kaip buvo gražu ir gera, yra verta tik ar prasminga? Vis tik kalbame, lietuviškai dejuojame ir nežinome, į kurį pasaulio kraštą belstis, kad būtų gerai. Ar galima sakyti, kad jauna visuomenė nežino, ką veikti su laisve, ir dažniausiai naudojasi tik vienu jos privalumu – laisvu judėjimu iš šalies? Tikriausiai ne. Nors šventinę Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo dieną dažnas sutiktasis peikė valdžią, kaltino krizę ir visaip kaip rodė savo nepasitenkinimą, kad nėra kuo apmokėti sąskaitų už šildymą, meilė Tėvynei dar kažkur yra. Gal laikinai užmigusi žiemos miegu, tačiau prikeliama. Ji per šventinius renginius skrido balionais, žygiavo kartu su eisenomis, proginiu paradu, kilo vėliavomis.
Jeigu prieš du dešimtmečius galėjome, kodėl negalime dabar perimti mums netinkančios situacijos į savo rankas, į bendrus tautos delnus. Ne, tai ne apie valdžios nuvertimą, valdymo formos pakeitimą ar svetimos armijos išvarymą iš Lietuvos, tai apie mus visus. Apie mūsų darbus ir dvasią, apie nusiteikimą, jog, jei aš čia, būtent Lietuvoje, pasodinsiu medį ir išlauksiu kelis dešimtmečius, kad jis būtų tvirtas, vėliau galėsiu jį apsikabinti ir pasisemti tvirtybės, kaip tai darė mūsų protėviai. Mes dar nevėluojame, dar yra laiko.
