Itališkas tranzavimas arba jokio tranzavimo

Jau tą pačią dieną įsitikinome, kad čia viskas kitaip nei Prancūzijoje. Keliai puikūs, tačiau siaubingai nepritaikyti autostopininkams. Kalnai, tuneliai, viadukai, tiltai ir posūkiai tranzavimą daro išties pavojingą. Tačiau net ir nutaikę padorią ir aiškiai pastebimą vietelę, vairuotojų malonės laukdavome labai ilgai. Galbūt dėl nepalankių geografinių sąlygų nesusiformavo tranzavimo kultūra, todėl tokie kuprinėtojai čia labai retas reginys.

 Žmonės visiškai nepratę pakelėje matyti stovinčius autostopininkus ir į juos žiūri labai įtariai. Kartais net sulėtindavo greitį vien tam, kad įdėmiau į mus įsižiūrėtų. Šypsenos, lydėjusios mus visoje kelionėje, staiga dingo iš vairuotojų veidų. Prancūzijoje kasdien pakelėse sutikdavome tokių pat žioplinėtojų, kartais net patiems tekdavo atsistoti į eilę, o pravažiuojant tokių keliautojų nė nebeskaičiavome. O Italijoje per visą laiką nepastebėjome nė vieno. Čia – netranzuojama.

Labiausiai norėjome aplankyti Cinque Terre, penkių miestelių, įsikūrusių ant uolų Viduržemio jūros pakrantėje, kurortą, apie kurį teko daug girdėti. Tačiau nuo ten dar mus skyrė apie šimtas kilometrų, kuriuos įveikti pasirodė ne taip paprasta. Galėjome rinktis: ar rizikuoti patekti policijos nemalonėn ir stabdyti mašinas autostradoje, ar bandyti ten nusigauti mažesniais, vingiuotais kalnų keliukais. Antras variantas neatrodė labai patrauklus, todėl išsimiegoję autostrados pakelėje kitą rytą pradėjome čia pat stabdyti automobilius.

Niekas nestojo. Keturiasdešimties laipsnių karštis, jokio pavėsio, gurgiantis pilvas ir jau seniai tuščias, tik iš įpročio rankoje laikomas vandens butelis, daug drąsos nesuteikė. Gerą pusdienį stypsojome pakelėje, kol pagaliau sustojo pirmas automobilis. Nieko gero. Tai tik kelininkai, norintys mus patraukti nuo greitkelio ir kartojantys vieną žodį: „Polizia, polizia“. Per daug nesipriešindami įlipome į jų autobusiuką, o jie tenorėjo nuvežti mus nuo autostrados ir paleisti mažesniame kelyje ton pačion pusėn. Bet vos mums sustojus, šalia privažiavo ir policijos automobilis. Problemos.

Iš policijos automobilio išlipo pareigūnas, tobulai atitinkantis stereotipinį italų policininką. Aukštas vyras, užsidėjęs pusę veido dengiančius juodus, apvalius akinius, neskusta barzda ir atgal susilaižęs juodus plaukus, mažumėlę sušvelnėjo supratęs, kad mes ne vietiniai ir pradėjo aiškinti itališkai. Kažką sumurmėjo kelininkams ir šie greit dingo. O tada ilgai ir nejaukiai bandėme su juo susišnekėti, bet keli jo mokami laužyti anglų kalbos žodžiai nedaug tepadėjo. Jo kolega irgi nekalbėjo angliškai, todėl net nesivargino lipti iš mašinos. Galiausiai mūsų pokalbis pasidarė išvis nebesuprantamas:

Policininkas: Čia netranzuoti.

Aš: Mes atsiprašome.

Policininkas: Kituose keliuose OK, čia – ne. Čia yra autostrada. Blogai.

Aš: Taip, gerai. Mes pereisim ant mažesnių keliukų.

Policininkas: Ne ne ne. Čia – blogai. Reikia kitur.

Aš: Taip. Suprantu. Mes čia netranzuosime. Eisim kitur.

Policininkas: Jūs atnešti vandens. Atnešti mums.

Nieko nesupratau. Pažiūrėjau į savo tuščią butelį. Aš ir pats būčiau pusę savo santaupų atidavęs už gaivaus vandens gurkšnį tokiame karštyje. Ir nė neįsivaizdavau, iš kur jo gauti ar kodėl turėčiau kažką kam nors nešti. Pažvelgiau į Aistę, kuri irgi niekaip nesuprato.

Aistė: Bet kodėl?

Policininkas: Atnešti vandens.

Aistė: Kodėl?

Policininkas: Karšta. Reikia vandens.

Aistė: Iš kur?

Policininkas: Vanduo.

Aš: Mes neturim vandens.

Policininkas: Taip, vandens.

Prireikė bent keletos minučių išsiaiškinti, kad jis nori pasakyti ne: „Jūs atneškite mums vandens“, o: „Mes atnešime jums vandens“. Ir tada, mūsų džiaugsmui, grįžo tie patys kelininkai, nešini pilnais glėbiais ledinio, aprasojusio vandens. Mano žandikaulis iš troškulio pats atvipo. Kelininkai, kurie pasirodė visai malonūs vaikinai, pavežė mus iki nacionalinio kelio pradžios. O tai reiškė ilgą ir varginantį tranzavimą kalnų keliais.

Kalnų peizažai įspūdingi, tačiau autostopininkui ne patys mieliausi. O taip yra todėl, kad painūs kalnų keliukai, vingiuojantys aukštyn ir žemyn daugiau nei vedantys tiesiai, yra pustuščiai. Tais keliukais važiuojama iš vieno kaimo į kitą ir niekas jais nevažiuoja didelių atstumų. Juk tam visai šalia nutiesta autostrada. Todėl sustoję vairuotojai tegalėjo mus pamesti keletą kilometrų, o tada vėl reikėjo ieškoti tinkamo kelio iki kito miestelio, kuris paprastai buvo toliau nei dešimt kilometrų.

Penkių žemė

Sugaišę beveik visą dieną, pasistūmėme tik apie šešiasdešimt kilometrų, kol galiausiai mūsų kantrybė trūko ir likusiems keturiasdešimt sėdome į traukinį. Mums lipant iš traukinio vylėmės, kad ši vieta bus verta viso to triūso, kurį įdėjome jai pasiekti. Ir tik žengus pirmus žingsnius Cinque Terre pranoko visus lūkesčius. Ant rudų uolų, tiesiai virš jūros, tarsi inkilai kybo ryškių spalvų nameliai. Visus penkis miestelius jungia takas, pakibęs virš jūros uolos pašonėje. Norintys gali nusiropšti žemyn ir įšokti į vandenį. Aišku, ropštis nebūtina, nes pasiklausius vietinių, nesunku surasti tokių vietų, kur šokti į vandenį galima tiesiai nuo trisdešimties metrų aukščio uolos. Tačiau pravartu žinoti, pro kur galima užlipti atgal į viršų.

Miesteliai pakankamai ramūs ir neprigrūsti begalės turistų. Visiškai nesunku kur nors surasti ramią ir atokią vietelę. Nakčiai užlipome ant uolos virš pirmojo miestelio Riomaggiore. Turbūt geriausia mūsų nakvynė po atviru dangumi, su saulėlydžiu į Viduržemio jūra ir jaukaus itališko miestelio panorama sutemus. Prisiminus praėjusias nakvynes paplūdimiuose ir autostrados pakelėse, suėmė juokas. Bent jau smėlio traktorius čia mūsų nepasieks. Cinque Terre, arba penkių žemė, pavadinta pagal penkis miestelius, įsikūrusius ant uolų, buvo viena įsimintiniausių kelionės vietų.

Tačiau ir vėl teko sugrįžti prie tranzavimo, kuris nuo kelionės Italijoje pradžios darėsi vis sunkesnis. Ir vėl visą pusdienį iššvaistėme pakelėje į Genują – kitą mūsų stotelę. Pagaliau nuo kelio mus paėmė vienas italas. Ir pasiūlė nuvežti į traukinių stotį. Mes būtume sutikę, tačiau praleidome traukinį į Genują, o ant kelio bergždžiai stovėti nebesinorėjo. O vyriškis nė nedvejodamas pasikviete pas save į svečius. Pavalgėme, nusiprausėme ir… galiausiai pasilikome nakvynei. Vyras pats praeityje tranzuodavo po Europą, todėl mus ir priimė, tačiau patikino, kad taip keliauti Italijoje – beprotybė. Tą mes jau ir patys supratome.

Studentiškas svetingumas

Genujoje mus priėmė Aleksandras iš Makedonijos, su kuriuo susipažinome „couchsurfindami“.  Pirmoji jo ištarta frazė mus sutikus buvo: „Gražiai aplošėme jus Europos čempionato ketvirtfinalyje, ar ne?“, ir aš iškart mintyse pasižadėjau, kad nekęsiu šito bičo. Bet greitai pakeičiau savo nuomonę. Genuja nepaliko labai didelio įspūdžio, tačiau vien dėl Alekso kompanijos buvo verta čia užsukti. Fizikos ir inžinerijos mokslų daktaro laipsnį gynęsis vyras tas keletą dienų, kurias praleidome Genujoje, labai nuoširdžiai palaikė mums draugiją. Kalba svyravo nuo pačių rimčiausių temų apie politiką ir istoriją iki kvailiausių juokelių ketvirtą valandą ryto. Kartais kelionėje sutikti žmonės būna kur kas įdomesni, nei aplankytos vietos.

Tačiau kaip jau tapo įprasta, po trumpos ir malonios pauzės mums vėl reikėjo grįžti į kelią. Nors anksčiau tai būdavo malonumas ir naujas nuotykis, Italijoje tranzavimas virto kone prievole. Neturėjome pakankamai pinigų, kad leistume sau visur važinėti traukiniais, todėl kaskart vis liūdniau eidavome ant kelio. Jautėmės tarsi įkalinti čia. Ir vėl prastypsojome geras keturias valandas, kol pasigavome kitą automobilį.

Į Padovą atvykome, nes nuo ten iki Venecijos tėra apie keturiasdešimt kilometrų ir turėjome kur apsistoti. Šį kartą gyvenome pas studentą iš Albanijos. Jis kartu su vietiniais italais Padovoje nuomojasi namą. Ar bent jau tai, kas panašu į namą. Tokios sujauktos ir netvarkingos gyvenamosios aplinkos mums niekur nėra tekę matyti. Vienintelė namų taisyklė – nebarstyti pelenų į lėkštes. Ant grindų, žinoma, galima. Keletos mėnesių senumo milžiniškas šiukšlių maišas jau buvo savaime bevirstantis į kompostą. Ar bent jau kvepėjo panašiai. Indai naudojami tik prieš tai juos gerokai praplovus. Katė turi atskirą kambarį, nes niekas nesivargina pakeisti jos smėlio, bet ir nenori miegoti prie jos išmatų smarvės. Apskritai tvarkomasi čia kartą per dvejus metus, kai namo apžiūrėti ateina jo tikrieji savininkai. Tada kelias dienas plušama, kol nuvalomos raudonai apipaišytos ir aprašinėtos sienos. Name gyvena aštuoni žmonės, tačiau čia nuolat ateina buvę nuomininkai, kursiokai, draugai, pilna panašių į mus keliautojų, todėl nieko nuostabaus čia kasdien išvysti naujų veidų. Dar pridėjus du šunis ir katę, nuolatinis triukšmas garantuotas.

Egzotiškai pagyvenę keletą dienų, susiruošėme aplankyti Venecijos. Nė nebesivarginome tranzavimu. Visą dieną išvaikščiojome po garsujį miestą ant vandens. Tačiau jaučiausi dviprasmiškai. Viena vertus – gražu. Tačiau visa tai pradeda atsibosti. Venecijoje gausu kanalų ir mažų siaurų gatvelių, apsuptų spalvotais pastatais. Tačiau viskas labai panašu ir nesvarbu, kurioje salos vietoje esi. Nei gausybė bažnyčių, nei paminklų šventiesiems, nei centrinė aikštė neatrodė kažkuo labai išskirtinė. Kanalai nors ir įspūdingi, tačiau po keletos valandų pradeda atrodyti, kad visa tai jau matyta.

Pagaliau laisvė

Apžiūrėję Veneciją, nusprendėme palikti Italiją ir sukti Austrijos link. Tačiau pirmą kartą teko atsidurti tokioje situacijoje, kai niekas nesustoja. Išsirinkome tiesiog tobulą vietą, stovėjome prie didelės degalinės ir pakelės restorano, kuriame dažnai stoja pailsėti ilgus atstumus važiuojantys vairuotojai. Klausinėjome, ar niekas negalėtų mūsų pavežti. Prastovėjome visą dieną ir nusivylę grįžome į tą patį triukšmingą studentų namą dar vienai nakčiai. Italija mums tapo tarsi kalėjimu. Jautėmės tiesiog įstrigę, ir net graudūs juokeliai negalėjo paslėpti beviltiškumo. Čia kažkaip klampu. Labai graži gamta, gražūs miestai, tačiau nejauku. Po Italiją reikia keliauti kitaip. Italai tiesiog nestoja. Per visą laiką, praleistą čia, sustojo daugiau užsieniečių, važiuojančių pro šalį. Prancūzų, anglų, vokiečių, albanų ar amerikiečių vairuotojai noriai padeda. Sustojo net mergina iš Urugvajaus, tačiau pavežusius italus galėjome suskaičiuoti ant vienos rankos pirštų.

Kitą rytą sėdome į traukinį ir nuvykome į Udinę. Nuo ten iki Austrijos, ne tiek ir daug. Ir pagaliau mums nusišypsojo laimė – sustabdėme mašiną. Kelias vedė pro Alpes. Mus vežusi pensininkų pora klaidžiojo pirmyn ir atgal. Net ir tada, kai pasirinkimui būdavo tik du keliai, vis tiek reikiamą senolis pasirinkdavo tik iš trečio karto. Angliškai jie, žinoma, negalbėjo, todėl po kurio laiko nustojome bergždžiai stengtis padėti ir tiesiog ilsėjomės. Šypsojomės, kad Italija niekaip nenori mūsų paleisti. Tačiau žinojome, kad jau tuoj ištrūksime.

Austrija mūsų nenuvylė. Čia tik pradėjus stabdyti mašinas – vėl išvydome jau pasiilgtas vairuotojų šypsenas. Kai kurie net apgailestaudavo, kad turės nusukti į kitą pusę ir negalės mūsų paimti. Tokie gestai buvo kaip laisvės gurkšnis. Vienas automobilis pavežė mus iki pat Lenkijos. Kadangi buvo vėlu, jo vairuotoja pasikvietė mus pernakvoti jos bute. Tik ištrūkę iš Italijos per dieną nutranzavome apie tūkstantį kilometrų. Buvome velniškai pasiilgę to pavargusio, bet patenkinto jausmo po sėkmingos tranzavimo dienos.

„Jūsų vardai neįtikėtini!“

Vienintelė vieta, kurią norėjome aplankyti Lenkijoje pakeliui į Lietuvą, buvo Aušvico koncentracijos ir mirties stovykla. Tačiau susipažinome su mus pavežusios vairuotojos sūnumi Igoriu, kuris pakvietė mus kartu pašėlti jų mieste Chožove vykstančiame festivalyje. Į Aušvicą išvykome tik pasižadėję sugrįžti ir artimiau susipažinti su Igoriu ir jo kompanija.

Tikriausiai nėra nei vieno, kuris nebūtų girdėjęs apie Aušvico koncentracijos stovyklą. Tačiau nuvykti ten ir visa tai pamatyti, yra kažkas ypatingo. Nors ir nesužinojau labai daug naujų istorinių faktų, nenustebau išvydęs šią stovyklą, tačiau negalėjau išlikti ramus. Čia važiuojama ne sužinoti, bet suprasti. O tai suprasti išties nelengva. Gidė papasakojo, kad nuo nužudytųjų kūnų būdavo numaunami batai ir išsiunčiami parduoti. Čia eksponuojami tik vaikiški bateliai, kurių nespėjo išvežti iš stovyklos paskutinę jos darbo savaitę. Tačiau įėjus į salę ir pamačius dešimties metrų ilgio koridorių, iki lubų užverstą mažais bateliais, atima žadą. Visas šis kalnas surinktas tik per vieną stovyklos darbo savaitę. Kitoje salėje eksponuojami plaukai, kuriuos nukirpdavo nuo moterų galvų ir siųsdavo siūlams gaminti. Juos taip pat veždavo kartą per savaitę. O nuo paskutinės darbo savaitės užsiliko visa pilna salė, iki lubų prikimšta nukirptų plaukų. Tai pamačius daug lengviau įsivaizduoti įvykių mastą. Tuomet įžengus į dujų kamerą, kurioje ir vyko žudynės, apima tragiškas jausmas. Iš viso čia nužudyta daugiau nei milijonas žmonių. Čia buvo ir kankinimų kambariai, skirti prasižengėliams, o kartais tiesiog maisto vagims bausti. Aušvico stovykla, be abejonės, įsimins ilgam.

Kaip ir žadėjome, grįžome pas Igorį praleisti su juo vakarą ir pabendrauti. Bet galiausiai ten praleidome net tris dienas. Dvidešimt vienerių studentas su dredais ir tatuiruotėmis spindėjo iš džiaugsmo, kad nusprendėme grįžti. Didelis metalo gerbėjas su malonumu nuvedė mus į roko ir alaus festivalį ir niekaip negalėjo atsistebėti mūsų neištariamais vardais („Your names are just f**ing amazing! They‘re epic“). Su lenkiška kompanija praleistas laikas buvo vienas iš smagiausių. Galbūt dėl to, kad turime nemažai panašumų ir įvažiavę į Lenkiją akivaizdžiai pajutome, kad traukiame namų link.

Nuvykę į Varšuvą, vakare dar turėjome šiek tiek laiko, tačiau nusprendėme nebeiti į kelią. Žinojome, kad teks miegoti stotyje, tačiau didelių problemų tai nesukėlė. Ten bent jau šilta. O pakeliavus po Pietų Prancūziją ir Italiją, lenkiškos naktys neatrodė labai patrauklios. Pasirinkome verčiau jaukiai prastumti laiką kino teatre ir šiltai praleisti naktį.

O kitą dieną, pirmą kartą po trisdešimt septynių dienų, automobilyje galėjome kalbėti lietuviškai. Taip, pagaliau grįžome namo. Grįžome tokie pavargę, kad galėjome bent parą laiko miegoti. Visai kitaip išmokau vertinti nuosavą vonią ir lovą, apie ką anksčiau net nesusimąstydavau. Tačiau neabejoju dėl vieno dalyko. Kitą vasarą vėl tranzuosiu. Kur nors toliau, kur nors įspūdingiau ir kaip nors keisčiau. Taip keliaujant pamažu užvaldo laisvės jausmas. Esi tik tu, kuprinė ir kelias po tavo kojomis. Atsikeli nežinodamas, kur būsi po kelių valandų ir ką pakelėje sutiksi. O po ilgų bastymosi valandų vakare, purvino ir apdriskusio žemėlapio išskleidimas tampa kažkoks magiškas ritualas, o pirštai patys brėžia būsimus maršrutus. Vienintelis tokios kelionės minusas man – grįžimas į kasdienybę, kuris būna ne pats lengviausias.

Nuotraukų autorius – Vytautas Jokubauskas

Susiję