Literatūros kritiko priedermės, arba kam jis reikalingas

Iš kairės į dešinę: diskusijos moderatorius Vadas Jauniškis, prozininkė Giedra Radvilavičiūtė, rašytojas Herkas Kunčius ir literatūros kritikas, vertėjas Laimantas Jonušys svarstė, jog kritikų nuomonė visuomenei nėra itin aktuali. Autorės nuotr.

Vilniaus knygų mugėje vyko diskusija „Kritikus nušauna, tiesa? Kritiko(s) laisvės ir priedermės“, kelianti aktualius klausimus išskirtine tema: ar Lietuvoje mes turime kompetentingų Literatūros kritikų ir kodėl jie apskritai reikalingi?

Kam gi reikalingas literatūros kritikas?

Eseistė Giedra Radvilavičiūtė kalbėjo, jog svarbu atskleisti ne tik temą, tačiau ir literatūrinę knygos vertę: „Vieni žmonės ima knygą klausdami apie ką ji, kiti ima knygą klausdami kokia“.  Jei kritikas gali padėti pažinti knygą, kodėl vis dėlto į jį žiūrima su tokiomis neigiamomis nuostatomis? Diskusijoje plėtota mintis, jog rašytojai taip vengia kritikos ir neigiamai į ją reaguoja dėl to, kad jeigu į knygą žiūrima kaip į prekę, apie ją pasirodžius kritiškam vertinimui sumažėja pirkimai, nuostolių turi leidyklos. „Jeigu mes knygą priimame kaip prekę, tai man tada kyla klausimas: kodėl mes taip rafinuotai ugdome vartotojų skonį dėl kitų prekių, pavyzdžiui, dėl batų ir kavos – gali iš karto išvardinti, kiek žinai kavos rūšių ir pagal ką atskirti gerą kavą nuo blogos. Šitas kriterijus literatūros mene yra aiškiai nusitrynęs“, – įžvalgomis dalijosi G. Radvilavičiūtė. „Aš manau, kad kritiko pareiga ir priedermė yra parodyti ką skaitytojas skaito“,- kalbėjo ji.

Koks turėtų būti literatūros kritikas?

Rašytojų ir knygų srautas vis didėja. Dažnas save dabar įsivaizduoja kaip rašytoją, nesikuklina rašyti savo biografijų ar leisti kulinarijos knygų.

Kritikas turi padėti žmogui atsirinkti iš nepaliaujamai didėjančio knygų kiekio tik kokybiškiausią literatūrą, dalintis įžvalgomis ir priversti skaitytoją mąstyti. Dideli knygų tiražai ir skaitytojų susidomėjimas, anot Giedros Radvilavičiūtės, būna tik trimis atvejais: tai turi būti arba populiarioji literatūra, arba lydima skandalo ar atsiradusi po jo, arba tai yra ideologinė literatūra, kuri mums yra aktuali istoriškai ir visuomeniškai.

Tad kuo turėtų vadovautis kritikas, vertindamas ir atskirdamas kokybišką literatūrą nuo populiariosios, kuri ne visada yra kokybiška, o dažnai pagrįsta komercija?

Pasak G. Radvilavičiūtės, kritikas visų pirma turi būti drąsus, antra – turėti aiškų, paprastą stilių, humoro jausmą. Ji kalbėjo apie šablonu tapusias neįdomias recenzijas, kurioje kiekvienoje yra atpasakojamoji dalis, skirta perteikti kūriniui, įvardijami privalumai ir trūkumai, kurie yra pateikiami neįžeidžiai. Anot jos, problema yra su pačiu recenzijos žanru, kada skaitytoją labiau patrauktų įdomesnės, žaismingesnės recenzijos. Vakaruose kritikui pateikiamas knygos rankraštis dar prieš išleidžiant knygą, recenzijos pasirodo labai operatyviai. Lietuvoje dažniausiai būna trumpos knygų apžvalgos – reklaminės leidyklų anotacijos.

„Mes čia matome tokį paradoksą – jei paprašytų savaitraščio arba mėnraščio redaktorius kokio nors kritiko kiekvieną mėnesį parašyti normalią recenziją apie kokią nors knygą, tai būtų sunku surasti tokį, kuris tą galėtų padaryti. Bet jeigu paprašo kiekvieną savaitę parašyti apie keturias knygas, tai tokių atsiranda“,- kalbėjo literatūros kritikas ir vertėjas Laimantas Jonušys.

Ar užmokestis – svarbus aspektas kritikui?

Kritikas savo darbą suvokia kaip tam tikrą misiją. Ar jis gali ją vykdyti, jei nėra skatinamas materialiai? Kiek piniginiai kriterijai yra susiję su kritiko darbu?

Diskusijos dalyviai kalbėjo, jog kritikai ir vertėjai dirba labai skrupulingą darbą, kuriam reikia daug laiko. Dažniausiai rašoma iš entuziazmo, tačiau galima parašyti nedaug, nes tai ilgai užtrunka. Būtent tada ir yra susiduriama su apmokėjimo už tokį darbą problema. Pati drąsa kritikuoti kitą rašytoją atsiranda nesant sąjungų nariais, neprašant stipendijos iš valstybės – tada gali kalbėti ką nori.

Literatūros kritika ir žiniasklaida

Kiek kritikų minčių plėtotei įtakos turi žiniasklaida? Pasak  Laimanto Jonušio, žiniasklaida yra esminį dalykas. Tai yra sfera, kurioje kritikas gali reikštis. Iškyla klausimas – kiek visuomenei reikia profesionalių literatūros vertintojų, literatūros kritikų? Jis įvardino, kad dienraščiams literatūros kritikos nereikia, nes jos laikraščiuose beveik nėra. Žiniasklaidą jis suskirstė į kelis segmentus: internetinė žiniasklaida, kuri neturi pasiūlyti nieko, nebent mėgėjišką rašymą apie literatūrą; spauda – joje gana daug kultūrinių leidinių. Visgi tai ir yra problema, kadangi leidiniai yra silpni ne tik finansiškai. L. Jonušys mano, jog Lietuvoje nėra tiek žmonių, kurie galėtų kvalifikuotai ir įdomiai parašyti į 4 savaitraščius. Televizijoje nėra nieko apie naujų knygų aptarimą. Radijuje to yra nemažai, tačiau jame trūksta diskusijų apie naujas knygas. Vakaruose pirmumas teikiamas knygos pristatymui diskutuojant, kada atsiranda daugiau įžvalgų, diskusijoje dalyvaujantys žmonės vienas kitą papildo. Kita vertus, susiduriama su kultūrinių leidinių skaitymo problema. Dažnai visuomenė nėra supažindinta su kokybiškais leidiniais. Laimantas Jonušys  kalbėjo,  jog būdamas kultūros savaitraščio redaktorius, jis suktų galvą kaip susijungti su kitu kultūriniu savaitraščiu tam, kad leidinys būtų stipresnis. Giedra Radvilavičiūtė rastų galimybę didžiuosiuose laikraščiuose padaryti mažas skiltis, į kurias bandytų prisivilioti asmenybes su  įdomiais tekstais, mokėtų jiems pastovius honorarus, kad jie parašytų apie filmą ar knygą 5-10 provokuojančių, bet teisingų sakinių. Diskusijos dalyviai pabrėžė, kad mažai žmonių atsižvelgia į kritiko nuomonę.

Diskusijoje paliesta ir internetinių komentarų tema. Giedra Radvilavičiūtė mano, jog komentatoriai turėtų galėti savo mintis reikšti kaip nori ir kada nori, išskyrus keiksmažodžius. Jeigu straipsnį rašytojas pateikia provokuojančiai, tai iššaukia gūsį piktų komentarų.

Drąsus žodis – rizika

Neliko neaptartas ir diskusijos temoje formuluotas klausimas „Kritikus nušauna, tiesa?“ Buvo kalbama apie tai, ar su kritikais dorojamasi. Kritikai – drąsūs rašytojai, nebijantys pasakyti kitokios, nei įprasta ar norima girdėti, nuomonės. Kartais kritikams tenka susidurti ir su rašytojų advokatais, kurie reikalauja atsiprašyti už tai, jog rašytojui nepatiko kritiko išsakyta nuomonė. „Aš manau, kad kritikai visada arba beveik visada yra protingi, o rašytojai beveik visada arogantiški“,– kalbėjo Giedra Radvilavičiūtė.

„Ar pasirodo apie tam tikrų rašytojų knygas recenzija, ar nepasirodo, vis tiek yra kaltas kritikas: arba kad jis nepasakė, arba kad jis pasakė ne taip, kaip rašytojui norėjosi“,- kalbėjo eseistė, visada drįstanti reikšti savo nuomonę. Diskusijos dalyviai kalbėjo, jog susidorojimai, kada įsikiša advokatai, yra viena menkiausių grėsmių kritikui. „Kritikas – ar tai būtų rašytojas, ar tiesioginis kritikas, gali susilaukti ne tik advokatų laiško, tačiau pasaulyje su juo yra ir susidorojama“,-  apie nesaugią rašytojo, žurnalisto ir kritiko poziciją kalbėjo Laimantas Jonušys. Jis sakė, jog kritikai yra nušaunami kone tiesiogine prasme – per metus yra susidorojama su  4-5 rašytojais ir žurnalistais. 2011 metais lapkričio mėnesį dėl savo knygų, kuriose buvo islamo kritikos, peiliu buvo nužudytas azerbaidžanietis rašytojas Rafigas Tagi. 2007 metais Stambule nužudytas armėnų rašytojas ir žurnalistas Hrantas Dinka, leidęs armėnišką laikraštį, nepatikusį turkų fundamentalistams. Didžiausias pavojus rašytojui ar žurnalistui kyla tada, kada jis paliečia korupcijos, ginklų prekybos temas – socialinius, politinius, religinius kritikus.

Patalpinta: Rašiniai