Reklama neatakuos, klasika neskambės
Viešajame transporte niekada nebūna tylu: žmonių pokalbiai, gatve važiuojančių automobilių skleidžiamas triukšmas, šalia sėdinčio žmogaus ar vairuotojo klausoma muzika. Vilniaus gyventojai galėjo išgirsti ir kitokių garsų miesto troleibusuose: garsinių reklamų, raginimų balsuoti už chorą ir klasikinės muzikos – visi šie projektai pasibaigė, tačiau ar bus tęsinys?
Projekto nebėra – dingo ir muzika
Vilniui ruošiantis tapti ir esant „Europos kultūros sostine 2009“, vienas iš daugelio projektų buvo klasikinių kūrinių skambėjimas viešajame transporte. Pirmieji muzikos garsai pasigirdo dar 2006 metais kaip projekto „Kultūrtingas“ dalis ir sulaukė prieštaringų vertinimų: buvo pateiktas „Vilniaus troleibusų“ vairuotojų skundas dėl sostinės troleibusuose nuolat grojančios klasikinės muzikos, tačiau jokių darbo teisės pažeidimų tada nebuvo nustatyta. Projektą koordinavusios įmonės „Vilnius – Europos kultūros sostinė“ nebėra, todėl ir muzika nutilo. „Kultūros sostinės projektai baigėsi, todėl nebeskamba ir muzika viešajame transporte. Niekas nepateikė pasiūlymų savivaldybei tęsti ar vykdyti panašų projektą. Taryba galėjo svarstyti, bet niekas neteikė tokių siūlymų, jokios visuomeninės organizacijos“, – kalbėjo Renė Jakubėnaitė, Vilniaus miesto savivaldybės Kultūros ir meno skyriaus vyriausioji specialistė. Valdininkė teigiamai vertino šį kultūrinį projektą. „Aš pasisakau už visas kultūros idėjas. Man asmeniškai skambėjusi muzika netrukdydavo, priešingai, patiko.“
Reklamuotis norėtų
Ne tik klasikinės muzikos akordų skambesys sulaukė prieštaringų nuomonių. Žmonės ypač neigiamai vertina garsinę reklamą susisiekimo priemonėse. Tai patvirtino įmonės „Troleibusų parkas“ atstovė Skirmantė Mačionė: „Seniau buvo leidžiamos garsinės reklamos, bet būdavo gaunama daug nusiskundimų iš keleivių, todėl jos buvo nutrauktos.“
Kaip teigė S. Mačionė, tokio tipo reklama nepasiteisina, nes daugeliui ji yra nepriimtina dėl to, kad negali pabėgti, nukreipti žvilgsnio. Įmonės atstovė pasakojo, kad prašymų reklamuotis viešajame transporte sulaukia labai daug. Paklausta, ar svarsto nekomercinius projektus, pavyzdžiui, radijo įjungimą troleibusuose ir autobusuose arba parinktos muzikos leidimą, kaip buvo vykdant vieną iš „Vilnius – Europos kultūros sostinė 2009“ projektų, S. Mačionė atsakė: „Kadangi nekomercinius pasiūlymus teikia savivaldybė, mes esame jiems atviri, o patys panašaus pobūdžio nekomercinių idėjų artimiausiu metu neplanuojame įgyvendinti.“
Negirdėti stotelių
Vis dėlto bandymų leisti muzikinius intarpus viešajame transporte buvo ir visai neseniai. Vienas jų – Tarptautinio Vilniaus Sidabrinio choro reklama – raginimas balsuoti už chorą, dalyvaujantį viename televizijos projekte. Vėliau tokia reklama buvo sustabdyta, nes trukdė žmonėms išgirsti stotelių pavadinimus. „Stano choro reklama daug kas piktinosi, nes dėl jos nesigirdėdavo informacinių pranešimų, garsas susiliedavo su stotelės sakomo pavadinimo pradžia arba keleiviai iš viso nenugirsdavo šios informacijos“, – pasakojo S. Mačionė, kuri mano, kad panašių problemų iškiltų, jeigu būtų įjungta muzika troleibusuose ar autobusuose.
Keleiviai triukšmo nekelia
Penkto maršruto autobuso vairuotojas Antonijus pasakojo, kad jam skambėjusi klasikinė muzika nelabai patiko, nes nėra tokio stiliaus gerbėjas, tačiau darbo metu mėgsta klausytis radijo. „Būna geriau, kai muzika groja, linksmiau. Negirdi, ką žmonės šneka“, – kalbėjo autobuso vairuotojas, kuris tikino, kad garsiai muzikos per radijo imtuvo nesiklauso, nes tai draudžia taisyklės. „Darbdaviai informavo, kad negalima, bet per šį daiktą (rodo į tvirtos plastmasės skydą – aut. past.) beveik nesigirdi muzika autobuso salone.“
Paklaustas, ar jis girdi važiuojančių asmenų klausomą muziką ir ar nėra tekę raminti per garsiai ausų būgnelius virpinančių keleivių, Antonijus atsakė: „Šiais laikais visi turi savo asmeninius grotuvus, įsideda ausines ir negirdi. Keleiviai ramūs ir raminti netenka dėl keliamo triukšmo.“
Klasika patiko
Vilniečiai Antanas ir Inga tvirtino norintys, jog autobusuose ir troleibusuose vėl skambėtų muzika. „Patiko šis projektas, nes tokią muziką mėgstu, norėčiau, kad sugrįžtų ši idėja“, – kalbėjo vyras.
Ingą skambėjusi klasikinė muzika atpalaiduodavo: „Visai nieko buvo. Kai skubėdavai ar vėluodavai, tokia muzika ramindavo, ir šiaip man patinka jos klausytis. Viešajame transporte gali išnaudoti laiką šiuo malonumu pasimėgauti, kurio negali leisti būdama namuose ar darbe.“ Dėl muzikinio fono, leidžiamo vairuotojo, abu pašnekovai turi tvirtas nuomones. „Jei muzika girdisi beveik visame troleibuse, tai nėra gerai. Kultūringi vairuotojai naudojasi ausinėmis, mačiau tokių ne vieną“, – kalbėjo Inga.
Antanui netrukdo tyliai skambantis vairuotojo muzikinis imtuvas, tačiau garsiai paleistą muziką viešajame transporte jis vertina kaip nereikalingą trukdymą. Vyras prasitarė, kad didesnis trukdis nei garsiai paleista muzika būtų garsinė reklama: „Muzikinis fonas, kai skamba neutrali ar klasikinė muzika, yra viena, bet, kai kažkas tokiu būdu lenda tau į galvą su reklaminiais pasiūlymais, tai – netoleruotina.“
