Renesanso ir Romantizmo laikotarpiais legendos, susijusios su Robinu Hudu, buvo itin populiarios. Robinas Hudas gyveno miške ir kartu su savo gauja plėšdavo turtuolius ir pavogtas gėrybes dalindavo vargstantiesiems. XXI amžiuje mes irgi turime savo robinus hudus ir tai jau nebe legendos.

Maisto labdaros organizacijos Lietuvoje neverčia aukoti maisto nei vieno žmogaus, nei vienos įmonės, tačiau remiantis rezultatais ir rodikliais dosnių žmonių ar įmonių savininkų Lietuvoje netrūksta.

Kai išmetame nesuvartotą, dėl to supelijusią duoną arba į kriauklę išpilame sugižusį pieną, nesusimąstome, o kartais net ir nenorime susimąstyti, jog visai netoli mūsų, čia, Lietuvoje, kas penktas žmogus gyvena žemiau skurdo ribos. Dažnai, gyvendami sotų, nepritekliaus nekamuojamą gyvenimą, tikiname save, jog tas procentas tikrai nėra toks didelis.

Rudenį ir pavasarį vykstančiose labdaros organizacijų maisto rinkimo akcijose savanoriai skatina praeivius nelikti abejingiems, dalina skrajutes ir skeptiškesniems piliečiams bando paaiškinti, kokią didelę reikšmę turi maisto labdara Lietuvoje. Net jeigu mes skurstančių ar vargstančių piliečių dažnai nematome šmėžuojant televizijos ekrane, praeinant didžiuosiuose prekybos centruose ar prabangiame Gedimino prospekte, tai nereiškia, kad jų nėra.

 Liepkalnio gatve kiekvieną pirmadienį – penktadienį praeina šimtai žmonių, kuriems reikia neatlygintinos pagalbos.

Labdaros valgykla „Ekklesia“ kas dieną pamaitina apie 300 žmonių: moteris su mažais vaikais, gaunančias minimalias pašalpas, senjorus, gaunančius pensijas tokio dydžio, kokio dažnai neužtenka susimokėti už būsto šildymą, jaunimą, kovojantį su žalingomis ydomis, taip pat ir nedarbingumo pažymėjimus turinčius  Lietuvos piliečius.

Andžela su savo dviem mažamečiais sūnumis labdaros valgykloje „Ekklesia“ lankosi kiekvieną darbo dieną jau ketverius metus. Motina turi aštuonis vaikus. Andželos sugyventinis ir vyriausioji 37 metų dukra stovi darbo biržoje, o 27 metų sūnus Radionas dirba statybose, kiti vaikai, kurie nėra apsistoję su ja pačia, gyvena jaunimo centruose. Motina gauna 52 litus per mėnesį – tokia suma yra valstybės skiriama vienam vaikui iki septynerių metų.

Aplinkui bėgiojant jos septynmečiui sūnui Matui paklausiau Andželos, ar sutaupo pinigų. Ji tik prunkštelėjo ir nuleido galvą slėpdama sarkastišką šypsenėlę. Aš suskubau pridėti antrąją klausimo dalį: ar sutaupo nors šiek tiek pinigų lankydamasi šioje valgykloje. Aštuonių vaikų motina atsakė, kad, žinoma, susitaupo ir išgyventi be šios valgyklos jiems būtų per sunku, beveik neįmanoma.

Pašnekovų, laukiančių, kada ateis jų eilė papietauti valgykloje, netrūko. Prie namo kampo stovėjo du vyrai ir žvelgdami į aplinkui stoviniuojančius tyliai tarpusavy šnekėjosi. Priėjusi iš pradžių įsitikinau, jog jie šneka lietuviškai, nes dauguma į įstaigą atėjusių žmonių kalbėjosi rusiškai. Vienas iš vyrų iš karto pasišalino pasiteisinęs, jog ne itin sklandžiai šneka lietuvių kalba. Su manimi pasikalbėti likęs Antanas tvirtai pareiškė: „Aš lietuvis“ ir ranka, ant kurios buvo matyti išblukusi tatuiruotė, pasikasė nosį. „Aš ateinu čia, nes mano maža pensija. Nieko negeriu. Rūkyt – rūkau, bet negeriu, ir vis tiek neužtenka“, – 61 metų Antanas čia lankosi jau metus.

Pats su manimi pradėjęs šnekėti Alvydas pasakojo turįs žmoną ir septynių mėnesių dukrytę. Nebijodamas išsipasakoti Alvydas teigė, gaunantis pašalpą, nes negali dirbti dėl kepenų ligos, astmos ir dėl to, jog turi tik vieną inkstą. Pasakodamas apie savo mergaitę Alvydas šypsojosi ir džiaugėsi, jog gali iš labdaros valgyklos atvežti jai ir savo žmonai pieno produktų, nes įstaiga turintiems mažamečius vaikus niekada nepagaili pyragėlio, varškės sūrelio ar jogurto. Tiesa, maistas yra griežtai tikrinamas ir sugedę produktai niekada nepasiekia vargstančiųjų lėkščių.

„Ekklesia“ nepajėgtų išsilaikyti be „Maisto banko“ paramos, nes šis labdaros fondas yra pagrindinis jų maisto tiekėjas. Vilniuje, ir visoje Lietuvoje, socialinių organizacijų, gaunančių paramą iš „Maisto banko“,  iš viso yra 343. Tad galima tik įsivaizduoti, kokias pasekmes turėtų įmonių ir paprastų žmonių šykštumas.

Didžiausias Lietuvoje maisto labdaros fondas „Maisto bankas“ praėjusią 2013 metų rudens maisto aukojimo akciją surinko maisto daugiau nei už 1 milijoną litų. Modestas Bastys, „Maisto banko“ projektų vadovas, kuris yra atsakingas už pavasario bei rudens sezonų metų organizuojamas akcijas ir už savanorių kuravimą Vilniuje, teigia, jog tokiems dideliems skaičiams įtakos galėjo turėti krizės pasekmių mažėjimas. Taip pat labdaros fondas, veikiantis jau 11 metų, sukaupė patirtį, leidžiančią daryti geresnę reklamą, pakviesti daugiau ir žinomesnių žmonių.

M. Bastys neslepia, jog politikai ar kiti aktyvūs visuomenės veikėjai yra vienas iš pagrindinių variklių žmonėms, paaukoti daugiau maisto. „Su politikais mes bendraujam ir draugaujam ir tame aš matau abipusę vertę. Iš tikrųjų politikai ir merai, prisidedantys prie mūsų veiklos, turi daug įtakos. Mes netgi kviečiam juos, kad ateitų į parduotuvę tarti žodį. Žinoma, kad rinkėjai juos mato, bet tai yra abipusis bendradarbiavimas. Mano interesas kviečiant politikus yra tas, kad jie skatintų kitus žmones aukoti, o politikai yra tie žmonės, kurie turi įtakos ir ją daro“, – teigė projektų vadovas, pridurdamas, jog politikų prisidėjimas prie akcijos galėjo būti labai svarbi priežastis, padėjusi surinkti rekordinį kiekį maisto labdaros praėjusiais metais.

„Maisto banko“ organizacijoje nuolatos dirba 23 žmonės. Jiems padeda 300 nuolatinių savanorių ir per maisto rinkimo akcijas apie 7500 prisijungiančių savanorių. Paklaustas, ar atsitinka taip, jog labdaros ir paramos organizacijai trūksta savanorių, Modestas Bastys nusijuokė ir pridūrė, jog savanorių jiems niekada neužtenka. Savanoriai gali užsiregistruoti „Maisto banko“ internetinėje svetainėje, o paskui būna pakviesti į darbo pokalbį. Pokalbio metu išsiaiškinama, kurioje srityje žmogus norėtų dirbti, nes savanoriško darbo pobūdžio būta įvairaus: nuo skrajučių dalinimo prekybos centruose iki darbo rūšiuojant maisto produktus sandėliuose ar tikrinant remtinų žmonių sąrašus. Savanorių kuratorius taip pat paneigė gandą, kad savanorišku darbu užsiiminėja tik jaunimas: „Jeigu nueitumėte į mūsų sandėlį, matytumėte ne tik jaunimo, bet ir vyresnio amžiaus savanorių, kurių atvirkščiai – yra netgi daugiau“.

Sakoma, kad pasaulyje nieko už ačiū nebūna, tačiau savanoriai šį priežodį paneigia, kiekvienas turėdamas savo motyvus, nereikalaudami jokios materialinės naudos. Projektų vadovas M. Bastys sakė, jog kiekvieno motyvacija būna skirtinga: tai būna prasmingo laiko panaudojimo poreikis, savirealizacija, noras išmokti naujų dalykų ir, žinoma, socialinis aspektas – noras padėti vargstantiesiems.

Patys savanoriai vardija labai įvairias priežastis, paskatinusias prisijungti prie „Maisto banko“. Vieni registravosi, nes norėjo patys prisidėti prie opios skurdo problemos sprendimo Lietuvoje, o ne sėdėti prie televizijos ekrano ir keikti valdžią, jog ji nieko nesiima šiuo klausimu. Kiti – ėjo, nes norėjo atidirbti mokykloje privalomas „savanoriškas valandas“ ar už vandalizmą paskirtą „viešąjį darbą“, tačiau dažnas savanorišką darbą dirbti pasilikdavo ilgėliau – ėjo patys, savo noru, pajutę kokią moralinę naudą iš to gauna. Treti manė, kad tai puikus įrašas gyvenimo aprašyme, dar kiti tiesiog turėjo per daug laisvo laiko. Kiekvienas turi savo asmeninę priežastį, tačiau apčiuopiama nauda keliauja vienu ir tuo pačiu adresu, keliauja ten, kur ji iš tikrųjų yra reikalinga.

Kai, sėdėdamos ant laiptelių šalia valgyklos ir kaitrėjančiai pavasario saulei šildant mūsų veidus, šnekėjomės su Andžela, mes sulaukėme svečio. Tai buvo jos sūnus Radionas, kuris priėjęs prie mūsų sušiaušė savo jaunesniajam broliui Matui plaukus. Iš jo ir Andželos rusiško dialogo supratau, kad buvo pasidomėta, kas aš esu ir ką čia veikiu. Vėliau Radionas lietuviškai manęs paklausė: „O tai apie ką jūs čia rašot?“. Išgirdęs mano atsakymą Radionas šyptelėjo ir pridūrė, jog ir jam kažkada yra tekę savanoriauti maisto labdaros akcijose, kuriose jo vaidmuo šioje maisto labdaros grandinėje buvo visiškai kitoks nei yra dabar.

Susiję