Kūrybiškiausios 2011 metų knygos rinkimuose komisija liko nustebinta

Neteisk knygos pagal viršelį. Nuotr. autorė Aušra Šiaulytė

Tryliktoje tarptautinėje Vilniaus knygų mugėje paaiškėjo kūrybiškiausios 2011 metų knygos Lietuvos literatūros ir tautosakos instituto (LLTI) konkurso premijos laureatas. Juo tapo poeto Donaldo Kajoko eilėraščių rinkinys „Kurčiam asiliukui“. Vertinimo komisijos nariai pripažino, kad rezultatai juos pačius nustebino.

Pirmą kartą per devynerius metus kritikų nuomonė buvo beveik vieninga – net 10 iš 11 komisijos atstovų pasisakė už D. Kajoko knygą. Pati literatūrologė ir viena komisijos narių  dr. Solveiga Daugirdaitė pripažino, kad rezultatai buvo išties netikėti.

„Šiemet balsų skaičiuotojams buvo be galo nuobodu. Dažniausiai balsuojame už kokius penkis autorius, nes mūsų pomėgiai labai skiriasi, bet šiemet nebuvo, ką veikti, nes iš 11 balsavusiųjų 10 pasisakė už Kajoko eilėraščių rinkinį“, – teigė doc. dr. S. Daugirdaitė.

Knygą skaitė su atgaiva

D. Kajoko rinkinys „Kurčiam asiliukui“, pasak literatūros kritikų, išsiskyrė bent keliais aspektais – turiniu, kūrybinėmis ypatybėmis ir poligrafija. Susižavėjimo kūryba neslėpę vertinimo komisijos nariai tvirtino, kad eilėraščiai buvo gaivingi bei gniaužė kvapą.

„Kadangi renkame kūrybiškiausią knygą, kyla klausimas, ar svarbi knygos poligrafija. Tai yra labai svarbu, nes knygos išleidimas taip pat gali būti kūrybiškas. Knygos viršelis ir maketas puikiai atitinka tai, kas yra viduje. Komisijos nariai kaip atgaivą skaitė D. Kajoko eilėraščius. Tai tarsi labai pavykęs balansas tarp naujo poeto ieškojimo, balso ieškojimo ir atpažįstamumo.

Dažnai, kai kalbame apie knygas, susiduriame su kriterijų klausimu – kas tas kūrybiškumas? Tai yra tai, kai autorius parodo, kad moka keistis, ieško ieškojimų. Taip pat atrodo, kad D. Kajokas rašo taip, kaip gyventų. Jo poezija – visą laiką tam tikras nerimąstingumas, o poeto „kajokiškas“ paradokso užčiuopimas išplečia pasaulio ribas. Tai – ne apsakymų poezija į gyvenimo klausimus. Tai tam tikras gestas, kuris tave staiga išmeta į kitą lygmenį“, – D. Kajoko darbą gyrė poetas, literatūrologas dr. Rimantas Kmita.

„D. Kajoko knyga yra geriausias įrodymas, kad kai šiais laikais nebėra knygų-įvykių, vis dėlto yra kažkas, ką pasiimi lengva ranka paskaityti ir tai užgniaužia kvapą“, – vertinimo komisijos nariui pritarė S. Daugirdaitė. Įsibėgėjus diskusijai, kad vertinimo komisija galbūt vengia skirti laurus tiems, kurie per savo kūrybinę karjerą jau yra sulaukę pripažinimo, S. Daugirdaitė išreiškė taiklų pastebėjimą, kuris dar labiau pabrėžė D. Kajoko eilėraščių rinkinio „Kurčiam asiliukui“ vertę: „D. Kajokas šioje situacijoje, būdamas vidutinės kartos klasikas, parodė, kad jei žmogus yra kūrybingas, jis visada turi, ką pasakyti, nesvarbu, kiek premijų būtų gavęs.“

Atėjo laikas gerai poezijai

Pastaruosius trejus metus laureate nebuvo tapusi nė viena poezijos knyga. Laureatą sveikinęs LLTI direktorius Mindaugas Kvietkauskas džiaugėsi, jog poezija vis dėlto grįžo į laureatų gretas.

„Kajoko knyga paliko labai didelį įspūdį dėl švarios tonacijos, autentiškumo. Ne vienam poetui kyla pagunda verstis per galvą, eksperimentuoti su savo stiliumi, tačiau D. Kajokas išlaiko savo liniją ir tai daro labai autentiškai. Puiku matyti nacionalinės premijos laureato knygą, dar kartą patvirtinančią didžiulę šio poeto kūrybinę galią. Po tam tikros pertraukos turbūt atėjo laikas gerai, grynai, aukštos tonacijos poezijai“, – sakė instituto vadovas.

Savo ruožtu knygą „Kurčiam asiliukui“ išleidusios Lietuvos rašytojų sąjungos leidyklos vyriausiasis redaktorius Valentinas Sventickas gyrė D. Kajoko kūrybą ir paaiškino, kodėl rinkiniui parinktas originalus pavadinimas: „Šis rinkinys patvirtina D. Kajoko brandą. Galbūt jis kiek skiriasi nuo ankstesnių knygų, nes šįkart truputį daugiau pokštaujama. Mūsų leidyklai ši knyga miela ir dėl jos išvaizdos bei kitų leidyklos žmonių pastangų, kad knyga atrodytų gerai. Apie pavadinimą skaičiau įvairių interpretacijų. Iškart prisiminiau Albero Kamiu užrašus, o ten yra tokia frazė: parašyti knygą motinai, kuri nemoka skaityti. Galime susieti šias mintis su Kajoko rinkinio pavadinimu.“

Metai – derlingi

Tapti kūrybiškiausia 2011 metų knyga taip pat pretendavo dar 11 kūrinių, įtrauktų į geriausiųjų dvyliktuką. Tai – Ilzės Butkutės „Karavanų lopšinės“, Zitos Čepaitės „Emigrantės dienoraštis“, Audronės Girdzijauskaitės „Nutolę balsai“, Romualdo Granausko „Trys vienatvės“, Andriaus Jakučiūno „Lalagė“, Antano A. Jonyno „Kambarys“, Lauryno Katkaus „Sklepas ir kitos esė“, Valdemaro Kukulo „Saulėlydis mano giesmė“, Sigito Parulskio „Prieš mirtį norisi švelnaus“, Undinės Radzevičiūtės „Baden Badeno nebus“ ir Algio Skačkausko „Eilėraščiai, rašyti anatomijos pamokoje“.

LLTI Šiuolaikinės literatūros skyriaus doktorantė bei vertinimo komisijos narė Jūratė Čerškutė džiaugėsi, kad 2011 metais netrūko gerų knygų, tačiau vylėsi, jog bus dar daugiau kuo džiaugtis.

„Kiekvienais metais skaitant knygas ir renkant dvyliktuką vaizdas derlingas. Bet, aišku, mąstant apie kitus metus visuomet norisi tikėti, kad ateityje bus dar daugiau gerų knygų, knygų-įvykių“, – teigė J. Čerškutė.

„Man regis, niekaip neišlipame iš glamūro ideologijos, o knygų-įvykių vis mažėja, – tęsė J. Čerškutė. – Vis dėlto knygų yra daug ir jas kasmet skaitome iš sąrašo, kuris būna sudarytas iš 7-11 lapų. Manau, kad šis dvyliktukas ir premija yra kritikų balsas bei pastanga pasakyti, kas yra gera literatūra. Pasigirsta replikų, jog kritikai eilinį kartą žaidžia savo žaidimus, bet juos mums žaisti kainuotų daug laiko ir jėgų, nes sąžiningai ir nuosekliai skaitome visas knygas. Už tai nieko negauname, bet vardan literatūros darome viską.“

Kūrybiškiausios metų knygos rinkimai – ne dainų „Eurovizija“ ar bet kas kita, kur svarbiausia tik pirmoji vieta. Konkurso tikslą gerai apibūdino nugalėtoją paskelbusi komisijos pirmininkė Imelda Vedrickaitė-Frukacz, kuri pabrėžė ne vieno laureato svarbą, bet viso knygų dvyliktuko reikšmę Lietuvos literatūrai.

Patalpinta: Rašiniai