Kaip žodis tampa vaizdu

Šiemet Knygų mugėje, šeimos renginių salėje, vėl buvo galima sutikti garsųjį vaikiškų knygelių iliustratorių, Lietuvoje ir daugelyje užsienio šalių pripažintą rašytoją, antrus metus iš eilės tapusį Metų knygų laureatu – Kęstutį Kasparavičių. Dailininkas kruopščiai klijavo obuoliukus su užrašytomis dalyvių svajonėmis ant jo sukurto Karališkojo Baltojo Sėkmės Dramblio.

Iliustratorius beveik visąlaik apsuptas autografų prašančių mažųjų gerbėjų. Nutaikius laisvą minutėlę, jis nusiriša ryškią oranžinę prijuostę, kad nebūtų pastebėtas minioje ir mielai sutinka pasikalbėti.

Jau antrus metus iš eilės Jūs tapote „Metų knygos rinkimų“ laureatu. Kaip jaučiatės sulaukęs tokio pripažinimo?

Jaučiuosi dėkingas vienam mano apdovanotos knygos „Kiškis Morkus Didysis“ personažui. Nors Panelė Žirafa yra tik viename knygelės puslapyje, ši veikėja tapo gal šimtą kartų populiaresnė už pagrindinį veikėją kiškį Morkų. Taip atsitiko todėl, kad per praėjusius metus teko važinėti po visos Lietuvos mokyklas ir bibliotekas. Kiekvienoje vietoje mes piešėme šią žirafą. Pernai per knygų mugę ji buvo 6 metrų ilgio, o Lvovo knygų mugėje – net 9,5 metrų.

Esate gavęs labai daug apdovanojimų. Ar kurie nors Jums mielesni už kitus?

Būtent šie du paskutiniai Metų knygos apdovanojimai man yra vieni iš svarbiausių. Jie man atrodo tikri. Nes šiuose rinkimuose balsuoja ne specialistai, o vaikai. Ir aš tikiuosi, kad niekas iš šalies jiems nepakužda, už ką balsuoti. Kiti kartai, kai kažkas pagiria, taip pat labai gerai nuteikia. Bet visa tai greitai užsimiršta – po to tiesiog dirbi toliau. Tai panašu į šokoladuką – išsivynioji, suvalgai ir nebėr.

Ar didelis skirtumas tarp kitų autorių ir savo parašytų knygų iliustravimo?

Tai didžiulis skirtumas. Nors, galima sakyti, tik atsitiktinai išėjo taip, kad aš pradėjau pats rašyti knygas, bet tuo esu be galo patenkintas. Man tai yra visiška laisvė. Ir kol dar mano galvoje bus istorijų, žadu tik savo tekstus iliustruoti. Piešiant kitų autorių knygoms, reikia labai gerai įsigilinti, perskaityti, gerbti autorių, būti tarsi jo šešėlyje ir jokiu būdu nekišti savęs. Kai taip piešdavau, man kildavo visokių nerealizuotų idėjų, kurios vis kaupėsi kaupėsi ir vieną dieną išsiveržė. Paskutinius septynerius metus, nuo tada, kai pradėjau kurti, man dar niekad nebuvo taip smagu.

Knygų mugės metu rodomame filme „Nuo piešinio iki knygos. Keturi pokalbiai su knygos dailininkais“ užsiminėte, jog piešdamas mėgstate klausytis muzikos. Kokios muzikos dažniausiai klausotės?

Muzikos klausausi labai įvairios. Nuo septyniasdešimtųjų roko iki džiazo ir klasikos. Dabar daugiausia klausau neseniai prikeltos baroko laikų muzikos, atliekamos naujais – senais instrumentais. Man tai labai įdomūs, neatrasti, neišsemiami horizontai. Galbūt dėl to, kad turiu muzikinį išsilavinimą, nes esu baigęs dirigavimo specialybę. Kiekvieną dieną pasirenku muziką pagal intuiciją. Na, bet daugiausia klausausi klasikinės muzikos. O jei koks žinovas pamatytų, kaip aš obliuodamas lentas klausausi Vagnerio muzikos, galbūt ir įsižeistų.

Jūsų iliutracijos pasižymi išradingumu, gyvumu. Kaip Jums pavyksta į viską žvelgti vaiko akimis?

Gyvenime visada reikia vaikščioti šiek tiek pakilus nuo žemės. Aišku ne per daug, nes nučiuožusiu stogu gali būti sunkoka gyventi. Bet visiškai nusileisti niekam nepatariu ir pats niekada nežadu to padaryti, nes taip būtų nuobodu gyventi. O vaikas juk visą laiką slypi kiekviename žmoguje. Gyvenimas yra vientisas ir tas vaikas niekur nedingsta. Nėra taip, kad anksčiau buvo mano vaikystė, o dabar aš jau esu kitas. Nuo vaikystės aš niekuo nepasikeičiau. Gal dabar pražilęs, šiek tiek praplikęs ar kaulai truputį girgžda, bet juk iš esmės esu tas pats žmogus.

Patalpinta: Rašiniai