Ką tik įsigytas knygas apžiūrinėjusios ant mėlynųjų kėdžių susėdusios auditorijos dėmesio paprašė vakaro vedėjas, literatūros kritikas Valentinas Sventickas. Įžanginėje kalboje V.Sventickas pastebėjo Maironio, kurio atminimui skirti šie metai, ir Just. Marcinkevičiaus kūrybinės misijos paralelę. Geras Just. Marcinkevičiaus draugas taip pat prasitarė, jog kitąmet knygų mugėje jau bus galima įsigyti naują kūrėjo knygą.

Netrukus sveikinamąją vedėjo kalbą pakeitė poeto eilės. „Kviečiame į sceną aktorę Dalia Jankauskaitę ir fleitininką Andrių Radziukyną. O vėliau eilėraščius deklamuos… „tauta“, – simboliškai tarė V. Sventickas ir scenoje pasirodęs duetas prakalbo Just. Marcinkevičiaus „Devyni broliai“ poemos kalba.

Skamba fleita – skamba tyla. O jos fone taiklus poeto žodis iš aktorės D. Jankauskaitės lūpų. Auditorija sulaikius kvėpavimą. Įtaigus aktorės balsas širdyje įneša ironijos, meilės, svajų ir romantikos.

Muzikos garsus ir teatrališką intonaciją scenoje pakeitė oratorinis ir vėliau kiek jaunatviškai skardus balsai: eiles deklamavo politikas Vytenis Andriukaitis, o po jo – jaunoji skaitovė Otelija Ožalaitė, priminusi poeto kūrybinę dovaną vaikams „Grybų karas“. „Niekur neisi tu, pipire. Jau geriau rytoj iš ryto  paieškotum kelmo kito“, – kiek nedrąsiu, prikimusiu balsu deklamavo O. Ožalaitė.

Su šiltai jaunąją skaitovę išlydėjusia auditorija Valentinas Sventickas pasidalino viena istorija: „Vienąsyk poetas susitiko su tuometiniais Vilniaus universiteto lituanistais. Susėdo kiemelyje ir pradėjo traukti lietuviškas dainas. Štai taip sovietmečiu lietuvybę puoselėjo“, – papasakojo vedėjas ir į sceną pakvietė „Duokim garo“ laidos vedėją Stanislovą Kavaliauską ir dainininkę Ireną Juškienę. Jie atliko girdėtą ir Justinui Marcinkevičiui dainą. „Melodija labai gera. Kaip giesmė“, – išgirdęs įvertino poetas.

Poeto minėjimo vakaro pabaigoje – speciali LRT dovana. 13 minučių Just. Marcinkevičiaus eilių iš poeto lūpų. Jaunai atrodydamas, mylinčiai ir gyvybingai poetas atlieka eilėraščius, skirtus pirmajam mokytojui, žmonai, Tėvynei Lietuvai.

Kalbinu vakaro vedėją, knygos apie mirusį poetą autorių Valentiną Sventicką.

Jau metai  Justino nėra su mumis. Kas pasikeitė Jūsų asmeniniame ir Lietuvos kultūriniame gyvenime?

Būkime realistai – iš esmės pasaulis nesugriuvo, tačiau mes, kurie buvome su Just. Marcinkevičiumi, supratome, kad neturime autoriteto, tolygaus Justinui. Ir dėl to prasidėjo labai rimta refleksija: rašomi straipsniai, kuriamos laidos, leidžiamos knygos, kas Justinas Marcinkevičius mums buvo.

Sakoma, jog siela iš kūno išeina atlikusi visus savo darbus žemėje. Ar Justinas jautėsi taip, jog jau galėtų palikti mūsų pasaulį?

Galiu pasakyti tik viena: Justinas tikrai nebuvo susiruošęs, kaip daugelis senų žmonių būna susiruošę: nusipirkę apykakles ir karstelį. Justinas taip nesielgė. Tiesa, mistikos čia tikrai yra. Kai kartu su jo žmona apžiūrinėjome Justino darbo stalą, rankraščius, užrašus, knygas – nebuvo atsitiktinumų. Viskas buvo susiję su Vasario 16-ąja, Kovo  11-ąja, Sąjūdžiu, jo paties darbais apie istoriją. Kita vertus, ant poeto stalo atsitiktinių dalykų, turbūt, nebūdavo niekada (šypsosi).

Galima teigti, jog poetas nuolatos gyveno meile Lietuvai?

Čia nėra net ko dvejoti. Tai klausimas, į kurį visi Lietuvoje žino atsakymą.

Ką Jūs galėtumėte pasakyti žmogui, nevertinančiam Marcinkevičiaus kūrybos?

Pasakyčiau tiek: tamsta, daug prarandate.