Keista, kad aš iš viso apie tai susimąsčiau. Žinoma, aš pati esu kitokia, tad nieko nuostabaus, kad man į galvą šauna keistenybės. Pastaroji atlėkė į mano makaulę, kai klausiausi muzikos. Beyonce dainavo: „Jei bent vieną dieną būčiau vyras, tai…“. Tad suraukiau kaktą ir pagalvojau, kad mano dainos versija būtų kitokia. Nenoriu keisti lyties. Noriu būti įtakinga dailiosios lyties atstovė. Pusė darbo jau padaryta: esu moteris. Beliko tapti įtakinga. O ką tai reiškia? Prezidentė? Teisėja? Verslininkė? Ne, tai ne man. Svajoju tapti žurnaliste. Tačiau žurnalistai dažniausiai nėra įtakingi, jie vykdo redaktorių nurodymus. Redaktorė! Šis variantas idealus – ir įtakinga, ir susiję su mano svajonių profesija. Taigi, jeigu būčiau redaktorė… Kokia būčiau?

Šis klausimas yra retorinis, nes, jei nesi redaktorius, į jį atsakyti beveik neįmanoma. Pažymiu žodį „beveik“. Minčių galia yra neribota, ypač manųjų. Nors dažnokai mano makaulėje verda chaosas, jį sutramdžius galima pasiekti puikų rezultatą. Pabandysiu tai padaryti. Kad rasčiau atsakymą į šį klausimą, geriausia išsikelti jų dar daugiau, nes tik tokiu būdu lengviausia rasti atsakymą. Šį kartą savęs paklausiu: kaip elgčiausi, jei apsikeisčiau kūnais su žymia redaktore?

Vieną rytą prabundu ir suprantu, kad esu mažą biudžetą turinčio, mėgėjo režisieriaus neskoningos kino juostos apie apsikeitimą kūnais veikėja. Scenarijų žinote: galų gale vis tiek atgausiu savąjį pavidalą, bet įdomiausia dalis – nuotykiai, patirti buvimo ne savyje metu. Nesikoncentruokime į detales, pamirškime jas. Tarkime, neprivalau kuo įtikinamiau suvaidinti žmogaus, kurio kūne atsidūriau. Man leista ištrūkti iš rėmų ir neriboti savęs. Tebūnie taip, kad galiu eksperimentuoti ir kurti charakterį, kaip noriu. Filmas vis tiek nepelnys Oskaro, tad eksperimentai nepakenks.

Išbandysiu tris redaktorės pavidalus ir išsiaiškinsiu, kuris man artimiausias. Vieną dieną būsiu griežta, reikli ir itin priekabi. Kitaip tariant, ne bosė, o košmaras. Kitą dieną radikaliai pasikeisiu – iš žiežulos virsiu į angelą. Būsiu visų kolegų draugė, nepagailėsiu gražių, paskatinamųjų žodžių, o mano vizitinė kortelė bus švelnumas ir šypsena. Trečią dieną mesiu visas kaukes šalin ir tiesiog būsiu savimi. Būsiu kaip viduriukas tarp pirmų dviejų variantų – truputis to, žiupsnelis ano, žodžiu, mišrainė. Jau iš anksto žinau, kad artimiausias tikrai bus trečias variantas, bet reikia įrodyti šią teoriją. Yra du būdai: 1) iškart išbandyti variantą, kuris turi būti teisingas, 2) naudoti neigimo metodą. Antrasis daug linksmesnis ir įdomesnis – reikia eksperimentuoti ir bandyti įrodyti tuos teiginius, kurie prieštarauja teoremai. Jei to nepavyksta padaryti, vadinasi, teorema teisinga ir galima rašyti „įrodyta“. Aš ir žygiuosiu šiuo painesniu, bet įdomesniu keliu.

Prasideda griežtosios redaktorės diena. Reikia būti viskuo nepatenkintai, skųstis kiekviena smulkmena ir priversti kolegas gailėtis, kad mane sutiko. Neturėtų būti sunku, juk blogu būti yra lengviau. Savo piktąjį planą pradėsiu nuo paprasto kavos puodelio. Rūsčiu balsu pirmai sutiktai redakcijos darbuotojai burbteliu: „Juoda kava ant mano stalo. Greitai“ . Jokio „labas“ ar „prašau“. Už tokį nemandagų elgesį būčiau kitam žmogui trenkusi riebų antausį. Bet, pasirodo, yra kur kas kantresnių ir mokančių tvardytis žmonių. Toji darbuotoja, kurios nė vardo nežinau, tiesiog pervėrė mane kreivu žvilgsniu ir atsakė: „Ką? Neturiu laiko, pasidaryk pati“. Man tapo aiškūs du dalykai. Pirma, juk gyvename žinių visuomenėje, kurioje laikas – pinigai, tad niekas nešvaistys savo brangaus laiko, kad išvirtų bosei kavos. Antra, faktas, kad esu viršininkė, šioje redakcijoje nedaug ką tereiškia. Matyt, iki šiol buvau labiau bičiulė nei bosė. Tokia būsiu rytoj, o dabar metas pakeisti šį stereotipą. Planas su kava neišdegė, reikia imtis radikalesnių priemonių. Smogsiu į pačią skaudžiausią vietą. Kas žurnalistui gali būti skausmingiau, nei jo rašto darbų išpeikimas?

„Stilius – netaisyklingas, skyrybos klaidų milijonas, straipsnio struktūra neaiški, faktai netikslūs“, – išgirdęs tokias pastabas, kiekvienas žurnalistas nuliūstų. Be pasigailėjimo išbėriau šiuos žodžius vienai merginai, šiek tiek pakeisdama pakartojau dar tuzinui redakcijos darbuotojų. Jaučiau, kaip iš jų akių veržiasi nepasitenkinimas, įniršis, neapykanta. Aš įskaudinau juos, paliečiau jautriausią stygą, sumenkinau talentą, kuris padeda jiems užsidirbti pinigus. Tačiau skaudu buvo ir man. Nelengva buvo abejingai jiems į akis sakyti tokį baisų melą ir matyti, kokia pabaisa tapau kolegų akyse.

Aš negaliu tokia būti. Apsimetinėti sunku. Ir nesvarbu, kuo tenka apsimesti – beširde viršininke ar švelniąja drauguže, – tokio iššūkio daugiau niekada nevykdysiu. Būti griežta ir skaudinti kitus yra nedora, bet ne ką lengviau yra vaidinti, kad viskas idealu, ir slopinti neigiamas emocijas.Būtent taip bandžiau elgtis antrą dieną, nes mane graužė sąžinė po pirmosios, nenusisekusios dienos. Stengiausi užkrėsti pozityvumu kitus ir atpirkti kaltę už pasibaisėtiną vakarykštį elgesį. Kitus gal ir užkrėčiau, bet savęs ne. Matyt, turiu imunitetą nuo to, kas man svetima. Negaliu praleisti pro pirštus to, kas, mano nuomone, yra negerai, ir tik šypsotis, girti, meilikauti. Didžiąją dienos dalį nebuvo sudėtinga, nes apsimetinėti nereikėjo – viskas tikrai buvo gražu, kolegas gyriau ne be reikalo, o už kokybišką, produktyvų darbą. Tačiau buvo akimirkų, kai norėjau nušauti save. Pykau, nes buvo už ką, norėjau kritikuoti, pasakyti pastabą, bet negalėjau. Teko užgniaužti pyktį, nepasitenkinimą. Vienas kartas – dar nieko tokio, bet vėliau mano abejingumas kolegų klaidoms peraugo į jų savivaliavimą, piktnaudžiavimą mano suvaidintu gerumu. Todėl nusprendžiau – gana būti tuo, kuo nesu. ( Kai manęs paklausdavo, kuo būsiu užaugusi, atsakydavau, kad būsiu savimi. Niekada nežinai, kaip pasisuks gyvenimas, bet savitumą visada privalau išlaikyti.) Todėl gana save kankinti. Dvi pirmos dienos buvo kankynė, rytoj už viską atsigriebsiu!

Deja, panašu, kad atsigriebti teks negreitai. Režisierius pamanė, kad pats laikas nutraukti nuotykius ir grąžinti sielas į jų kūnus. Po dviejų įtemptų dienų aš ir vėl esu paprasta 18-os metų mergiotė, kuriai visas gyvenimas prieš akis. Būtent, MAN VISAS GYVENIMAS PRIEŠ AKIS. Prieš akimirką liūdėjau, kad negalėjau pasimėgauti tobula trečia diena, bet dabar suvokiu, kad ji nebūtų buvusi tobula. Tai, kas netikra, negali būti idealu. Tikrieji redaktorės nuotykiai manęs laukia ateityje, kai su žurnalistės diplomu rankose ir ne vienerių metų darbo patirtimi pakilsiu karjeros laiptais ir iškovosiu tą postą.

Tad kol kas teks pasitenkinti nežinia. Nors esu labai nekantri, visko noriu dabar ir čia, ši nežinia manęs nežudo. Jau dabar žinau dalį atsakymo į klausimą „Jei būčiau redaktorė…“. Atsakymas aiškus ir neginčytinas – neapsimetinėjanti. Už jį gaučiau tik pusę taško. Kitą pusę gausiu, kai ta redaktore tapsiu. Bet juk klausimas buvo retorinis – jis nereikalavo atsakymo. O aš pasiekiau laimėjimą – iš dalies į jį atsakiau.

Indrė Kaminckaitė, Kauno rajono Neveronių vidurinė mokykla

 

 

Susiję