Viešojoje erdvėje pateikiami apklausų rezultatai rodo, kad dauguma Lietuvos gyventojų pritaria balsavimui internetu („Baltijos tyrimai“ – apie 75 proc. gyventojų pritaria, 2011 m. balandis), tuo tarpu Seimas kol kas nesiryžta diegti šios naujovės. Kaip paaiškintumėte tokią priešpriešą?

Kai žmonių paklausi kažkokio dalyko, jie visada atsako kažką, bet tai nebūtinai reiškia, kad jie turi aiškią nuomonę. Jeigu jie nėra apie tą dalyką nieko girdėję ar mąstę, ir jų paklausia: ar norėtumėte, kad būtų įvestas internetinis balsavimas? Jie atsako: Kodėl ne? Tegul būna. Tiesą pasakius, man pačiai tas pats buvo: kol nesidomėjau ta tema atrodė, kad estai įsivedė, gal čia ir gerai. Tačiau kuo labiau domiesi, kuo daugiau sužinai faktų, tuo labiau paaiškėja, kiek iš tikrųjų yra labai problemiškų dalykų, kad to balsavimo įvesti tikrai nereikėtų.

Tad Seimo nariai, susipažinę truputėlį daugiau su ta medžiaga, pamatė visus pavojus ir grėsmes. Žinoma, gali būti ir kažkokių kitų, asmeninių interesų, bet vienas iš dalykų yra tiesiog objektyvus dalykas. Beje, buvo daug informatikų, kurie darė įvairias akcijas ir aiškino Seimo nariams, kaip tai yra nesaugu, kaip tai yra negerai. Nemanau, jog yra kažkas blogo, kad Seimo nariai, žinodami daugiau negu eiliniai žmonės, to dalyko nepriima.

Paminėjote Seimo narių asmeninius interesus. Kalbant apie tai, galima spėti, kad įvedus balsavimą internetu būtų didesnis jaunų žmonių aktyvumas rinkimuose, todėl balsavimo rezultatai galėtų pasikeisti. Gal Seimo nariai to bijo?

Labiausiai priešinasi tos partijos, kurioms nepalanku, kad didėtų jaunimo ir emigrantų balsų skaičius. Taip, jie tikrai bijo. Ar jų baimė pagrįsta, čia kitas klausimas, bet kad šitas motyvas veikia neabejoju.

Kokie yra pagrindiniai argumentai, stabdantys balsavimo internetu įdiegimą?

Žalos yra labai aiškios ir konkrečios. Visų pirma balsavimo slaptumo klausimas. Problema, kuri neišsprendžiama niekaip – balsavimas internetu vyksta nekontroliuojamoje aplinkoje. Iki šiol balsavimas vykdomas už užuolaidėlių ir tai yra svarbu.

Balsuoti internetu galima namie, darbe, lauke, kur tik nori, vadinasi, nėra jokių būdų patikrinti, kad už tavęs nestovi viršininkas, vyras, balsų pirkėjas ar dar kažkas. Tiesa, estai padarė keistą „triuką“ ir jų Konstitucinis teismas tai priėmė kaip sprendimą, nors jis atrodo ganėtinai kurioziškas: jie leidžia internetu balsuoti kiek nori kartų, bet įskaitomas tik paskutinis balsas.

Kitas dalykas – daroma labai didelė klaida, kai balsavimas internetu lyginamas su internetine bankininkyste ir panašiais komerciniais dalykais. Koks yra skirtumas? Visuose komerciniuose dalykuose žmogus yra identifikuojamas ir esant kažkokiai klaidai visada gali ieškoti teisybės. Tuo tarpu, su balsavimu yra tokia situacija: tavęs negali identifikuoti, nes balsas juk turi būti slaptas, bet, kita vertus, turi identifikuoti, kas balsavo. Vadinasi, balsą turi atskirti nuo identifikacijos ir taip daroma. Bet techniškai, manau, visada yra įmanoma atsekti, kas už ką balsavo.

Dar vienas aspektas – sistemą galima „nulaužti“. Pavyzdžiui, įsivaizduoji, kad prisijungei prie sistemos, atiduodi savo balsą, o iš tikrųjų ten buvo netikra, o piratų padaryta dirbtinė sistema. O juk negausi kaip banke kvituko, niekur nepasiskųsi ir niekada nesužinosi, kas įvyko, gal masiškai balsai buvo nukreipti kažkur kitur.

Iš to seka fundamentinė problema – rinkimų procesas tampa nepermatomas. Jeigu kažkas suabejoja rinkimų skaidrumu, tuomet suabejoja ir valdžios legitimumu ir griūna visa demokratinė sistema. Esant elektroniniam balsavimui paprastas žmogus nieko nemato: kažkokioje dėžėje kažkas vyksta. Keli „kompiuteristai“ sako, kad viskas gerai, bet negali žinoti, ar tikrai taip yra. O jeigu kažkas ateina ir specialiai „numeta antį“, pavyzdžiui, Rusijos Saugumo tarnyba nori sukelti krizę ir pasako, kad viskas suklastota. Lietuviai labai mėgsta tokiais dalykais patikėti ir kaip įrodysi, kad nesuklastota? Juk perskaičiuoti balsų negalima, galima tik anuliuoti. Tad, įsivaizduokit, kaip čia lengva viską sugriauti. Kam mums to reikia?

Pavyzdžiui, Vakarų šalys: Amerika, Prancūzija, Anglija, kurios rimtai svarstė ir sudėjo nemažus pinigus į elektroninio balsavimo sistemą, visgi priėjo prie išvados, kad su dabartiniu interneto saugumu yra pernelyg nesaugu tokį svarbų dalyką kaip balsavimą paleisti per šitą sistemą. Vieninteliai estai nieko negalvojo, neskaičiavo, jiems reikėjo pasidaryti „piarą“. Dabar kol kas kaip ir viskas gražu ramu, bet gal laukiama to momento, kai visi ims pasitikėti balsavimu, tuomet gali kilti problemų. Dabar per mažai žmonių balsuoja, kad, pavyzdžiui, Rusija, galėtų kelti kokį nors skandalą.

Tuomet kyla klausimas, kodėl apskritai Lietuvoje kilo diskusija dėl internetinio balsavimo? Galbūt galima būtų teigti, kad norima lygiuotis į Estiją, bet juk Estijos pavyzdys nėra geras.

Taip, vienas iš pagrindinių dalykų, kad estai mus prašoko, tai ir mums reikia vytis iš paskos. Nesakau, kad estų pavyzdys blogas, bet nieko gero ten neįvyko. Nėra akivaizdžių įrodymų, kad estai „susimovė“. Iš tiesų, nei gerų, nei blogų patirčių negalime pasimokyti.

Esmė ta, kad estai pasidarė „piarą“, jog yra pirmoji šalis pasaulyje, kuri įsivedė elektroninį balsavimą, bet net jei būsime antrieji, niekas jau mūsų nepastebės. Žmonės galėtų pagalvoti apie tokį logišką dalyką: jei kitos šalys, kurios yra turtingesnės ir daug seniau apie tai pradėjo galvoti, to nepadarė, tai gal čia kažkas negerai? O mes norime būti jei ne pirmieji, tai bent antrieji – juokingas mąstymas.

Ar sutiktumėte su teiginiu, kad visgi kai kurie įvardijami trūkumai, ypač techniniai, kol kas tėra nepagrįstos fobijos? Juk šiais laikais, kai technologijos taip pažengusios, tikrai viską galima sutvarkyti.

Aišku, paprasčiausi techniniai dalykai tikriausiai kažkaip išsprendžiami, bet klausimas – kokio lygio bus ta sistema? Norint, kad nebūtų paprastų techninių problemų, reikia į sistemą „kišti“ nemažai pinigų. Kuo labiau tobulėja tie, kurie gali „nulaužti“, tuo labiau reikia tobulinti sistemą. Tikiu, kad elementarūs dalykai sutvarkomi, pavyzdžiui, kad nebūtų sistemos „nulūžimų“, nes balsavo per daug žmonių. Bet dalykai, susiję su pasitikėjimu, net gali būti nesusiję su tikra problema. Užtenka pasakyti, kad problema yra, ir vien tai tampa problema. Čia kaip su banku: jis gali būti visiškai mokus, bet žmonės patikės, kad ne ir viskas.

Pereikime į balsavimo internetu privalumų pusę. Pagrindiniai įvardijami balsavimo internetu privalumai yra: lėšų taupymas, galimas didesnis rinkėjų aktyvumas, galimybė perbalsuoti, geresnės galimybės neįgaliesiems ir užsienyje gyvenantiems lietuviams. Ar tikrai visos šios mintys pagrįstos?

Galimybė perbalsuoti atrodo gana juokinga kaip privalumas. Juk turi būti atsakomybė, o ne vieną minutę sugalvoji vienaip, kitą kitaip. Į ką tai panašu? Arba, pavyzdžiui, kaip padarė estai: leidžiama balsuoti mobiliu telefonu, tai – kaip žaidimas. Gal balsavimas visgi yra kito lygmens dalykas?

Kalbant apie aktyvumą… Aišku, tam tikra prasme tai mažina balsavimo kaštus. Bet balsavimo kaštai susideda ne tik iš nuėjimo iki apylinkės, bet pirmiausia iš sprendimo už ką balsuoti. Dauguma žmonių nebalsuoja ne dėl to, kad jie negali nueiti iki balsadėžės, bet dėl to, kad jie arba nepasitiki jokia politine jėga, arba tiesiog nežino už ką balsuoti. Internetinis balsavimas šios problemos niekaip negali išspręsti.

Dėl neįgaliųjų – juk ir dabar yra visa sistema, kaip jie gali balsuoti. Gal žmonės nežino, kad gali pranešti ir jiems turi į namus atnešti balsadėžę. Tad problemos nėra. Vienintelis argumentas, kuris, mano manymu, vertas dėmesio, yra dėl emigrantų. Nors irgi vertas tik santykinai, nes dabar sistema yra pakankamai lengva. Užtenka pranešti, kad gyveni kitoje šalyje ir paštu turi atsiųsti biuletenį. O dalis mūsų lietuvaičių nenori, kad apie juos kas nors sužinotų, kur jie yra. Šiuo atveju internetas būtų kaip būdas balsuoti nepranešus, kur esi. Ir netgi žmonės, kurie registruoti Lietuvoje, bet joje negyvena, galėtų balsuoti taip tarsi jie gyvena Lietuvoje ir niekas net nepastebėtų. Bet ar iš tikrųjų, jei bus tokios sąlygos, jie balsuos aktyviau? Juk yra tikimybė, kad išvažiavusieji nutolsta nuo šalies reikalų ir mažiau žino už ką balsuoti, jiems mažiau rūpi.

Kitas klausimas: ar tikrai norime, kad žmogus, kuris yra atitolęs, balsuotų? Ypač galvojant apie savivaldybės rinkimus. Pavyzdžiui, renkama Rokiškio taryba, o žmogus jau 10 metų gyvena Londone ir jis balsuoja. Kokia čia logika? Kodėl jis turėtų nulemti rokiškėnų gyvenimą, kai jis ten negyvena, o visi reikalai sprendžiami Rokišky jo tiesiogiai neliečia? Aišku, jei jis yra pilietis, turi tokią teisę, bet čia jau kito tipo problema. Ar tikrai norime, kad išvažiavusieji ar net nesiteikę pranešti, kur jie yra, masiškai imtų balsuoti ir nulemtų Lietuvos likimą?

Balsavimas internetu – tai visuomenės modernėjimas ar tradicijų, piliečių bendrumo jausmo griūtis?

Balsavimo internetu koncepcijoje įrašytas sakinys, kad balsavimo internetu reikia, nes turime modernėti, koja kojon žengti su laiku, mane labai prajuokino. Nežinau, ar demokratija turi modernėti. Ne viskas pasaulyje turi modernėti vien dėl to, kad modernėtų. Modernėjimas turi būti vardan kažko. Jei jis modernėja į gera, tada gerai, bet jei į bloga – kam to reikia? Šiuo atveju, prisilaikyčiau konservatyvesnės pozicijos: kai nereikia keisti, geriau nekeisti.

Jei visgi reikėtų surasti geriausią kompromisinį variantą balsavimo internetu klausimu Lietuvoje, koks būtų Jūsų pasiūlymas?

Gal balsavimą internetu galima būtų įvesti savivaldos rinkimuose, nes dabar taip padaryta, kad, jei tuo metu netyčia išvažiavai komandiruotės į užsienį, nelabai turi šansų balsuoti. Ta pati problema ir su studentais, studijuojančiais kitame mieste. Savivaldos rinkimai vyksta atskirose savivaldybėse, nėra vieningas urmu atliekamas dalykas, santykinai mažesnės svarbos legitimumo prasme tad gal niekam nekiltų noro klastoti rinkimų. Gal tai galėtų būti variantas pabandymui.

Ačiū už pokalbį.