– Papasakokite apie savo muzikinės karjeros pradžią.

Karjera gal per stiprus žodis, na, tiesiog smagu, kai gali dovanoti žmonėms tai, ką darai – dainas, kuriomis išreiškiu savo mintis, emocijas. Džiugu, kai susirenka žmonės, kurie klausosi, dainuoja kartu.

Stiprų postūmį gyvenime padarė alytiškis Šarūnas Černiauskas, kuris labai palaikė, visuomet paskatino eiti į priekį, nesustoti: buvusi kambariokė Virginija, dvasinis brolis Albertas.

– Dainuojamoji poezija – kas tai, Jūsų nuomone?

Atvirai pasakius, negaliu apibrėžti šio termino. Tiesiog kuriu muziką ir tiek. Jei kas įspraudžia į tokius rėmus – tai tegul. Visuomet, kai manęs paprašo įvardinti, kokią muziką aš atlieku, atsakau, kad tai tiesiog autorinės dainos. Esu gan laisvas žmogus, mielai sutinku kooperuotis su kitų muzikinių stilių atstovais (elekronikos, ar pan.) kokiam nors projektėliui. Geriausias to pavyzdys –  „Siųstas Dievo, arkliuk“, kurią įrašėme kartu su Aivaru Vilku bei Andriumi Račinsku. Taip pat  „Ar sutiktum”. Šias dainas galima rasti ir youtube.com.

– Ar įmanoma visa širdimi pasinerti į dainuojamąją poeziją Lietuvoje ir tikėtis iš to išgyventi?

Manau, kad ne. Tačiau jei yra išimčių – tuomet puiku. Nenorėčiau, kad man tokio stiliaus muzika, kurią atlieku, taptų darbu, nes tuomet jausčiau poreikį dažnai groti.

Lietuva – mažas kraštas. Tų vietų tokiai muzikai groti nėra labai daug. Taip pat žmogus nėra robotas, kuris dainas kurtų kasdien. Jos kartais reikia laukti gana ilgai.

Grodamas klausytoją nori nustebinti – pateikti ką nors naujo.

– Papasakokite, kaip gimsta Jūsų dainos, kaip derinate muziką ir žodžius?

Labai įvairiai. Būna, kad tekstą parašau sėdėdamas kokiam parkelyje ant suoliuko ir lesindamas balandžius. Tai daryti man išties labai patinka.

„Sliekeliukas ir kumelaitė” gimė stebint žmones iš šalies – kaip vieni paprastai sugeba bendrauti ir džiaugtis tuo, ką turi, o kiti – kaip savo vienatvę ir tuštybę užkaišo įvairiais blizgučiais ir į kitus dar žiūri su pašaipa.

Mintis dainai kartais ateina vaikštinėjant vakarėjančiomis gatvelėmis, bendraujant su žmonėmis.

Dar būdamas vaikas, kuomet atostogaudavau pas senelius, užlipęs ant stogo stebėdavau praskrendančius lėktuvus. Visuomet galvodavau, kad žmonės, sėdintys lėktuve, yra ypatingi. Nežinau kuo, tačiau ypatingi. Stebint lėktuvus užplūsdavo neapsakomas jausmas. Taip mezgasi dabar daina apie tai.

– Kokie jausmai užplūsta, kai klausytojai dainuoja Jūsų sukurtas dainas?

Pamenu, kuomet pirmą kartą per  „Opus 3” radijo stotį išgirdau dainą  „Tave palydėsiu” pagal Linos Šlipavičiūtės tekstą,  tuomet buvo gal trečia valanda ryto. Staiga sustabdžiau automobilį vidury gatvės ir su bičiuliu Albertu klausėmės. Pamenu,  iššokau iš mašinos ir pradaręs dureles sukiojau anteną, kad geriau girdėtųsi. Išties buvo nepakartojamas jausmas. Dabar su kolega tai prisimename su šypsena. Taip ir su žmonėmis – labai malonu, kai žmonės kartu dainuoja ir dainos paliečia jų širdies kerteles. Smagu žmonėms duoti.

– Keletas Jūsų dainų turi pasakų, žaismingų motyvų (Karlsonas, Mikė Pūkuotukas, Sliekeliukas bei Kumelaitė). Kokia šių motyvų simbolika? Ar stengiatės pakankamai rimtus, gyvenimiškus dalykus perteikti linksmai?

Vaikystėje mane be galo žavėjo sovietiniai animaciniai filmukai  „Karlsonas ir Mažylis”, „Rūgpienių kaimas”, „Mikė Pūkuotukas”,  „Pingviniukas Lolo”. Tuomet kaip vaikas tiesiog mėgavausi animacinių filmukų siužetais nesigilindamas į jų prasmę. Vėliau suvokiau, kad per pačius paprasčiausius dalykus galima pasakoti rimtas istorijas. Taip ir atsitiko, kad vaikiškų personažų dėka kartais bandau perteikti pamokančias istorijas, gražų liūdesį be pykčio, džiaugsmą.

– Esate labai nuoširdus žmogus. Ar nesunku išlaikyti savitumą tokioje niūroje aplinkoje, kur pilna pykčio, smurto, neapykantos?

Esu tiesiog žmogus.

Visuomet nesmagu, kuomet atiduodamas visą save,  jauti žmonių šaltumą. Pavyzdžiui, kai darbe tavęs nevertina. Tuomet savaime kyla įvairių jausmų, ypač  nusivylimo. Tačiau turbūt visi panašiai tai jaučiame.

Susiję