2010 metų gegužės mėnesį Lietuvos studentų atstovybių sąjunga, kurioje gausu patriotiškai nusiteikusių studentų, atliko apklausą, kurios rezultatai nedžiugina: 16 proc. abiturientų rengiasi studijoms užsienio šalių aukštosiose mokyklose. Apklausos rezultatai rodo, kad studijas ne Lietuvoje linkę rinktis Vilniaus, Kauno bei Klaipėdos mokyklų mokiniai. Tad nėra taip blogai. Juk mažesniuose miesteliuose jaunimas dar neišmirė.

Ne mada

Lietuvos Studentų Atstovybių Sąjungos (LSAS) prezidentė Ieva Dičmontaitė su karčiu liūdesiu pristatė ne tik atlikto tyrimo rezultatus, bet ir nurodė kitas, atrodo, taip lengvai pašalinamas, priežastis, dėl kurių jaunuoliai išvyksta studijuoti į užsienio šalis. „Ryškiausias tendencijas atskleidžia magistrantūros studijas kitose šalyse besirenkantieji absolventai. Pagrindinė šių asmenų išvykimo priežastis – kokybiškesnės studijos bei užsienyje pripažįstamas diplomas“, –  akmenis į lietuviškų studijų kokybės daržą mėtė Ieva. „Užsienio universitetuose sąlygos nepalyginamai geresnės nei Lietuvoje, studentai gauna visapusišką pagalbą tiek studijuojant ar atliekant tyrimus, tiek ir rašant baigiamąjį darbą“, – svarstykles užsienio universitetų naudai kreipė LSAS prezidentė.      O ar blogai, kad Lietuvos universitetai rengia savarankiškus individualistus? Čia retorinis klausimas, pamąstymui.

„O iš kur abiturientai gali sužinoti, kad užsienio universitete gaus geresnį išsilavinimą? Juk peržvelgus Lietuvos universitetų brošiūras atrodo, kad mūsiškiai – geriausi pasaulyje, tad kam keliauti kažkur toli?“ – o čia jau nebe retorinis klausimas Ievai Dičmontaitei.     „Abiturientai rinkdamiesi studijas užsienio aukštosiose mokyklose dažniausiai vadovaujasi ten studijuojančiųjų gautais atsiliepimais, aukštųjų mokyklų pateikiama informacija, įsidarbinimo rodikliais. Be abejo, jie visa tai lygina su Lietuvos universitetais bei kolegijomis“, –  išvykusiuosius apgynė Ieva.

Bet kartais atrodo, kad studentai kreipia dėmesį ne tik į studijų kokybę, bet ir į tai, jog galės dirbti užsienyje ir todėl bus „kietesni“ nei pasilikę Lietuvoje. Bet ir šią mano mintį I. Dičmontaitė paneigia: „Pastaruoju metu galima išgirsti pasisakymų, kad studijos užsienyje tampa mados dalyku, tačiau  vertinant abiturientų bei absolventų išsakomas nuomones bei tendencijas galima teigti, jog studijos užsienyje yra pasirenkamos dėl to, jog jauni žmonės puikiai žino, ko tikisi iš studijų bei kokias sąlygas jie gautų  vienu ar kitu atveju.“

Jos minėtos užsienio universitetų sąlygos tai: užtikrinta darbo vieta, diplomas, galiojantis visoje Europos Sąjungoje, tave visažiniu kitų akyse paverčiantis vien universiteto vardas (The University of Cambridge, Oxford University). Viskas skamba, kaip saldi melodija iš pop grupės repertuaro. Taip neteksime gabiausiųjų studentų ir liksime su pustuščiais universitetais.

Tėvynei – taip

Nereikia nuliūsti. Gal ir ištuštės universitetai, bet studentai grįš į Lietuvą. Štai Viktorija Pupelytė baigė studijas TEKO dizaino ir verslo akademijoje Danijoje, Herningo mieste. Ir ką dabar ji veikia? Ogi pradėjo savo verslą. Ir ne bet kur – Lietuvoje.

Viktorija negaili pagyrų TEKO akademijai: „Paskaitose metu daug dėmesio skiriama darbui grupėse, studentų motyvavimui. Keliami probleminiai klausimai, mokomasi ieškant konkrečių sprendimų.“

Taip… O Lietuvoje visi sėdi ir nebendrauja, nekuria jokių planų, nesprendžia problemų. Juk problemų čia tiesiog nėra! Pabaigusi mintyse šią tiradą, klausiu: „Juk tu nestudijavai Lietuvoje, gal ir čia dizaino studijų metu sprendžiami probleminiai klausimai ir panašiai?“

„Nors Lietuvoje nestudijavau, tačiau girdėjau draugų atsiliepimus, taip pat lankiau keletą paskaitų Vilniaus universitete. Mano manymu, švietimo sistema Lietuvoje turi nemažai spragų, bet tikiu, kad padėtis pasikeis. Galiausiai viskas priklauso nuo studento iniciatyvos, motyvacijos, noro mokytis, kaip sakoma – blogam šokėjui ir batai trukdo“, – diplomatiškai išsisuko Viktorija Pupelytė. Užsienyje tikrai gerai studentus paruošia.

Viktorija teigia, kad pradėti savo verslą, europietišką darbužių parduotuvę, buvo tarsi iššūkis išbandyti save ir pritaikyti studijų metu įgytas žinias praktiškai. „Tai mano duoklė Lietuvai – pritaikyti Danijoje užsimezgusias inovatyvias idėjas savo gimtajame mieste“, – vis dar taip pat diplomatiškai ir apsukriai kalba Viktorija. O aš nesusitvardau ir paklausiu: „O, kaip manai, jei būtum studijavusi Lietuvoje, ar turėtum drąsos pradėti savo verslą?“

„Danijoje studijų metu buvau skatinama nebijoti imtis iniciatyvos ir atsakomybės, analizavome ir lankėmės baigusių studentų atidarytose įmonėse, ir tai atrodė normalus kelias. Visa tai įkvėpė mane kurti verslą Lietuvoje. Sunku pasakyti, ar po studijų Lietuvoje irgi būčiau galvojusi taip pat ir priėmusi šį sprendimą“, –  šie V. Pupelytės žodžiai leido suprasti, kad europietiškų darbužių parduotuvė po studijų Lietuvoje turbūt nebūtų atsiradusi.

Mergina pripažįsta, kad magistro studijas tęs vėl užsienyje. „Grįšiu į Daniją, nes čia sudarytos puikios sąlygos jauno žmogaus tobulėjimui, gera socialinė atmosfera. Man priimtina ši mokymosi sistema“, –  lyg peiliu bedė Viktorija. Bet staiga vėl viską užglostė: „Užsienyje nugyventi gyvenimo neplanuoju. Visgi esu lietuvė. Mano namai Lietuvoje ir kai ateis laikas tikrai sugrįšiu.“

Abiejose barikadų pusėse

Rokas Laurinavičius taip pat nugyventi gyvenimo užsienyje neplanuoja. Tačiau neplanavo ir studijuoti Lietuvoje. Bet pradėkim iš pradžių.

Rokas Anglijoje studijavo filmų prodiusavimą. Kaip pats teigia, pagrindinis dalykas, lėmęs jo pasirinkimą studijuoti užsienyje, buvo universiteto pasiūlytas praktikos kiekis – apie 70proc. kurso, suteikiamos geresnės techninės sąlygos bei didesnės perspektyvos surasti savo nišą kino industrijoje, su kuria siejo savo ateitį. Atrodo, išvykimas pateisinamas. Lietuvoje kino industrija nėra pačioje geriausioje padėtyje. Tiesa, Lietuvos kultūros ministras Arūnas Gelūnas rugsėjį pranešė, kad bus svarstoma lengvatų galimybė Lietuvoje filmus kuriančioms užsienio kompanijoms. Bet ne dėl šios priežasties Rokas Laurinavičius po dvejų metų nutraukė studijas Anglijoje.

„Studijas nutraukiau ne impulsyviai, pasvėręs pliusus ir minusus. Pradėjau galvoti, kad galbūt painiojau svajones su ambicijomis. Buvo sunku rasti darbą, susimokėti už studijas. Jaučiau velniškus sentimentus Lietuvai. Nepatiko ir patys anglai“, – kaip pas psichoanalitiką atsivėrė Rokas. Šiuo metu jis studijuoja informologiją Vilniaus universiteto Komunikacijos fakultete. Ir viską regi iš abiejų barikadų pusių. „Kiek man teko pabuvoti Anglijoje, susidariau įspūdį, kad universitetai skiriasi nuo lietuviškų tuo, jog jie panašesni į verslo įmones, kuriose sukasi dideli pinigai. Ir jie yra suinteresuoti investuoti bei optimaliai paskirstyti lėšas“, – savo pastebėjimais dalijosi R. Laurinavičius. Lietuvoje jo nežavi ir dėstytojai. Mat, pasirodo, Anglijoje daugiau jaunatviškesnių, savo idėjomis laisvai besidalinančių, kūrybingesnių lektorių. Tačiau  Rokas turi pasakyti ir šį bei tą gero apie Lietuvos universitetus.

„Kad ir kaip būtų, studentų bendruomenių Lietuvoje ir Anglijoje tiesiog negaliu lyginti. Lietuvoje studentai draugiškesni, linkę bendrauti. Pagalbos sulaukti irgi lengviau Lietuvoje. Gera savijauta akademinėje aplinkoje, manau, yra tikrai svarbus stimulas kas rytą keltis ir kulniuoti į paskaitas“, – savimeilę Lietuvoje likusiems studentams paglostė Rokas Laurinavičius. Jam ir teorinių žinių gausa lietuviškuose universitetuose netrukdo.

„Nemanau, kad vien teorinės žinios yra trūkumas. Aišku, be praktikos ta teorija bevertė, tačiau pats žinių kaupimo procesas tobulina ir kirtinį mąstymą“, –  taip vaikinas save guodžia ar tikrai įžvelgia kažką gero Lietuvos studijų kokybėje? O jo paskutiniai žodžiai įrodo, kad studentų draugiškumas ir teorinių žinių gausa išgelbės Lietuvos universitetų ateitį. „Jei dar kartą galėčiau rinktis… Pasirinkčiau studijas Lietuvoje. Dėl savo sprendimo kol kas nesigailiu“, – tvirtina Rokas.

Ateivė iš Marso

Vieni išvyksta studijuoti iš Lietuvos, kiti nepritapę grįžta. O štai Hanna Kisel atvyko iš Baltarusijos studijuoti į Lietuvą! Apie studijas Lietuvoje ir jų gerą (!) kokybę ji sužinojo iš čia gyvenančio dėdės. „Labai ilgai svarsčiau, ar iš tikrųjų verta važiuoti į užsienį, nes tuo metu nežinojau nė vieno žodžio lietuviškai. Bet galų gale pasirinkau studijas Lietuvoje“, – apie savo pasirinkimą pasakojo Hanna. Kaip mergina teigė, viena iš priežasčių, lėmusi jos apsisprendimą, buvo noras išbandyti save ir pažinti kitą kultūrą. Be to, lietuviškos šaknys dar labiau sustiprino jos norą atvykti ir susipažinti su Lietuva.

Hanna Kisel atvyko į Lietuvą kupina gerų norų, tačiau ši ją  pasitiko ne taip svetingai. „Atvažiavusi jaučiausi kaip ateivė. Dėl kalbos barjero ne visi suprato, ko aš noriu, ir ne visada supratau, ko kiti nori iš manęs. Džiaugiuosi, kad susiradau tikrų draugų, kurie tapo mano ir dėstytojų tarpininkais. Jų dėka jau pati galiu laisvai susišnekėti, rašyti“, –  vėl liaupsės lietuviams studentams.

Tačiau, kad ir kaip gražiai viskas skambėtų, mergina nesvarsto galimybės magistro studijas tęsti Lietuvoje. Visų pirma, šalis jau tapo sava, pažįstama. O antra – šeima ir jos ilgesys. „O, kaip manai, kodėl lietuviai studentai išvyksta studijuoti svetur?“ – klausiu. „Manau, kad viena iš priežasčių, kodėl lietuviai išvyksta studijuoti svetur, yra ta, kad tai padaryti Lietuvoje labai lengva. Nereikia pildyti jokių dokumentų, prašymų. O daugumai, kaip ir man pačiai, atrodo, kad kitur gyventi geriau“, – racionaliai viską bandė paaiškinti pasirinkusi studijas Lietuvoje atvykėlė.

Vieno atsakymo į klausimą: ar tikrai studijos užsienyje geriau, nerasime. Vieni išvyksta tikėdamiesi pasiekti Olimpą. Antri – norėdami įgyti dagiau ne teorinių žinių, o praktinių įgūdžių. Treti nori išbandyti save. Dar kiti siekia gauti gerai apmokamą darbą ir Europos Sąjungoje pripažįstamą diplomą.

Išvykstančių buvo visada ir ne tik Lietuvoje. Jaunuoliai nori patirti neišdildomų įspūdžių, tapti ne tik Lietuvos, bet ir pasaulio piliečiais. Tegul taip ir būna. Svarbu, kad bent keletas tokių kaip Viktorija Pupelytė, norinčių pritaikyti įgytas žinias Lietuvoje, grįš.