Politikas – viešas asmuo. O kur privatumo riba?

Anot filosofo ir europarlamentaro Leonido Donskio, ribą tarp privataus ir viešo gyvenimo turėtų nustatyti padorumo jausmas. Herkaus Milaševičiaus nuotr.
Anot filosofo ir europarlamentaro Leonido Donskio, ribą tarp privataus ir viešo gyvenimo turėtų nustatyti padorumo jausmas. Herkaus Milaševičiaus nuotr.

Viešo asmens sąvoka nėra aiškiai apibrėžta, galime rasti įvairių jos interpretacijų. Tuo naudojasi ne tik dalis žiniasklaidos, bet ir mūsų išrinktieji. Domėjomės, kur esti riba tarp viešo ir privataus gyvenimo.

Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto doc. dr. Lauras Bielinis tvirtina, kad juridiškai galėtumėme rasti ribą, kuri skiria viešą ir privatų gyvenimą. Pavyzdžiui, namai. Tačiau net ir juos L. Bielinis linkęs įvardyti kabutėse, nes „privatumą labai lengvai peržengia visuomenė panaudodama naujas technines priemones – žiūronus, fotoaparatus, pasiklausymo įrangas, virusines programas kompiuteriuose ir taip toliau.“

Anot politologo, vertėtų išskirti ir moralinę plotmę, kurios svarba nenusileidžia teisinėms normoms, tačiau tai sudėtinga, nes kiekvienas iš mūsų ją suformuoja pats. „Man gali atrodyti, kad mano asmeninio gyvenimo ribos yra vienokios, tačiau tam žmogui, kuris manimi domisi, ji visai kitokia, o gal net išvis neegzistuoja“, – sako dr. L. Bielinis.

Vis dėlto Europos parlamento narys Leonidas Donskis tiki, kad viešas asmuo gali išsaugoti savo privataus gyvenimo neliečiamybę. Tačiau tik tada, kai neįtraukia savo ir artimųjų gyvenimo į turimų galių ir viešų įsipareigojimų sferą. Svarbiausia, kad jo privatus gyvenimas ar jo dalys tiesiog nedalyvauja jo įtakos ir galių erdvėje.

„Viešas asmuo gali prarasti galimybę išsaugoti savo privataus gyvenimo neliečiamybę tais atvejais, kada pats supainioja savo pareigas ir teises arba kada jam nepavyksta skaidriai naudotis jam suteiktomis galiomis“, – įsitikinęs L. Donskis.

Filosofės Nidos Vasiliauskaitės teigimu, privati sfera tradiciškai apibrėžiama kaip „nepolitinė“, t.y. esanti ir turinti pasilikti anapus politinio reguliavimo – ta sfera, kurioje individas gali tvarkytis savo nuožiūra tol, kol jis nepažeidžia įstatymų, tiksliau – neperžengia politiškai nubrėžtų privatumo ribų. Toji skirtis, N. Vasiliauskaitės nuomone, susitarimo reikalas. Ir netgi labai paslanki.

„Ironiška, kai politiniai veikėjai, pasisakantys už maksimalią politinės galios ekspansiją privatumo sąskaita, staiga pakliuvę į politiškai kompromituojančią situaciją, ima argumentuoti (neva pažeista) „teise į privatų gyvenimą“ – kaip tik ta teise, kurios patys nepripažįsta“, – sako filosofė. Ir tokių atvejų, politologo L. Bielinio teigimu, turėsime vis daugiau ir daugiau. „Ne todėl, kad vis blogesni ir blogesni, kad juos kur galas, žurnalistai, ar kad vis žioplesni ir žioplesni politikai. Nei tie, nei tie pernelyg nekinta. Kinta mūsų tarpusavio priklausomybės, priemonių gausa ir jų techninis lygmuo, leidžiantis įsiskverbti į bet kokį žmonių privatumą“, – sako L.Bielinis.

Viešasis interesas

Nustatydami ribą tarp viešumo ir privatumo susiduriame su dar viena problema. Anot Vilniaus universiteto Komunikacijos fakulteto Žurnalistikos instituto direktoriaus prof. Žyginto Pečiulio, daugelis žmonių ir dalis žiniasklaidos atstovų įsivaizduoja, kad viešas asmuo yra tas, apie kurį daug kalbama, kuris dažnai rodomas įvairiose žiniasklaidos priemonėse. „Iš tiesų, viešo asmens sąvoka yra siauresnė ir suprantama kaip žmogaus, kuris gali lemti tam tikrus sprendimus, yra renkamas ar skiriamas. Pirmas žodis, kuris ateina į galvą – politikas“, – sako Ž. Pečiulis.

„Viešas asmuo yra visuomenės gyvenime aktyviai dalyvaujantis ir vienos siauros grupės (profesinės ar intereso) ribas pranokstančią įtaką turintis asmuo, gaunantis visuomenės pasitikėjimo ir atstovavimo viešajam interesui įgaliojimą įvairiais pavidalais – per politinį mandatą, galių delegavimą, platų socialinį pripažinimą ir pasitikėjimą, populiarumą ir moralinį autoritetą, – antrina L. Donskis. – Žinoma, kai kurių žmonių žinomumas ir populiarumas gali gerokai pranokti jų sąmoningą įsipareigojimą savo visuomenei. Pavyzdžiui, galima būti vieša figūra, bet tai anaiptol nereiškia autoriteto turėjimą ir pagarbą. Yra žmonių, meistriškai sugebančių savo asmenybę ir privačius interesus paversti viešo domėjimosi dalykais.“

Europarlamentaras nusivylęs, kad tam tikras ekshibicionizmas ir savo intymaus gyvenimo detalių viešinimas yra tapęs politinio elgesio dalimi, kurią kaip prekę siekiama kuo sėkmingiau parduoti.

Tuo, kaip žinia, dalis žiniasklaidos, remdamasi viešojo intereso ir viešo asmens sąvokų neapibrėžtumu, piktnaudžiauja. Prof. Ž. Pečiulio teigimu, netgi „bulvarinė spauda mušasi sau į krūtinę ir teigia siekianti viešojo intereso, nors greičiausiai jiems tik netyčia pavyko šalia kitų tikslų (vis dėlto jos turi kitus tikslus) kartu užkabinti ir viešąjį interesą.“

„Viešojo intereso deklaravimas turi reklaminę funkciją – nors darome palyginus bjaurius darbus bjauriomis priemonėmis, tačiau tarsi esame nekalti, nes siekėme švento tikslo – viešojo intereso“, – tokių siekių garbingumu abejoja prof. Ž. Pečiulis. Jo nuomone, viešąjį interesą turėtų atstovauti tikros publicistinės laidos, kurių, deja, turime vis mažiau.

Filosofės Nidos Vasiliauskaitės teigimu, jokios visuomenės „teisės žinoti“ nėra: „Viešo asmens privatumo erdvė teisiškai yra gerokai siauresnė, bet ne dėl reveransų publikos smalsumui, o dėl to, kad taip demokratinėse šalyse kontroliuojama politinė galia. Kaltinimai „kišimusi į privatų gyvenimą“ tuomet, kai, pavyzdžiui, kyla įtarimų, jog politikas praktikuoja nepotizmą ar grobsto biudžeto pinigus („mūsų reikalus“ tvarko kaip „savus“) vertintini kaip kraštutinis cinizmas arba kaip visiškas politinis neraštingumas. Žmogus, kuriam patikimi kitų žmonių vieši reikalai, yra teisiškai ir politiškai įpareigotas viešai kitiems ir atsiskaityti – tiek, kiek jo veikla išties liečia tuos kitus.“

Politikui L. Donskiui apskritai atgrasi atrodo mintis, kad mes viską turime žinoti apie kitą žmogų. Anot jo, tai barbariška idėja. Kas kita, kai pažeidžiamas įstatymas arba nusikalstama etikai – ypač viešo asmens ir politiko atveju. „Bet nenumaldomas mūsų noras apie niekuo nenusikaltusį ir aukštos reputacijos žmogų viską žinoti ir tą informaciją paversti pramogų pasaulio dalimi man atrodo tiesiog moraliai nebrandžių ir ciniškų žmonių obsesija, kurią, deja, įmanoma primesti visuomenei kaip esą normalią praktiką arba tiesiog pramogą“, – sako L. Donskis.

Jo nuomone, visuomenė turi žinoti viešo asmens santykius su kodeksu, įstatymais, sykiu ir žmogaus karjeros logiką, o intymaus gyvenimo detalės negali būti lemtingos priimant svarbų sprendimą arba pateikiant ir vertinant žmogaus psichologinį ir moralinį portretą.

Informuoti ar nutylėti

Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto docento L. Bielinio nuomone, turėtų būti draudžiama skelbti ne tiek privačios, kiek intymios gyvenimo pusės. „Ligų bylos yra privatus ir dar griežčiau – intymus mūsų gyvenimo aspektas. Ir čia, ko gero, visuomenė neturi teisės kištis“, – sako jis. Tačiau net ir čia politologas randa išlygų – jeigu politiko liga gali daryti įtaką visuomenei svarbiems sprendimams, kyla klausimas, ar tai yra intymu.

L. Bielinis prisiminė: kai 2008-aisiais prezidentui Valdui Adamkui sušlubavo širdis, buvo implantuotas širdies stimuliatorius. Tada politologas ėjo aukščiausio valstybės pareigūno patarėjo pareigas. „Valdo Adamkaus asmeninis gydytojas ir chirurgai, darę operaciją, visuomenei pateikė nuodugnią ataskaitą. Kiekvienais metais Adamkus viešindavo savo sveikatos būklę tik dėl to, kad visuomenė žinotų, ar jis yra pajėgus vykdyti funkcijas, kurias įpareigoja įstatymas“, – pasakojo buvęs prezidento patarėjas L. Bielinis.

Anot politologo, nesužinoję tam tikrų privatumo ar intymumo niuansų, galime nesureaguoti ir nepadėti viešąjam asmeniui vykdyti adekvačios politikos. Būtent dėl šios priežasties L. Bielinis viešumą linkęs laikyti būtina sąlyga skaidrumui. „Kai viešas asmuo yra skaidrus, mes esame garantuoti, kad jam nedarys įtakos nei jo vidinės būsenos, nei išoriniai veiksniai“, – įsitikinęs pašnekovas.

Tačiau filosofės N. Vasiliauskaitės nuomone, lietuviškas žiniasklaidos naujadaras „skaidrumas“ yra absurdiškas ir tik klaidina – tarsi politika kaip „bendrų reikalų tvarkymas“, tebūtų „vieta“, apie kurią „viską žinome“ ir „kiaurai perprantame“, o „vieši žmonės“ – tai tie, kurie „viską pasakojasi“, „atvirauja“ apie savo apatinio trikotažo spalvas ir šokių partnerius TV ekranuose. N. Vasiliauskaitė teigia, kad viešumas – ne tiek „visų visko žinojimas apie visus“, kiek kitoks nei siaurame šeimos ir draugų rate santykis su aplinka, kitokie mūsų socialinės struktūros pavidalai ir pastangos juos kurti bei koreguoti.

L. Donskis neabejoja, kad viešo asmens šeimos narių sunkios ligos ir trauminiai išgyvenimai, taip pat jo artimųjų privatus ir intymus gyvenimas negali tapti intensyvaus domėjimosi ar juolab politinės eksploatacijos objektu. „Lygiai kaip amoralu yra provokuoti žmogų politinio šantažo tikslais – tada manipuliacija niekaip nepateisina nuviliančio arba vienodai amoralaus atsako. Jei viešas asmuo, niekieno neprovokuojamas pats amoraliai elgiasi, tada tai visiškai kita istorija. Juk etika ir padorumas vienodai galioja visiems – ir privatiems, ir viešiems asmenims“ , – sako L. Donskis.

Klausimas, kurio nevertėtų užduoti

Ribą tarp privataus ir viešo gyvenimo, L. Donskio nuomone, turėtų nustatyti padorumo jausmas.  Jo nuomone, savo įtampas reikia tyliai ir stoiškai pakelti pačiam neviešinant tų, kuriems esi svarbus ir brangus. „Priešingai elgiasi moraliai infantilūs žmonės, indiferentai arba cinikai“, – įsitikinęs L. Donskis.

O L. Bielinis tą ribą palygino su kranto riba: „Palangoje mes norime turėti didelį paplūdimį, tačiau bangos vis nuplauna ir nuplauna. Taip ir viešumo bangos nuplauna tą ribą. Ir dėl to bangavimo privatumo zonos siaurėja. Siaurėja, nes randasi vis daugiau galimybių pralaužti sieną. Todėl dabar, mano galva, viešo asmens privatumas susiaurėja iki jo intymumo ribų“.

Paklaustas, ar tai, jo nuomone, yra gerai ar ne, socialinių mokslų daktaras atsakė, kad šį klausimą pats sau dažnai užduoda. Ir galiausiai padaro išvadą, jog tokio klausimo apskritai nevertėtų klausti – taip tiesiog yra: „Dėl moralės ir tradicijų mūsų visuomenė dar linkusi pripažinti viešam asmeniui didesnį privatumą negu Vakarų visuomenė. Bet, manau, tai greit praeis, nes naujoji karta privatume matys daugiau pavojų nei garantijų.“

Prof. Ž. Pečiulis nelinkęs prognozuoti, kaip viešo asmens sąvoka bus suvokiama ateityje, tačiau mano, kad privatumą bus stengiamasi išsaugoti labiau: „Gali būti prieita tam tikra riba, po kurios bus didelis sukrėtimas ir mes šiek tiek grįšime atgal kaip sugrįžta mados – pastatydami tam tikras sienas, norėdami atrodyti solidūs, šiek tiek paslaptingi, nenusirengiantys ir nesidraikantys.“

Bet to dar reikės palaukti.

Tekstas parengtas lekt. Aurelijaus Katkevičiaus vadovaujamam kursui „Redagavimas ir kūrybinis rašymas“

Patalpinta: Aplinkui, Lietuvoje