Amžinai savęs klausiu: „Nagi, kada pradėsi gyventi?“. Padarau trumputę pauzę, įkvepiu ir sukuždu: „Kai parašysiu kursinį darbą, kai pasiruošiu visiems šios savaitės seminarams, ryt, poryt, savaitgalį, po sesijos, kai gausiu diplomą, susirasiu darbą, jį mesiu, parsiduosiu, išsinuomosiu, nusipirksiu, išeisiu į pensiją arba…“. Klaidžioju po baltųjų chalatų kabinetus, ryju, purškiu, šniurkščiu visokią chemiją – kad tik sveikesnė būčiau, kad tik ilgiau gyvenčiau, kad tik ilgiau kartočiau „Ryt“.

Ir ant žemės šliaužioja milijonai tokių kaip aš. Nesuskaičiuojama galybė pelijančių sielų, užsilenksiančių nė nepradėjus gyventi. Gyventi, gyvena, gyveno… O ką iš tiesų tai reiškia?  Seksas, narkotikai ir rokenrolas? Trumpa, „kieta“, svaiginama, tačiau kiek tokių šaunuolių dienas leidžia reabilitacijos centruose, pagalbos grupėse, prevencinėse programose? Daug. O dar tie tauškalai apie moralę ir atsakomybę. Kurk saugią buitį aplinkiniams ir sau. Gyvenimas? Kalk pinigus, taupyk, įsigyk trobą, užaugink bamblį ir vietoj tūkstančių iškirstų medžių pasodink krūmą savo kieme. Gyvenimas? Intelektualai rėktų, esą pamirštamas dvasinis penas. Išreikšk save, skaityk, kurk, vaikščiok į teatrus. Nevaikščiok, nes viskas ten nuvalkiota ir banalu, rūkyk, gerk kavą ir nutriušusiame kabake spjauk ant pasaulio: „Vartotojai, vartotojai, vartotojai!“.

Gyvenimas? O kaip tie paistalai, esą menininkai ir kiti kultūršninkai amžinai nesuprasti, nefinansuojami ir apskritai vargšai. Gintaras Varnas kartą išrėžė, kad abejoja teatru. O ar gali mąstančiai būtybei didesne kančia tapti abejonė tuo, ką dešimtmečiais darei, darai ir darysi? Še tau ir kūrybinė saviraiška. Ji  – tikrai gyvenimas? Ką tau apie ją pasakytų statybininkas? Arba nuostabi ir mylinti šeimos moteriškė? Gyvenai tada, kai, puoselėjęs asmeninį būvį, lemiamą akimirką pasitinki vienas ar gęsti bliaunančių anūkų ir proanūkių apsupty? Beje, pritariu kanadiečių rašytojo Daglo Couplando pastabai, kad vaikus žmonės gimdo, nustoję tikėti savo ateitimi. Taigi šeima = egzistencija be nuosavos vilties. Gyvenimas? Daug paprasčiau įvardinti tai, kas nėra gyvenimas. Galima tauzyti tą patį per tą patį, kitais žodžiais apvilkti tuos pačius paradoksus, ginčytis iki apsivėmimo, nes, o Aukščiausiasis, iš tikrųjų taip rašau, kiek žmonių, tiek nuomonių – tiek negyvenimo apibrėžimų.

Džordžas Carlinas, tas ciniškas amerikiečių komikas, paradoksų meistras ir, kaip pats save pakrikštijo, visuomenės kritikas, aiškina, kad savo gyvenimą įprasminam netinkamais būdais. Gyvenimui pridedam metų, bet ne metams gyvenimo. Tarsi ir žinom, kad iš tiesų nežinom, kas yra gyvenimas, tad, sakyčiau, visai logiška ilginti savo būties dienas, mėnesius, metus… Gal tabletės, vaistažolių arbatos, rytinė mankšta, šilta avalynė, mažai streso, ramybė ir poilsis – tiesiog tarpinė priemonė gyvenimo suvokimo link. Žmonės laukia ir ieško, o kai atras, ims ir suteiks reikšmės prarastam laikui. Tie dvikojiai gal ir nėra tokie kvaili, kaip Carlinui atrodo. GAL. Jis juokiasi, kai pasaulis spiria žmogui į pautus, po kiekvienos katastrofos meldžiasi, kad artėjanti būtų dar žiauresnė. „Gyvenimą verta prarasti“, – taip vadinasi ši jo kalba. GAL ir verta. Koks skirtumas, kiek ar kaip gyvensi, tapsi istorijos dalimi ar ne. Hitleris įėjo į istoriją, bet ar iš jo verta  mokytis? Motina Teresė įėjo į istoriją, bet ar iš tiesų iš jos ko nors išmokom? Sartro Rokantenas dienoraštyje nuogąstavo, kad „visos esybės užgimsta be priežasties, gyvuoja vien iš silpnumo ir miršta atsitiktinai“. Jei taip, visos iki šiol parašytos knygos, sukurti filosofiniai traktatai, pastatyti filmai, nuterliotos drobės netenka prasmės. Ir pats gyvenimo atidėliojimo ir tuštumo klausimas tampa juokingu. GAL. Norėčiau tuo tikėti.

Vėl gaunu nuo savęs sms žinutę. „Nagi, kada pradėsi gyventi?“ – rašoma joje. „Ką turi omenyje?“ – kiek pamąsčiusi klausiu. „Spėk!“ – Išvystu spalvotame ekranėlyje. Gerai. Penktadienį nusitašysiu. Po metų prisipumpuosiu kokso, gulsiu su visais bei visom ir trenksiuosi į pasaulio kraštą paskui apsipūtusias roko žvaigždes. Dvidešimt septynerių nuspręsiu susiimti, išsiperėsiu vaikpalaikį, prasiskolinusi trejus metus ilgiau gyvos galvos, įsigysiu butą Antakalny ir mėlyna glazūra padengtuose moliniuose vazonuose užveisiu bonzus. Įpusėjus amžių, pabos man ta niekinga šeimyninė idilė ir viską metusi išmausiu į Vakarus savęs ieškot. Kaip ir Baltakis, lankstysiuosi Paryžiuje prieš Notr Damą, nekritiškai gėrėsiuos Rivoli ritmu. Sukurpsiu pjesę, rimtesnę nei „Kaligula“, ir joks Godo jai neprilygs. Talentas nebūtų didis, jei jį įvertintų, tad… Į viską spjausiu ir iš deguonies vartotojų gretų pasitrauksiu Per Lasez kapinėse. Viena. Tik lervos ir balti vikšrai šliaužios po jau atšalusį, bet vis dar  nerastą lavoną. Gyvenimas!

„Patenkinta?“, – sumaigau klaviatūrą. „Idiotė“, – atrėžia man. „Ačiū, tu taip pat“, – nesutrinku. Taip jau būna, kai man kas nors užduoda kvailą klausimą.

Tekstas parašytas lekt. dr. Jolantos Mažylės vadovaujamam kursui „Rašto raiškos modulis”