Moteris visuomenėje vis dar nelygi vyrui
Statistika rodo, kad per pastarąjį dešimtmetį Lietuvoje moterų daugiau nei vyrų, daugiau moterų įgyja ir aukštąjį išsilavinimą, tačiau didžioji dauguma aukštas pareigas užimančių darbuotojų – vyrai. Lietuvos prezidentė pripažįsta, kad visuomenės gyvenime nors ir dalyvauja vis daugiau moterų, bet, palyginus su vyrais, joms tenka įdėti dvigubai daugiau pastangų norint pasiekti tą patį, ką vyrai.
Tad nors gyvename XXI a., kai garsiai „šaukiama“, kad yra lyčių lygybė, realybė rodo, kad moterys vis dar nelygiavertės vyrams. Apie tai į Universiteto žurnalisto klausimus atsako Lygių galimybių plėtros centro ekspertė dr. Margarita Jankauskaitė.
Jau aštuoneri metai Lygių galimybių plėtros centras tyrinėja vyrų ir moterų lygias galimybes. Jau daugiau negu dešimt metų, kai priimtas Moterų ir vyrų lygių galimybių įstatymas, įkurta Lygių galimybių kontrolieriaus tarnyba. Jūsų nuomone, kaip pasikeitė situacija per pastarąjį dešimtmetį?
Šis klausimas yra nevienareikšmiškas, nes, viena vertus, mes galime konstatuoti, kad tiek Lietuvoje, tiek industrializuotame pasaulyje padėtis susijusi su moterų ir vyrų lygybės klausimu yra pagerėjusi. Jei žiūrėtume globaliai, istoriškai, jeigu lyginsime, sakykime, mūsų praėjusio amžiaus pradžią – iš tikrųjų ta situacija yra pagerėjusi, bet, antra vertus, atsiranda ir naujų iššūkių: pavyzdžiui, tai, kad moterys aktyviau įsitraukia į darbo rinką ir aktyviau dalyvauja joje, ir tai, kad mes, kaip visuomenė, pradėjome gyventi neoliberalios ekonomikos sąlygomis, sukuria tokį reiškinį – daugėja vienišų motinų. O vieniša motinystė paprastai yra susijusi su skurdo rizika. Todėl, jeigu valstybė nesiima kažkokių specialių priemonių per įvairaus pobūdžio paslaugas: socialines, švietimo šią riziką mažinti, ateina kitos problemos.
Tad pagerėjimas yra, bet tam tikra moterų grupė atsiduria tokioje didesnėje rizikoje. Tada pradedama kalbėti apie skurdo feminizaciją.
Sakėte, kad vis daugiau moterų įsitraukia į darbo rinką. Statistika rodo, kad Lietuvoje yra daugiau moterų nei vyrų, taip pat daugiau moterų turi aukštąjį išsilavinimą, bet aukštus postus dažniausiai užima vyrai. Kodėl?
Todėl, kad moterų įsitraukimas į darbo rinką pats savaime neatneša pokyčių demokratinėje struktūroje. Demokratiją galime žiūrėti įvairiai: vienas iš jos požymių yra tai, kad suteikiama visuotinė balsavimo teisė ir teoriškai suteikiama galimybė dalyvauti sprendžiant visuomenės gyvenimo klausimus. Bet pati teisė nebūtinai užtikrina teisę dalyvauti. Čia mes matome, kad Lietuva iš tikrųjų labai „buksuoja“, labai atsilieka. Jei palyginsime save su Skandinavijos valstybėmis, politiniu lygiu ten jau praktiškai daugiau nei 40 proc. kaip jau paritetas užtikrintas.
Teorijoje rašoma, jei 40 ar daugiau procentų, tai galima sakyti, kad tai yra pusiau toks atstovavimas. (…) Tai Lietuvoje mes iš tikrųjų labai atsiliekame, nes mūsų moterų politinis dalyvavimas atitinka pasaulio vidurkį. Mes turime suprasti, kad kai pasaulio vidurkis yra skaičiuojamas, tai skaičiuojamos ir tos valstybės, kur moterys išvis dar neturi balsavimo teisės, ten jų yra nulis. Tai daugiausia arabų kraštai, sacharinė Afrika.
Šiais klausimais mes iš tikrųjų „neblizgame“. Tada išeina, kad ir kitur, kur yra sprendimų priėmimas, tų moterų nelabai įsileidžiama. Kas yra blogiausia, problematiškiausia, kad nematoma kaip ir tikslo, kodėl reiktų labai nuosekliai įgyvendinti politikas, kurios užtikrintų moterų buvimą: ir politinius, ir ekonominius sprendimus priimant. Kalbama ir apie institucijų veiklą, kad ir ten būtų proporcingas atstovavimas.
Visiems atrodo, kad tai yra tokie tušti žaidimai, šiaip toks išsigalvojimas, tarytum iš tikrųjų tai visuomenei jokios naudos neduoda, o dar girdime ir tokių balsų, kai aiškinama, kad visi tie lyčių lygybės diskursai griauna šeimą, tautą, valstybę, visas pasaulis žlunga, jeigu lyčių lygybės yra daugiau. Tai jei mes girdime tokių balsų ir tie balsai (politinė dauguma) formuoja valstybės politiką, sakyčiau, kad į priešingą pusę „varo“ visą sistemą, o ne į priekį.
Esate minėjusi, kad moterys yra kaip laisvai samdomos darbuotojos: turi auginti vaikus, rūpintis šeima. Bet galbūt taip yra gamtos sukurta?
Mes turime suprasti, kad paralelių ieškojimas tarp žmogaus ir gyvūno pasaulio yra tik tiek, kad žinduoliai kaip ir žmonės atsiveda gyvus vaikus ir paskui maitina pienu. Visa kita negali būti paralelių išvesta. Dabar žmogus gyvena socialiniame pasaulyje ir viskas priklauso nuo to, kokia yra socialinė tvarka sukuriama. Pavyzdžiui, feodalizmo laikais aristokratės moterys gimdydavo, bet jos vaikų nežindydavo, nevystydavo – to purvino darbo, kuris susijęs su ta grynąja biologija, jos nedarydavo. Buvo aiškiai atribota, kur yra fiziologinė poreikių patenkinimo dalis, ir ta kita – emocinė.
Motinystė buvo suvokiama kažkuo tokiu aukštesniu, o čia tarsi buvo tarnaičių darbas: specialiai buvo žindyvės, ko niekada nebūtų gyvūnų pasaulyje. (…) Žinome iš istorijos, kad labai dažnai berniukų socializacija ir auginimu būtent vyrai užsiimdavo ir tai nesiskaitė vyrišku darbu. Tą modelį, kurį mes čia dabar matome ir labai natūralizuojame, jis yra istoriškai labai nesenas – jis yra buržuazinės visuomenės produktas, kuris tą visą globos darbą neapmokamą priskiria moteriai, jį pateikia kaip natūralų, neišvengiamą. Ta privati erdvė yra moters sritis, o jau viešoji sritis yra vyrų. Netgi paskirstymas į viešą ir privačią erdvę atsiranda tik XIX a. pr. su kapitalistinių santykių raida. Iki tol nebuvo tokio skirstymo, kad viešumas būtų vyrui priskirtas, o privatumas – moteriai.
Tada ar galima teigti, kad lyčių nelygybės klausimą būtent istorija formuoja ir lygybės siekimas – utopinė idėja?
Jei mes konstatuojame, kad žengiame pažangos linkme, tie, kurie turi daugiau galios, jie tą greičiau daro. Čia galėtume atskirti ne tik moterų ir vyrų skirtumus, kaip greitai viena grupė arba kita grupė juda pažangos linkme, bet, pavyzdžiui, mes galime matyti, kad etninių mažumų vyrai, jų padėtis istoriškai žiūrint irgi visą laiką būdavo prastesnė negu dominuojančios etninės grupės. Galime sakyti, kad vyrai-vergai niekada neturėjo tokių teisių kaip vyrai-šeimininkai arba etninių mažumų vyrai, kurie gali susidurti su tam tikromis problemomis. Be abejonės, tie galios santykiai yra visuomenėje.
Deja, tie socialiniai žmonių santykiai neapsieina be vienokių ar kitokių tų galios įtampų. Ir ta prasme su jumis galbūt sutikčiau – aš bent jau nelabai įsivaizduoju visuomenės, kurioje tas nevyktų, bet mes galime kurti tas taisykles. Mes tvarkome savo gyvenimą – mes matome, kad kuo tos taisyklės yra labiau įtraukiančios įvairias visuomenės grupes, tai tas judėjimas pažangos linkme spartesnis, stabilesnis.
Apie vyrų ir moterų lygybę, aš neabejoju, kad tai nėra kažkokia mistika. Kai žiūri į socialinius santykius, tai yra vyrų ir moterų klausimai, bet jie sąveikauja su kitais aspektais: socialinės klasės ir etniškumo momentais. Jau net ir Lietuvoje tam tikros moterys yra labai daug išlošusios iš pažangos lyčių lygybės klausimais: mes turime Prezidentę, Parlamento pirmininkę, krašto apsaugos ministrę, finansų ministrę, ko visiškai nebūtų įmanoma, jei tie procesai visuomenėje nebūtų pasistūmėję į priekį. Bet vėlgi moterys kaip grupė nėra vienalytė – yra moterys, kurios turi išsilavinimą, socialinius ryšius, ir yra moterys, kurios turi mažesnes pajamas, yra smurto aukos, kurių situacija bus visai kitokia. Turėdami dvi socialine prasme skirtingas moterų grupes, mes jau kitaip ir apie lyčių lygybės pažangą galime kalbėti. Vienu atveju, ta pažanga bus apčiuopiama, kitu atveju – nelabai.
Jūs minėjote prezidentę, finansų, krašto apsaugos ministres. Vis dėl to jų yra mažuma. Dažnai tenka išgirsti kritikos, kad jos yra nemoteriškos. Ar tai – stereotipas apie moterį, kad ji turi būti nuolanki, namų židinio kurstytoja?
Tai yra absoliutus stereotipas. Ką reiškia būti moteriška ar būti vyrišku? Tai yra toks susitarimo dalykas. Istoriškai pačioje Lietuvoje daug kartų pasikeitę, ką reiškia būti moteriška. Gali iš miesto nuvažiuoti į kaimą ir pamatysi, kad supratimas yra visai kitoks. Jeigu kokią scenos žvaigždę perkelti į kaimą, ji atrodys tiesiog kvailai, net nemoteriškai, nes tai yra visai kitas kontekstas. Tai čia yra tokios manipuliacijos, toks labai tipiškas ėjimas – atrodo, viskas jau tvarkoje, mato, kad ir protinga, ir organizuota. Na, tai kuo tu dar gali įgelti ir vis tiek nuleisti ant žemės – pasakyti, kad nemoteriška?
Vadinasi, galima sakyti, kad lygybės klausimas – sunkiai pasiekiamas? Pavyzdžiui, Europoje Lygių galimybių įstatymui jau per 50 metų, bet yra šalių, kuriose situacija panaši kaip ir Lietuvoje.
Jeigu nieko nedarai, tai ji iš viso niekada nebus pasiekta. Tose valstybėse, kur kryptingai daroma, mes matome, kad ta pažanga yra. Absoliučios tokios lygybės mes kol kas neturime nė vienoje šalyje, nes yra ir tas atlyginimų skirtumas, ir smurto prieš moteris problema – masė tų klausimų kaip ir išlieka. Bet pažangos mastai yra labai skirtingi: ten, kur daroma, tu gali padaryti. Mes turime suprasti, kad daroma praktiškai nuo XIX a. pab., jei dar aktyviau – tai XX a. pr.
Dar nėra šimto metų, kai šis diskursas yra keliamas ir kryptingai formuojama politika. Lyginant su tais 5-7 tūkstančiais metų, kada tai nebuvo daroma, 100 metukų yra labai nedidelis laiko tarpas. Jeigu žiūri į žmogaus gyvenimo perspektyvas, tai, galima sakyti, kad čia jokia pažanga ir nevyksta, nes norėtųsi tos pažangos greičiau: tai yra susiję su tavo gyvenimu, tai liečia tave ir tu negali laukti 50 metų, nes po 50 metų tavęs galbūt jau nebebus. Bet jei žiūrėtume istoriškai, tai 100 metų nėra labai ilgas laiko tarpas. Mes jau praktiškai turime netgi arabų valstybes, kur jau moterys kelia savo balsą. (…)
Tada kaip įsivaizduojate lyčių lygybės klausimą Lietuvoje po 10 ar 50 metų?
Labai sudėtinga prognozuoti, nes viskas priklauso nuo bendresnės politikos. O jei istoriškai žiūrėti, tai moterų lygybės klausimas buvo labiau susijęs ne tiek su vidine visuomenės evoliucija, sakykime, ekonomikos raida, politiniu klausimu, kiek dėl išorinio poveikio, nes Europoje moterų situacijos pagerėjimas ateina kaip globalios bangos rezultatas. Prasideda Amerikoje, užkabina Vakarų Europą – entuziazmas ir energija „pravažiuoja“ per visą Europą. Paskui entuziazmo pagautos vienose valstybėse moterys sugebėjo išsikovoti geresnę situaciją, kitur kažkaip nunyko ir tai neišsirutuliojo.
Tai prognozuoti būtų sudėtinga, bet aš manau, kad situacija turėtų judėti gerąja linkme. Vien dėl to, kad jau daugybė pavyzdžių rodo, kad ten, kur tos lygybės yra mažiau, visuomenės vystymasis „buksuoja“. Kai visuomenėje didėja nelygybės momentai, tai vis tiek neigiamai veikia bendrą ekonomikos, visuomenės raidą. Vadinasi, jei norėsi kažkaip tą pažangą stiprinti, neišvengiamai turėsi kelti visus lygių galimybių klausimus, nes moterų ir vyrų lygybės klausimas yra dalis tokio platesnio kalbėjimo.
Kaip vertinate Apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje įstatymą? Tai padeda siekti lygybės ar kaip tik aštrina?
Apsaugos nuo smurto šeimoje įstatymas artimoje aplinkoje yra didelis pliusas, didelė pažanga. Aišku, įstatymą reikės tobulinti daug kartų, kad jis kaip galima veiksmingiau veiktų. Tai, kas yra susiję su mėginimu keisti Konstitucijos 38 strp. arba šeimos koncepciją, kurią paskui Konstitucinis Teismas sukritikavo, tai čia yra vienas iš pavyzdžių, kurie procesą kaip tik stabdytų.
Čia matome, kaip toje pačioje visuomenėje vienu metu gali vieni veiksniai būti tie, kurie, sakytum, skatina lyčių lygybės procesus, o, antra vertus, priimami tokie sprendimai arba bent bandoma juos priimti, kurie iš tikrųjų labai stabdo pažangą. Vien dėl to yra sudėtinga prognozuoti, kaip čia galėtų būti po 10, po 50 metų.
Jūsų nuomone, kokių reikėtų sprendimų, kad galima būtų teigti, kad po kokių 10 metų bus daug geresnė situacija?
Reikėtų tėvų kvotos prižiūrint vaikus. Tokių yra, bet apie 5 proc. – tai čia iš šimto tik penki. Tai labai nedaug. Tam, kad įvyktų mentaliteto pasisukimas ir suvokimas, kad vyras lygiai taip pat gali ir privalo dalyvauti reprodukciniame darbe, tai 5 proc., akivaizdu, neužtenka. Nes kai tik šitas „pajudės“, „pajudės“ labai daug dalykų: vyriškumo suvokimas, vyriškumo normos, pasikeitus vyriškumo normoms, tai iš karto turės poveikį smurto mažėjimui prieš moteris, nes dabar vis tiek tas smurtas yra susijęs su vyro įsivaizdavimu, kad jis gali vadovauti, dominuoti, reguliuoti – iš čia kyla visi smurtiniai momentai.
Jeigu moteris lygiavertiškai įsitraukia į darbo rinką, tai koks potencialas įsitraukia – jos yra geriau išsilavinusios ir jų tas potencialas nepanaudojamas. Visi kalba apie ekonomikos vystymąsi, tarytum ji pati savaime iš savęs vystosi, bet tai yra žmonės, kurie ateina. Kuo ekonomikos išsivystymas labiau orientuotas į tai, kad formuotųsi vidurinioji klasė, tuo yra stipresnis pagrindas demokratiniams santykiams visuomenėje: atsiranda daugiau saugumo, mažiau įtampų, nusikalstatumo, žmogžudysčių, atsiranda žymiai daugiau stabilumo.
Tai tėčių kvotos mums reikalingos. Įstatymai veiksmingi, kurie nuo smurto saugotų, yra reikalingi. Reikalingos politikos per socialines paslaugas, kurios leistų moterims atsilaisvinti nuo buities rutinos, tapti visavertėmis pilietėmis, dalyvauti visuomeninėje veikloje ir t.t. Tai šeimos ir darbo derinimo klausimai yra labai svarbūs.
Aš išvis sakyčiau, kad mums visai nepatrukdytų iš principo šiame etape kvotų įvedimas visais įmanomais lygmenimis: ir politiniai, ir ekonominiai sprendimai, ir kvotos aukštajame moksle, kai renkamas dėstytojų personalas. Mums dabar reikia pramušti, kad parodytume, kad jos gali, sudaryti sistemą, kad jos galėtų tą daryti ir kad tai taptų jau savaime suprantamas dalykas: taip, jos gali, jos yra, joms sukuriamos sąlygos. Va tada iš tikrųjų atsirastų tas, kaip sakoma, „pagal kvalifikaciją“. Tada pagal kvalifikaciją ir būtų: atrinktų vyrus, moteris, o ne taip, kad tarytum pagal kvalifikaciją atrenkama, bet iš tikrųjų moterys neatitinka taip vadinamų kvalifikacinių kriterijų, dėl to, kad joms užkraunama buities našta: jos išeina motinystės atostogų, nespėja disertacijų laiku apsiginti ar dar ką nuveikti.
Tekstas parengtas lekt. Romo Sakadolskio vadovaujamam kursui „Interviu technika“.
