Nevalstybinis teatras (nevadinu jo nepriklausomu, nes vienaip ar kitaip su valstybės globa jį riša dalinis arba projektinis finansavimas, o ir dauguma salių  visai dar neseniai buvo nuomojamos tik iš valstybei priklausančių dėdulę Nikitą menančių pastatų) Lietuvoje – naujas reiškinys. Tie 20 metų gilioms lietuviško teatro tradicijoms nieko nereiškia. Meninės vertės nepasversi, apibrėžęs teisinį statusą. Viskas priklauso nuo žmonių, kurie ten dirba, nuo žmonių, kurie tą sistemą lėtai, nerangiai, bet vis dėlto stumia į priekį. Ir nuo tų opozicionierių, kurie į užburtą mechanizmą kabinasi nagais.

Nekrutantis valstybės akmenėlis

Pelėsiais ir kerpėm, sako žmonės, apaugus ta Lietuvos valstybinio teatro sistema. Ji nepasikeitė, ji neveiksminga, ji – sovietmečio reliktas. Deja, bet… taip. Dar 2002 metais ekonomistės dr. Margaritos Starkevičiūtės parengtoje tyrimo „Lietuvos teatrų ir koncertinių organizacijų išlaidų įvertinimo“ ataskaitoje siūlyta valstybinių teatrų darbo santykius grįsti terminuotomis sutartimis. O kokias išvadas pateikė pernai tyrimą atlikę dabartinis Lietuvos nacionalinio dramos teatro meno vadovas Audronis Liuga ir Vytauto Didžiojo universiteto Menų fakulteto dekanė Ina Pukelytė? Dokumente protingu pavadinimu „Lietuvos dramos teatrų sistemos efektyvumo tyrimas ir modernizavimo gairės“ skaitome: „Valstybės teatruose darbo santykių sistema yra pasenusi ir neatitinka ne tik kūrybinės teatrų specifikos, bet ir šiuolaikinės darbo rinkos reikalavimų.“ Taip pat konstatuojama, kad neterminuotos darbo sutartys su kūrybiniais darbuotojais demoralizuoja teatro kaip kūrybinio instituto veiklą, o pati etatų sistema leidžia darbuotojams piktnaudžiauti savo padėtimi. Per dvidešimt nepriklausomo darbymečio metų šis akmuo nepakrutėjo.

Nauji pasaulio gerintojai?

Alternatyvus, ekscentriškas, idealistiškas tas jaunasis mūsų teatras. Atsiprašau, judėjimas, laboratorija, aktorių ansamblis – kaip pavadinsi, taip nepagadinsi. Be pinigų, be patirties, be plataus pažinčių rato jie tiki pakeisią pasaulį, iš pagrindų sukrėsią Lietuvos teatrą.

Audronis Liuga rafinuotai įgeltų esą tai paprasčiausia iliuzija. „Nemanau, kad, trupė turi kurtis arba žmonės turi pradėti daryti teatrą vien todėl, kad jie nori kažką pakeisti“, – samprotauja Nacionalinio dramos teatro meno vadovas. Tuomet kodėl? Kokiu tikslu? Iš nuoskaudos, kad valstybinėje sistemoje esi nereikalingas? O gal iš tikrųjų tiki vykdąs pasaulio gerinimo misiją?

„Viskas priklauso nuo žmonių ir nuo to, ką jie nori keisti“, – įsitikinusi „Trupės liūdi“ atstovė spaudai Miglė Oželytė. „Prabilti atvira teatrine kalba. Teatrinėmis taisyklėmis. Apie kitus per save. Gydyti ir gydytis teatru“, – savo uždavinį deklaruoja teatro laboratorija „Atviras ratas“, „Šviesą žmonėms nešti liūdesio pavidalu“ – prometėjiškai žada „Trupės liūdi“ nariai. „Neįmanoma paversti įmanoma“  – abstrakčiai sau tikslą kelia Gintaro Varno vadovaujamas teatras „Utopija“. Negi jau taip labai  skiriasi nuo biurokratinės valstybinio Jaunimo teatro deklaruojamos  nuostatos „puoselėti, kurti ir plėtoti profesionalaus dramos teatro tradicijas, formuoti ir pristatyti visuomenei šiuolaikinio dramos teatro tendencijas ir kryptis, kūrybiškai perteikti pasaulio scenos meno kultūros vertybes“? Stiliaus, bet ne esmės skirtybės.

Kai nieko neturi, tai ir nereikia nieko

Nepriklausomo teatro aktorius dažnai įsivaizduojamas kaip apšepęs reformatorius, nevalgęs, susivėlęs, vos galą su galu suduriantis maniakas, pasaulio nesuprastas keistuolis, kažką burbantis apie aukštesnius meninius tikslus. Visai priešingai mes matome valstybinio teatro aktorių. Išdidus, bohemiškai cigaretę traukiantis žmogysta, žinantis, ką veiks artimiausius penkerius metus. Tiesa, jo pajamos net mokytojui kelia juoką, tačiau jis puikiai žinomas, saugus, pastovų atlyginimą gaunantis teatro pasaulio darbininkas.

„Po penkių jis jau nėra artistas“ – apie vaidybą darbu pavertusį aktorių kalbą teatro judėjimo „No theatre“  vadovas, aktorius bei režisierius Vidas Bareikis. Jauno menininko įsitikinimu, garantijos ir ištekliai paprasčiausiai atima motyvaciją ieškoti ko nors naujo. „Ne tik ieškoti, bet apskritai užsiimti menu“, – priduria V. Bareikis.

Ir iš tikrųjų, kai esi priverstas visais įmanomais būdais suktis iš padėties, atsiveria visai kiti matymo kampai. Tuomet ir atsiranda Juozo Miltinio kartą iškeltos minties, kad pastatyti galima bet ką, nesvarbu, ar tai pjesė, ar tai paprasčiausiai telefonų knygą, inscenizacijos. Pirminis  V. Bareikio režisuoto spektaklio „Telefonų knyga“ scenarijus iš tiesų tebuvo daugybė vardų bei skaičių.

„Kuo kūrybinė komanda turi daugiau problemų ir iššūkių, kai kartais tenka iš oro kažką sukurti, tuo kūrybiškesnės tų žmonių idėjos. Keturios taburetės kartais daug geriau nei penkis šimtus kėdžių turinti salė“, – apie nieko neturėjimo naudą svarsto „No theatre“ vadovas.

Skirtingi, bet lygūs

Ant pirštų skaičiuojant vieno teatro pranašumus prieš kitą, ieškant kuo tas ar anas turi didesnės vertės menui ir visuomenei, paaiškėja, kad kalbant apie vertybinius įsipareigojimus nelaimi niekas. Nepasversi, kieno nuostatos teisingesnės.

A. Liuga neabejoja, kad valstybinis teatras pirmiausiai įsipareigojęs visuomenei, o tik paskui kūrėjui. Tuo jo misija ir yra sunkesnė, kadangi aukštas meninis lygis turi būti suderintas su šiandien mūsų šalies žmonėms aktualiomis problemomis. „Ugdyti žiūrovo skonį, reiklumą, jo pilietiškumą“,  – pavyzdinius valstybinio teatro tikslus vardina A. Liuga.

Nevalstybinis teatras su tokia problema nesusiduria. Teatro judėjimas „No theatre“ drąsiai deklaruoja, kad visų pirma stengiasi paliesti temas, kurios svarbios patiems kūrėjams. „Pagrindinis tikslas yra judėti  į priekį. Judėti į priekį įvairiai. Įvairiom prasmėm. Pirmiausia teatro pažinimo prasme, teatro pažinimo savy ir atvirkščiai“, – savo teatrinės misijos filosofiją dėsto V. Bareikis. Režisierius tik vėliau užsimena, kad paskui save vestis reikia ir publiką, plėsti jos akiratį. Žiūrovus svarbu išmokyti, kad nėra jokių ribų, jokių normų, jokių taisyklių. Svarbiausia – eksperimentas.

Pelėsių gydymo receptas

Nieko nėra baisiau, kai teatras, nesvarbu, kam jis priklausytų, ima ir praranda dvasią. Jis miršta. Per aštru, sakysit, bet pažvelkim į Valstybinį jaunimo teatrą. Kokią jėgą savyje jis nešė vos įsikūręs ir kokio net šypsenos nebekeliančio mokyklinio lygio spektaklius jis siūlo šiais laikais? Paul Euguene Budraičio režisuota Williamo Shakespeare‘o komedija „Jei taip, tai šitaip“ su Rolandu Kazlu priešakyje žiūrovus perkelė į „Dviračio žinių“ filmavimo aikštelę. Nuvalkioti pokštai, faneriniai debesėliai ir kalėdinį klasės žiburėlį primenanti vaidybą.

Kaip to išvengti? Atsakymas paprastas – turi griauti. Ir ne vieną kartą, bet reguliariai – kas penkerius metus. Nors V. Bareikio „No theatre“ – šviežias ir originalių idėjų nestokojantis judėjimas, režisierius neslepia, kad jis vadovaujasi sovietmečio penkmetį primenančia penkerių metų koncepcija. Pirmi penkeri teatro metai paženklinti didelėmis ambicijomis, kažkokia nauja vizija, judėjimu į priekį, bet po jų teatras turi transformuotis. Susigalvoti naujas priemones, naujus tikslus, naują viziją. „Tai negali virsti šeštais ar septintais metais“, –  jaunus bendražygius bei jau vyresnius kolegas moko V. Bareikis.

„Mūsų atveju tai nereiškia, kad mes po penkerių metų, susikūrę teatrą, repertuarą, susitarę dėl gastrolių vieną dieną padegsim teatrą ir išsiskirstysim“, – apie savo planus kalba V. Bareikis. Priemonių atsinaujinti yra daug, tereikia paieškoti. Kūrybinės vietos pakeitimas, kelionė, jaunų žmonių  įsiliejimas… Gal šio „No theatre“ vadovo patarimo vertėtų paklausyti ne vienai Lietuvos teatro galvai.

Komplikuota ateities perspektyva

Pabaigti magėjo palyginant, kokią ateitį valstybiniam ir nevalstybiniam teatrui žadą jų atstovai, tačiau atsimušiau į sieną – teatras nėra tik toks ar anoks. Žvelgiant į ateities perspektyvas, skirstyti jį į šiuos du segmentus tiesiog beprasmiška. Ypač, kai abiejų ateitis miglota, kai abu susieti tų pačių stabų ir tų pačių pavardžių.

Tos pavardės – statulos, bastionai, ant kurių stovi visa teatro sistema. Tai, kad angliška „Wikipedia“ pažįsta vos devynias lietuviškas pavardes nieko nestebina, bet ar eilinis lietuvis žino bent penkias? Na taip, Koršunovas, Tuminas, Vaitkus, Varnas ir Nekrošius. Talentingi nors verk, juos visi mato, visi nešioja ant rankų, bet kam rūpi, kas ateis po jų.

„Bet statulos irgi griūna. Ir tada, kai jos nugriūna, ir būna problema“, – skaudžia Lietuvos temą paliečia V. Bareikis. Kur matyta, kad gilias teatro šaknis puoselėjančioje valstybėje nebūtų sklypo, kuriame veistųsi jaunesnių režisierių sodas. Jei staiga dingtų O. Koršunovas, neturėtume kuo jį pakeisti.

„Režisieriui turi būti suteikta galimybė turėti savo mokinių laidą“, – savo viziją, kaip išsiugdyti ryškių, jaunų ir perspektyvių režisierių pamainą dėsto V. Bareikis. Lietuvos teatro pamatą sudarantiems režisieriams pasiekus ketvirtą dešimtį, kritikų akiratyje turėtų atsirasti bent vienas ar keli trisdešimtmečiai. Jiems peržengus trisdešimt penkerius… ir taip toliau.

Sistema aiški, bet kas turėtų būti atsakingas už tokios kūrimą? „No theatre“ idėjinis vadas neatsakė. Sutarėm, kad nei valstybė, nei visuomenenė iš Lietuvos muzikos ir teatro akademijos studento režisieriaus nepadarys. Tuomet kas? Palikime ši klasimą kitai bemiegei nakčiai.

„Tikras teatras – tai skliautinis cirkas, kur įeina ir išeina vėjas, mėnuo ir personažai, nerasdami vietos, kur galėtų pailsėti“, – ir vėl Lorka. Ir vėl su teatrų skirtybėmis nesusijusi mintis, tačiau oi kokia teisinga. Be abejo, teatras nėra vienalytis, tačiau jis ne toks primityvus, kad išvadas darytume perskėlę jį vos į dvi dalis.

Tekstas parengtas lekt. Aurelijaus Katkevičiaus vadovaujamam kursui „Redagavimas ir kūrybinis rašymas“