Ką Jums reiškia „Šiaurės Atėnai“?

„Šiaurės Atėnus“ pradėjau skaityti būdama šešiolikos, juos pasiūlė lietuvių kalbos mokytojas. Tuo metu mokiausi provincijoje, savo aplinkoje mačiau tik įprastinius dienraščius, televiziją, mėgėjišką saviveiklą. Specialesnio kalbėjimo apie kultūrą nebuvo. Pradėjusi skaityti „Šiaurės Atėnus“ patikėjau, kad esama ir kitokių žmonių, kurie turi dvasinį gyvenimą, aptaria kultūrines realijas, vaikšto į parodas, koncertus, turi galimybę skaityti naujas knygas. Tas nuoseklus savaitraščio skaitymas trunka visą laiką, ligi šiol.

Kodėl atėjote būtent į „Šiaurės Atėnų“ redakciją?

Kaip ištikima skaitytoja, neblogai žinau, atsimenu, kas, kuriais metais, ką rašė, esu susipažinusi su medžiagomis ir laikraščio istorija. Tai ir autobiografiškai susiję, buvau „Šiaurės Atėnų“ bendraautorė. Tas pasirodė pravartu redakcijai, bet, atėjusi į „Šiaurės Atėnus“, neturėjau didelių ambicijų daryti revoliucijos. Jau yra iširusi visa ta pradinė, laikraščio „brandos“ kompanija – Jūratė Visockaitė, Gintarė Adomaitytė, Alfonsas Andriuškevičius, Laimantas Jonušys, Linas Paulauskis, Pranas Morkus, Sigitas Parulskis ir kiti, tenesupyksta, jei nepaminėjau. Sigitas Geda, Gintaras Beresnevičius yra mirę. Tai buvo kūrybinga kompanija, sukūrusi labai stiprią kultūrinę trauką. O dabar mūsų redakciją sudaro penki žmonės, ir tai daugiausiai techninis personalas.

O kur visi autoriai?

Į redakciją mažai kas beateina. Autoriai savo tekstus dažniausiai siunčia elektroniniu paštu, visi reikalai tvarkomi skubiai ir greitai. Idėjinis gyvenimas apmirė, bet gal jis vyksta slaptai, individualiai, tyloje. Nebėra gyvo bendravimo, apykaitos, kas ką skaitė ar matė. Bet tenka prie to priprasti; man nepatinka ta kultūrininkų pozicija, kai nuolat verkšlenama dėl pinigų ar dėl dvasinio Lietuvos nuosmukio, jaunimo. Gauname įdomių tekstų – parašo menotyrininkai, dailininkai, kūrybingesnis akademinis jaunimas.

Gal aktyvesnis gyvenimas vyksta atsinaujinusioje savaitraščio interneto svetainėje? Kodėl buvo nuspręsta visiškai pakeisti seną „Šiaurės Atėnų“ svetainę nauja?

Interneto „Šiaurės Atėnų“ svetainė jau buvo pakeista prieš man ateinant. Apie tai aiškios nuomonės neturiu. Prieš reformą toje internetinėje erdvėje virė aktyvus gyvenimas, o portalui atsinaujinus, tos gyvybės neliko. Ankstesnėje svetainėje buvo daug aštriai komentuojančių, unikalius personažus sukūrusių internautų. Galbūt tinklalapio atsinaujinimas susijęs su bandymu pristabdyti nekultūringus komentarus, vadinamąsias pamazgas; taip pat siekti atsinaujinimo. Tačiau pasikeitus svetainės dizainui ir įvedus komentatoriaus atpažinimo mechanizmą, visos virtualios diskusijos dingo, internautų bendruomenė persikėlė kitur. Šia prasme tikriausiai pralaimėjome, bet tokia yra komentarų disciplinavimo kaina.

Tačiau vis dažniau užsimenama, jog gyvybės trūksta ir kultūrinėje spaudoje, taip pat, kad Lietuvoje kultūros leidinių yra per daug.

Taip, nuolat burbama, kad kultūrinės spaudos per daug, siūloma susijungti į vieną leidinį, neva taip būtų sutaupomos lėšos. Visi šiek tiek išlepę nuo to pertekliaus, bet laikraščiai ir žurnalai daugiau ar mažiau skiriasi vienas nuo kito, taip pat skiriasi ir informacijos lygmenys, egzistuoja įvairovė. Nuo kitų savaitraščių, tokių kaip „Literatūra ir menas“ ar „Nemunas“ mes skiriamės tuo, kad nesame oficiozinis leidinys, nepriklausome Rašytojų sąjungai. Egzistuoja ir tam tikra distancija tarp mūsų bei jų medžiagų, sluoksniavimasis, teminės orientacijos, kita estetika. Dėl šių skirtumų mūsų redakcijai nepriimtina mintis jungtis į monolitinį kultūros leidinį, norėtume likti su savo kolonomis.

Kaip „Šiaurės Atėnai“ vertinami kultūrinės spaudos kontekste?

Esame nišinis laikraštis, turintis tikslinę skaitytojų grupę. Kultūrinė spauda, žvelgiant abstrakčiai, šiandien susilaukia negatyvių vertinimų, bet entuziastingiausiai niekinamai vertina tie, kurie jos neskaito ir su ja nebendradarbiauja. Vienaip ją mato nesusiję žmonės, kitaip, galbūt skeptiškiau – akademikai, trečiaip – tikslinė auditorija: menininkai, rašto žmonės, inteligentai. Dialogo tarp šių grupių nelabai esama. Lietuvoje kultūrinė spauda yra gana stipri ir labai įvairi: visada yra ką skaityti žurnaluose „Metai“, „Naujasis Židinys-Aidai“ ar „Kultūros barai“. Kaimynai latviai po krizės tokios kultūrinės spaudos jau nebeturi.

Jeigu pažvelgtume į „Šiaurės Atėnų“ raidą, tai geriausias laikas buvo prieš maždaug dešimt metų, kada Lietuvoje suklestėjo eseistikos žanras. Laikraščio dinamiką sukūrė Giedros Radvilavičiūtės, Danutės Kalinauskaitės, Sigito Gedos, Gintaro Beresnevičiaus, Sigito Parulskio, Gintarės Adomaitytės, Alfonso Andriuškevičiaus tekstai. Šiuolaikinės literatūros kontekste su tuo siejamas eseistikos žanro suvešėjimas. Nors sakoma, kad esė pionierius yra Rolandas Rastauskas, nuo 1993-iųjų rašęs žavingus savo stulpelius „Lietuvos ryte“, tačiau į žanro lygmenį lietuvių eseistika persikėlė būtent „Šiaurės Atėnuose“.

O kaip geras tekstas atrodo šiandien?

Sunku pasakyti, aš vartoju žodį „šatėniškas“. Išmokau iš ankstesnės redaktorės Jūratės Visockaitės. Tai skaitymo metu atsirandantis apčiuopiamumas. Dažniausiai intuityviai suvoki, kad tai savas autorius, jis rašo savita kalba, turi stilių. Nelengva apibūdinti tuos kriterijus, nes jie nedaiktiniai. Tekstas gali puikiai atrodyti „Naujojoj Romuvoj“ ar „Liaudies kultūroje“, bet vien dėl to jis nebūtinai tinkamas ir „Šiaurės Atėnams“. Kartais apima jausmas, kad ateina gerų tekstų, kurių neįdedu, arba ateina blogų tekstų, kuriuos įdedu. Bet tai yra skaitymo patirtis, kurią sunku teoretizuoti, kartais vadovaujiesi praktine nuojauta, darai tam tikrus sąžinės kompromisus.

Bet juk egzistuoja kažkokie tekstų atrankos kriterijai „Šiaurės Atėnuose“?

Kriterijai, drįstu brangintis, yra aukšti. Visada atsimenu tą aukso amžių, kuris buvo prieš dešimt metų, todėl skauda širdį, kai tenka sudaryti laikraštį iš vidutinių tekstų. Keista, kodėl geri autoriai vis dar turi motyvaciją rašyti, juk honorarai menki. Bet pasitaiko, kai įdedi ir vidutinišką tekstą, sudarai laikraštį iš „drungnų“ skiautinių. Vis dėlto problema yra kitur: statistinis pilietis po vidurinės mokyklos, o kartais ir po aukštosios yra įsitikinęs, kad jis turi (jam išugdė!) tobulus estetinius kriterijus. Jūs paklauskite atsitiktinių gatvės praeivių, ką jie galvoja apie kultūrą – esu tikra, pasakys, kad kultūra Lietuvoje labai anemiška ir nesirūpina savo įvaizdžiu; tai bus tvirta nuomonė, kad kultūra yra neįdomi ir nuobodi.

Kodėl dominuoja tokia nuomonė?

Man atrodo, kad pats kultūros „vartotojas“ (labai geras, pašaipus žodis) yra anemiškas, nes jis visiškai nesirūpina savęs lavinimu ir ugdymu. Kiek susiduriu su netiksline publika, jos nuomonė kategoriška. Dažnai išgirsi, kad patys kultūrininkai kalti, nes smirsta savo liūne, o juk reikia priimti populistinius sprendimus, eiti į liaudį ir rašyti apie fejerverkus. Į tą vadinamąją liaudį iš tikrųjų reikia eiti ir apie fejerverkus reiktų rašyti, bet problema ne rašančiųjų, o nepaskaitančiojo. Ontologinė problema.

O gal kultūrinė spauda yra per daug suniveliuota ir kiekvienam iš tų leidinių trūksta patrauklaus išskirtinumo?

Trokšti būti patiems geriausiems, patraukliausiems ir populiariausiems – lai tai telieka dienraščių rinkodaros reikalu. Mes tiesiog turime savo kuklią nišą ir skaitytoją, kurį dažnai įsivaizduoju kaip pagyvenusį žmogų, gyvenantį provincijoje. Jam jau sunku vaikščioti, jis skambina į redakciją pasiklausti, kodėl paštas nepristatė užsiprenumeruoto numerio. Kartais juokaujama, kad mūsų „elektoratas“ yra „megztosios beretės“, ištikimai skaitančios „Šiaurės Atėnus“ nuo pat jų įkūrimo, nuo Sąjūdžio. Bet man labai gražu, kad esama žmonių, kurie nuo pirmo ligi dabartinio numerio sega „Šiaurės Atėnus“ į segtuvus tikėdami, kad tai turi išliekamąją vertę. Laikraštis, kaip ir skaitytojas, nėra amžinas. Natūralu, jog kada nors jis mirs, jo vietoje atsiras kas nors kitas.

Tai gal nieko netrūksta mūsų kultūrinei spaudai?

Visada ir visiems kažko trūksta. Bet ne vien kultūrinei spaudai, kartu ir visuomenei. Trūksta akademikų dėmesio, tačiau nesakau, kad be išimčių. Jie patys vangiai joje dalyvauja, jiems neapsimoka, nėra laiko. Todėl ir laikraščio skaitiniai nepatiria jų globos. Trūksta paprasto žmogaus, kuris prisiverstų vargintis, skaitydamas sudėtingesnį tekstą. Bet netikiu, kad stebuklingosios lazdelės mostas (blizgus popierius, viliojantis turinio atraktyvumas) tuos trūkumus padengtų. Trūksta jaunų žmonių suinteresuotumo, ypač tų, kurie studijuoja užsienyje.

Gal kultūrinė spauda, o ir pati kultūra, nėra patraukli ir prisitaikiusi prie jaunuomenės?

Nemanau, kad kultūra turėtų prie ko nors taikytis. Vis dėlto, dėliodama tekstus, galvoju tiek apie pensininką, kurio švelnų balsą girdžiu telefonu, tiek apie jaunuolį, kuris veržiasi publikuotis (dažniausiai – prieš tai visiškai neskaitęs „Šiaurės Atėnų“). Matau, kad nemažai jaunų žmonių, kurie mums parašo, nėra atsitiktiniai. Tačiau pastebiu ir tai, kad jauni, išsilavinę, daug dirbantys žmonės neturi poreikio kultūriniam gyvenimui. Arba tą jų inteligencijos normai užpildyti būtiną poreikį kompensuoja toks gan šlykštus žodis „pasikultūrinti“. Vadinasi, išeini pasižiūrėti kokio nors šou miesto šventės proga ir pasidedi pliusiuką. Atrodo, lyg ir atitinka vakarietiškus standartus, daugiau pastangų nereikia.

O iš šalies visa aukštoji kultūra Jums neatrodo snobiška ir nebūtinai visiems prieinama?

Be abejo, aukštoji kultūra yra snobiška ir ji tokia visada bus. Ne mažiau „snobiškas“ (tik gal kiek kitais rakursais) ir urlaganas Šanchajaus rajone. Nors apskritai kultūros nereikėtų dirbtinai atskirti nuo popkultūros. Kas yra, tarkime, „Triumfo arka“ – ar tai aukštosios kultūros pavyzdys? Mano manymu, ne.

Ar autoritetinga asmenybė galėtų padėti atsirinkti?

Autoritetai nesimėto taip paprastai, nelenda į televizijos ekraną, neturi tikslo „suvilioti“; kartais jų natūraliai ieškoma universitete, studijų metais. Tačiau gyventi galima ir be jų. Skaitymo, domėjimosi būdu įmanoma atsirinkti, kas yra vertinga; tam nereikalingas „didis žmogus“, kurį nekritiškai garbintum. Galų gale galima mokytis net ir iš popkultūros, pvz., žiūrint „Simpsonus“ ar poprastį serialą, jei tik atlieki refleksijos judesį. Kaip tik jo dažniausiai ir trūksta; vadinasi, nėra bazinių žinių apie kultūrinius archetipus, siužetus, postmodernizmo mechanizmus.

Bet kaip tokią selekciją atlikti jaunam žmogui?

Vargu ar ji gali būti „nuleista iš viršaus“; to išmokstama per savišvietą. Studijuojantis žmogus natūraliai susiduria su šiek tiek platesnio akiračio, negu kad buvo mokykloje, bendraamžiais – be akademinio gyvenimo, aktualus tampa kultūringas laisvalaikis – teatras, kinas, muzika, knygos, spauda, kultūros reiškiniai. Jų parinkimas – tikrai ne autoritetų galioje; tai intuityvus, dažnai socializuojantis judesys, neretai atsparus komerciniams triukams. Nebeįtikina, kai kas nors iš vyresniųjų užtraukia tą prisukamą giesmę apie „dvasinį jaunimo nuosmukį“. Kaip tik ateina ta karta, kuri bus reikli ir išsilavinusi, nepaisant to, jog kai kurie poreikiai bus tenkinami ir „greitu maistu“. Kultūrinė aplinka ir galimybės, su kuriomis aš pati užaugau, buvo daug skurdesnės, negu yra dabar.

Ar kokios nors inovacijos numatomos „Šiaurės Atėnuose“?

Neturiu jokių didingų lūkesčių, man turbūt patinka, kad esam kuklus, skurdus ir mažas laikraštis. Norėtųsi būti demokratišku inteligentų forumu, tokiu, koks buvo senuosiuose Atėnuose – kur savo nuomones galėjo išsakyti laisvieji piliečiai, nebijantys jų skirtingumo.

Interviu parengė Dalia Rauktytė – žurnalistikos bakalauro studijų programos IV kurso studentė

Šaltinis – bernardinai.lt.

Susiję