Fotografas V. Daraškevičius: „Kinijos žmonių veiduose įspaustos ne civilizacijos, o gyvenimiškos patirties žymės“
Raudona, mėlyna, juoda… – visos ryškiausios pasaulio spalvos egzistuoja tik Kinijoje, kurioje net žemė ne pilka, o raudona. Galbūt spalvos ten tokios pat kaip ir visur, tačiau keliolika kartų intensyvesnės savo žaižaravimu. Tai pastebima visur derlingosios raudonos žemės šalyje, tačiau pagauti spalva plazdančią akimirką į kadrą sugeba toli gražu ne kiekvienas. Tą neabejotinai sugeba fotografas Vytautas Daraškevičius, savo įspūdžius iš ankstesnių kelionių į Kiniją vasarį fotomenininkas demonstravęs dar Vilniaus Rotušėje. Jis ką tik kaip nominantas grįžo iš pasaulinės folkloro fotografijos parodos-konkurso Kinijoje „Humanity Photo Awards“ („Žmogiškumo fotografijų apdovanojimai“). Tai jo penktoji kelionė į šią tolimą šalį. Kaip ir kiekvieną kartą, taip ir šį jis grįžta su šūsnimi akį savo egzotiškumu stebinančių nuotraukų: kraštovaizdis, nuotaika, žmonės – viskas ten kitaip.
Kinijoje šiemet buvo demonstruojami dviejų temų jo fotografiniai darbai – Užgavėnės Rumšiškėse ir pavasario lygiadienio pagoniškos apeigos Vilniuje. V. Daraškevičius jau daugiau nei 40 metų savo fotoaparato akimi gaudo kalendorinių švenčių akimirkas, kurių Lietuvoje metų bėgyje netrūksta. Siųsdamas nuotraukas į konkursą Užgavėnių temai, jis įdėjo ir keletą senesnių, kad iš fotografijų būtų galima palyginti pačias kaukes. Skirtumas įamžintas: „Anksčiau kaukės buvo primityvesnės, archajiškesnės, o dabar puošnesnės, net šiek tiek nusižiūrėtos iš Venecijos festivalių.“
Iš Lietuvos kaip nominantas į Kiniją jis vyko ne vienintelis, bet kartu su kauniečiu Rymantu Penkausku. Nominaciją gavo ir Vėtrė Antanavičiūtė, bet ji negalėjo keliauti į Kiniją.
Atidarius parodą ir įteikus apdovanojimus nominantai buvo pakviesti į fotografinę kelionę, kuri truko apie savaitę, kai sudaroma galimybė menininkams „sugauti“ įdomių kadrų iš kiniško gyvenimo. Šiemet šios kelionės metu buvo fotografuojama Junanio provincija, garsėjanti savo arbata ir tautinių mažumų gausa. Kinijoje iš viso gyvena 58 skirtingos tautelės, o vien Junanyje apie 24 skirtingos tautinės mažumos.
Po parodos organizatorių surengtų ekskursijų, V. Daraškevičius iškart nekrovė lagaminų namo – jis dar dvi savaites vienas savarankiškai keliavo po Kiniją. Fotomenininkas puoselėja idėją išleisti savo Kinijos įspūdžių knygą, todėl norėjo pamatyti kuo daugiau įdomių vietų ir jas visas užfiksuoti. Jis savo iniciatyva aplankė tokius miestelius kaip Dalį ir Lijiang. Ten tikėjosi pamatyti tikrus kalnus, bet nepasisekė – jo lankytoje vietoje kalnas su snieguota viršukalne buvo uždengtas debesų. Dali miestelyje be kalnų pamatė ir kitokių, ne mažiau akiai neįprastų vaizdų, pavyzdžiui, ryžių derliaus nuėmimą. Fotomenininkas anksčiau buvo fotografavęs, kaip auginami ryžiai, tačiau niekada – kaip nuimami. Pašnekovą nustebino ir kinų išradingumas tvarkantis su kormoranais, daug žalos Nidoje pridarančiais paukščiais. Pasirodo, kormoranai labai protingi paukščiai – tuo jis įsitikino stebėdamas, kaip jie gaudo žuvį ir laimikį atiduoda šeimininkui. Visgi, fotografas abejoja, ar tai dabar naudojama praktiškai, o ne tik kaip mokamas šou turistams.
Apie į atmintį įsiskverbusius įspūdžius iš Kinijos kalbamės su pačiu fotomenininku.
– Ar Kinija yra tokia spalvinga, ar čia Jūs sugebate savo fotoaparato akute tas spalvas sugauti į kadrą?
– Ji iš tikrųjų spalvinga. Daug tų spalvų ir gamtoje, ir patys žmonės gan spalvingi. Ten viena iš populiariausių spalvų – ryškiai raudona.
– Kuo Jus sužavėjo ši derlingos raudonos žemės šalis?
– Kinijoje daug tų dalykų, kuriais gali žavėtis. Labai graži ir egzotiška gamta. Antra, labai darbštūs ir draugiški žmonės. Nors civilizacija pastaruoju metu ten plėtojasi labai greitai, vis tik senieji archajiškieji papročiai išlikę. Parodos, į kurią vykau, organizatoriai gerai suprato, kad amžinai taip nebus ir kad verta išsaugoti tai, kas gali greitai išnykti.
– Vis dėlto gamtą ar žmones – ką mieliau savo fotografijų objektu renkatės?
– Nors ta svetima gamta įdomi, bet bent jau man daug įdomiau – ir Lietuvoje – fotografuoti žmones. Ir būtent tuos natūralius, kuriuos aš atsitiktinai atrandu darančius kažką sau, o ne specialiai, kad parodytų kitiems, nors to vis tik labai daug Kinijoje. Ši šalis puikiai išmano, kaip rinkti pinigus iš turistų, organizuojama labai daug būtent jiems skirtų specialių renginių, vaizdų. Aišku, šie pasirodymai turistams dažnai remiasi senomis tradicijomis, bet tai vis tiek specialūs šou, todėl jie mane mažiau domina.
Fotografiniuose turuose, kai mus atveždavo Kinijoje į kaimus, pavykdavo pamatyti daug tikrų ir natūralių dalykų, nes ten žmonės gyvena savo gyvenimą, o tu vaikštai, dairaisi, kas ten vyksta, ir vis tiek kažką tokio randi, kas neparodymui, o jiems, jų gyvenimui būdinga. Kita vertus, man keliavus vienam, teko susidurti, kad dažnai net kad galėtum pavaikščioti po kaimą, reikia nebrangų bilietą nusipirkti.
– Sakotės besidomįs Kinijos žmonių tipažais. Kodėl?
– Kinai pakankamai natūralūs, nesistengia atrodyti gražesni nei iš tikrųjų yra. Net ir savo trūkumų jie pernelyg nepaiso, nors atrodo, kad jei žmogus turi nelabai gražius dantis, jis stengsis bent fotografuojamas nesišypsoti. Vis dėlto kinai nebijo šypsotis ir turėdami vos keletą jų.
Pas mus žmonių veidai pakankamai civilizuoti, net ir kaime gyvenančių, o Kinijoje jie ne per daug pasipuošę, natūralūs, savo veidais spinduliuojantys gyvenimišką patirtį. Žmonės tikrai labai draugiški, neagresyvūs, nesutikau tokių, kurie būtų labai nepatenkinti, kad juos fotografuoju ar man dėl to grasintų.
Paprasti žmonės tikrai labai nuoširdūs, geranoriški, svetingi, tik problema ta, kad su jais bendrauti nėra lengva, nes beveik niekas nemoka užsienio kalbų, nes ilgą laiką tai buvo labai izoliuota šalis.
– Kaip vis dėlto nesuprasdami vienas kito įkalbate juos fotografuotis?
– Per daug įkalbinėti dažniausiai nė neprireikia. Net ir nemokant kinų kalbos, gali suprasti kūno kalbą: matai, ar žmogus prieštarauja, ar ne, susikalbi žvilgsniu. Dažniausiai jie ne itin prieštarauja. Norint nufotografuoti kinus, nereikia per daug slapstytis. Kinai tikrai ne tokie kaip, pavyzdžiui, egiptiečiai, kurie dažnai net reikalauja, kad atsilygintum už tai, kad juos nufotografavai. Kinijoje jokio užmokesčio už tai neprašoma.
– Kuo kitoks fotografavimas Kinijoje nei Lietuvoje?
– Lietuvoje aš fotografuoju tuos dalykus, kuriuos labai gerai pažįstu: dalyvauju folkloriniame ansamblyje, žinau tų švenčių prigimtį. Kinijoje aš tai darau daugiau kaip žmogus iš šono – kas įdomu, kas kitaip, kas vizualu, nes neturiu galimybės taip giliai su tuo susipažinti.
– Gal egzistuoja kažkas bendra tarp Lietuvos ir Kinijos tradicijų, apeigų?
– Daugiau skirtingo, nei bendro. Šis skirtingumas atsiranda dėl to, jog mes esame vidutinio klimato juostoje, pas mus ryškiai jaučiama metų laikų kaita. Kinai gyvena daug šilčiau ir sezoniškumas, pasirodantis ir apeigose, ne taip ryškiai jaučiamas, todėl jų tradicijose dominuoja kiti motyvai.
– Po fotografinio turo leidotės į kelionę po Kiniją pats Šanchajaus kryptimi, iš kurio parskridote atgal į Lietuvą. Dalį atstumo įveikėte autobusais, traukiniais – ar viskas pavyko pagal planą ir suspėjote į skrydžio vietą laiku?
– Viskas pagal planą, nors buvo ir sudėtingų niuansų. Pavyzdžiui, spalio pirmą dieną Kinijoje nacionalinė šventė – revoliucijos metinės, nuo kurių prasidėjo komunistinė Kinija. Jie turi visą savaitę atostogų ir visa Kinija pakyla į kelią. Kinai stengiasi išnaudoti tą laisvą nuo darbo savaitę važiuodami pas gimines ar apžiūrėdami kitus miestus. Bruzdesį šalies viduje būtų galima paaiškinti tuo, kad pragyvenimo lygis Kinijoje sparčiai auga, todėl atsiranda pinigų ir kelionėms. Nors į užsienį keliauti vis dar sudėtinga dėl įvairių formalumų, pavyzdžiui, užsienio paso, tačiau jau ten problemų nėra – tik pinigų turėk.
Taigi dėl gausios žmonių minios tuose miestuose, labai sunku gauti vietą, pavyzdžiui, traukiny, sudėtinga rasti ir viešbutį, nes viešbučių kainos tuomet pakyla. Tokie niuansai sukėlė tam tikrų sudėtingumų, nes man reikėjo prie to taikytis ir kiek keisti kelionės planus, maršrutą.
– Teko po Kiniją pakeliauti ir vienam. Ar jautėtės saugus?
– Kiek esu joje lankęsis, nė kartą nebuvau atsidūręs situacijoje, kad pasijusčiau nesaugus. Manau, kad Lietuvoje tikriausiai būtų daugiau pavojų negu Kinijoje, kurioje saugumą užtikrina didelės ir griežtos bausmės už nusikaltimus, atgrasančios nuo jų. Nusikaltėlių tikrai yra mažiau.
– Ar daug vakariečių Kinijoje?
– Labai nedaug, todėl kinai taip stebėjosi matydami mane vieną. Jie pripratę, kad vakariečiai keliauja didelėmis grupėmis su gidais, vertėjais, apsauga. Man labai patiko, kad aš esu vienas, nes galėjau su vietiniais bendrauti be jokių tarpininkų: ant kiekvieno žingsnio atsirasdavo vietinių draugų, siūlančių pagalbą, net jei jos nė nereikėjo.
– Kaip kinai priėmė Jus kaip užsienietį?
– Jie, žinoma, iškart iš išvaizdos atpažįsta nevietinį žmogų ir reaguoja labai smalsiai, draugiškai. Jie net patys rodydavo iniciatyvą bendrauti, ypač mokantys anglų kalbą. Vien tik tai, kad aš, kaip matosi, esu iš kažkur kitur, yra pretekstas prieiti, pakalbinti, susipažinti ir palavinti savo kalbos įgūdžius.
Susidūriau ir su tuo, kad žmonės dažnai norėdavo patys su manimi nusifotografuoti, kadangi aš kitoks nei jie. Vėliau sužinojau, kad kinams yra prestižiška pažinoti užsienietį. Gal dėl to, kad tokių žmonių, turinčių pažįstamų iš užsienio, palyginus nedaug. Gal todėl ir nuotrauka su užsieniečiu daugiau reiškia – jau yra kuo pasigirti.
– Kaip įsivaizdavote Kiniją prieš vykdamas ten pirmą kartą ir ar tai atitiko tikrovę?
– Dar 2004 metais labai mažai žinojau apie šią šalį, kaip ir dauguma mūsų, tačiau nuvykus ten man buvo siurprizas, kad Kinija vis tik nėra trečiojo pasaulio, o pakankamai civilizuota šalis. Tada dar čia dominavo Kinijos kaip prastos kokybės prekių šalies įvaizdis. Vėliau aš supratau, kodėl tos kiniškos prekės tokios prastos. Tai dėl mūsų verslininkų kaltės, prašiusių kuo pigesnių prekių. Kinai išpildė šį prašymą surasdami pačių pigiausių, tačiau kokybės atžvilgiu ir pačių prasčiausių prekių. Tai buvo tos prekės, kurių nė patys kinai nenaudoja. Kai nori už tokią nenormaliai pigią kainą, to gali ir tikėtis.
– Kokių pokyčių nuo pirmojo savo apsilankymo šioje tolimoje šalyje pastebite?
– Kiekvieną kartą nustebina šios šalies staigaus vystymosi tempai. Vis atsiranda kažkas naujo, įdomaus pastatyta, žmonės po trupučiuką geriau gyvena, leidžia sau daugiau išlaidauti.
– Ką savo fotoakimi Kinijoje dar norėtumėte užfiksuoti, ko dar nepavyko pagauti?
– Yra dar daugybė vietų, kur man neteko būti, o tikrai norėčiau apsilankyti. Viena jų – Tibetas, bet kelionė į šį regioną gan komplikuota. Užsieniečiui nuvažiuoti į Tibetą reikalingas specialus leidimas, kurio gali prašyti, kad išduotų, tik vietoje, o laukti jo reikia mažiausiai septynias dienas, važiuoti ten galima tik su vietine kelionių agentūra, to daryti vienas negali. Visa tai sukelia nemažai finansinių išlaidų.
Žinoma, yra ir kitų vietų, kurias norėčiau pamatyti, juk Kinijos teritorija pagal plotą yra lygiai tokia pati kaip Europa nuo Uralo kalnų iki Portugalijos.
– Susimąsčius apie Tibetą, iškart kyla cenzūros klausimas Kinijoje – ar ten netrukdoma tokiems atvykėliams fotografams kaip Jūs laisvai fotografuoti?
– Su ta formalia cenzūra aš kaip ir nesusidūriau, nors žinau, kad apribojimų yra, ypač daug jų keliaujantiems į Tibetą, kad atvykėliai nevaikščiotų, kur nori, kad viskas būtų reguliuojama.
Ši publikacija – iš Monikos Balckutės rengiamo kūrybinio darbo
Vytauto Daraškevičiaus Kelionės galerija
