Floristė iš Radviliškio: tenka saugoti ir nemažai paslapčių
Kodėl kai jums visiems šventė, gėlininkėms – pats darbymetis? Kodėl floristėms, pardavinėjančioms gėles, jų dovanoti nereikėtų? Ir kada gėlininkė – daugiau psichologė, nei gėlininkė? Atsakymų į šiuos klausimus su Radviliškio floriste Vijole Česiene ieškojo Vilniaus universiteto radijo „Start FM“ laida „Per studento prizmę“.
V. Česienė sako, kad, nors Radviliškis ir mažas miestas, nėra tokios dienos, jog nebūtų lankytojų. Daugiausia jų ateina savaitgaliais ir švenčių dienomis. Autorės nuotr. Kai žmonėms šventė, floristėms – darbymetis
Sakoma, kad daugelis moterų likus kelioms dienoms iki Moters dienos pradeda galvoti, kaip jas nustebins vyrai. Bet, pasak V. Česienės, šiai šventei iš anksto niekas nesiruošia. Tik organizacijos, susiskaičiavusios, kiek moterų jose dirba, užsisako didesnį kiekį gėlių. Tačiau gėlininkai pradeda ruoštis likus porai savaičių iki šventės – reikia užsisakyti tiek žiedų, kad jų niekam nepritruktų.
„Man patiko vieno vyro apibūdinimas, kaip per Kovo 8-ąją dirba gėlininkės. Įsivaizduokit tokį vaizdelį. Parduotuvė. Kovo 8-oji. Eilė iki pat durų. Gal kokie 20 vyrų kantriai stovi ir laukia, kol dvi moterys juos apibėgios tam, kad jie nusipirktų tą vieną, dvi ar tris tulpes“, – juokauja floristė.
V. Česienė pasakoja, kad tokią dieną gėlių parduotuvėje apsilanko ir maži berniukai, norėdami nupirkti gėlę mamai ar sesei, ir vyresnio amžiaus vyrai: „Ateina sunkiai vaikštantis vyras, bet sako, juk aš turiu moterį namuose. Jis gal net ir iš namų retai išeina, bet savo moteriai nupirkti gėlę ateina.“
Atrodytų, kad Kovo 8-ąją staigmenomis rūpinasi dažniausia vyrai, bet floristė sako, kad gėlių nusipirkti ateina ir moterys. Pavyzdžiui, vyrai, kurie yra išvykę į užsienį ir negali pasveikinti mylimųjų, liepia joms pačioms sau pasidovanoti gėlių.
Gėlininkės taip pat nesijaučia pamištos per moterų šventę, bet išduoda paslaptį. Nors šią dieną ir smagu iš pirkėjų vyrų gauti gėlių, vis dėlto gėlininkėms jų dovanoti negalima dėl vienos priežasties. „Darbo pabaigoje, jeigu pasibaigia visos gėlės, o tavo vaza stovi pilna dovanotų gėlių, tu paprasčiausiai jas parduodi, nes klientas yra svarbiausias“, – pasakoja floristė.
Floristas – ir linksmintojas, ir psichologas
V. Česienė sako, kad žmonės dažnai jos paprašo artimiesiems padaryti staigmeną: į namus pristatyti gėlių. Vienas iš įdomiausių pristatymų gėlininkei primena filmą. Vaikai iš užsienio savo tėvams vestuvių proga norėjo padaryti staigmeną, todėl paprašė florisčių pagalbos. „Mes nuvykome su muzika, gėlėmis, tortu, viską filmavome. Taip pat internetu paskambinome vaikams. Jie sveikino savo tėvus, o mes viską įteikėme, buvome tarsi tiltas tarp jų. Pora liko labai nustebinta, vyras tik braukė ašaras, šnekėti nebebuvo kada“, – prisimena floristė.
Bet būna ir tokių momentų, kai vyrai ateina pas gėlininkes prašydami pagalbos. Pavyzdžiui, vyras, susipykęs su žmona, klausia, ką daryti, kad jam atleistų: „Na, mes sakome, pirmiausia pasiimk gėlių, o jau vėliau kaip bus, taip bus.“
V. Česienė prisipažįsta, kad tenka saugoti ir nemažai paslapčių – visai kaip psichologui. „Turime tokių vyrų, kurie ir žmonai, ir mylimajai gėlių perka… Mes daug ką žinom, bet tai yra mūsų paslaptis“, – pasakoja pašnekovė.
Įkvėpimo beieškant
Floristė pastebi, kad dabar žmones labai sunku nustebinti, jie jau visko matę. O ir dirbant su gėlėmis bene 15 metų, viskas darosi gana paprasta. Pavyzdžiui, puokštę V. Česienė gali padaryti per 10 minučių. Jei daro sudėtingesnę, gali užtrukti pusvalandį ar valandą: „Bet jei per dieną padarai 20 ar 30 puokščių, išmoksti jas greitai gaminti.“
Ir nors floristė sako, kad nebereikia galvoti, kaip padaryti puokštę, atsikvėpti nuo gėlių būtina. „Norint, kad vėl ateitų idėjos, turi savaitę kažkur išvažiuoti, kad pasiilgtum gėlių. Atėjęs į darbą jau nebematai jų grožio. Galvoji, ką čia bepadarysi, nes viskas darosi nebegražu. Kam gėlės grožis, o mums – kasdienybė“, – sako V. Česienė.
Visą pokalbį su V. Česiene galite pasiklausyti čia:
