Kaip vertintumėte šiandienos žiniasklaidos situaciją Lietuvoje?

Panašu į Disneilende prie Paryžiaus esantį atrakcio­ną „Vaiduoklių namas”. Atrakcionas prasideda, kai lankytojai stovėję ilgoje eilėje suguža į paslaptingo namo koridorių. Staiga grindys skambant šiurpiai muzikai ima leistis žemyn. Kad būtų baisiau, trijose skirtingose minios vietose pasigirsta šiurpus klyksmas. Mano galva, surežisuotas. Viena iš klykusiųjų merginų stovėjo šalia manęs ir profesionaliai suspigo tik tada, kai ramiai išsiuntė SMS žinutę. Kai kurie mūsų žiniasklaidos atstovai/ės – kaip tos parko klyksnės.

Daliai žmonių reikia, kad jų nervus kažkas dirgintų. Iki spaudos atsiradimo žmonės patys kūrė pasakas apie Mėlynbarzdį. Šiandien pasakos kuriamos profesionaliau. Pavyzdžiui, vieno laikraščio leidėjas tvirtina, kad Lietuvą puola labai pavojingi gėjai, žydai ir šiaip užsieniečiai, o jis – neva mus visus gina. Gerokai stipresnis siužetas nei „Jonukas ir Grytutė“. Deja, šiandien žiniasklaidos rinkoje vis dar nesunkiai galima parduoti menkavertį šlamštą ir prognozuoju, kad taip bus dar ir artimiausią dešimtmetį.

Mano akimis, žemiausios kokybės yra lietuviško kapitalo spauda. Pradėję verslą yrančioje Sovietų Sąjungoje, naujieji spaudos verslininkai visiškai apsvaigo nuo galios pojūčio, tuomet skatinamo beveik religingo visuomenės pasitikėjimo žiniasklaida. Mano supratimu, per Rusijos krizę (maždaug 1998 m.) kai kurie jų galutinai apsisprendė, kad etiškas verslas neatsipirks ir šalia naujienų pardavinėjimo jie ėmė verstis dar ir turto prievartavimu bei prekyba.

Kaip žmones veikia tam tikri vaizdai, kalba, ar kalbėjimo maniera? Kodėl jie linkę žiūrėti baisokas laidas, skaityti kriminalines istorijas?

Mus stipriai veikia bendras informacijos srautas, į kurį pasineriame. Psichologė Elisabeth Loftus atliko iliustratyvų eksperimentą. Dviem žmonių grupėms parodė tos pačios autokatastrofos vaizdo įrašą. Vienos grupės paklausė: „Kokiu greičiu važiavo automobiliai, kai jie atsimušė vienas į kitą?“ Kitos: „Kokiu greičiu važiavo automobiliai, kai jie daužėsi vienas į kitą?“ Pastaroji grupė nurodė 19 proc. didesnį greitį. Taigi, net vienas žodis, gali daug pakeisti, nes mes skirtingai reaguojame į kalbą, jos sodrumą, reikšmes ir net intonacijas.

Negatyviai įkrauta kalba, kurią girdime ar skaitome, temdo mūsų sąmonę. Štai kodėl šiandienos žiniasklaidoje aš pasigendu neutralios kalbos, neutralaus pasakojimo.

Šiandien Lietuvoje didelės dalies žiniasklaidos kalba yra tūžminga, tarsi sakanti: „Spėju, kad esi piktas lietuvis, kuris nori patenkinti vienintelį savo poreikį sužinoti apie kokį nors niekšą ir patvirtinti savo nuomonę, kad visi žmonės supuvę.“ Jei nesisaugosime nuo neapykanta įkrauto informacijos srauto, – pyktis mus lengviau užvaldys.

Tai, ką matome, skaitome, kuria žurnalistai. Kokie jie, kokie galėtų būti, ir ar viskas priklauso nuo jų?

Įtariu, jog didžioji dalis Lietuvos žurnalistų/čių bijo savo darbdavių. Bijodami jie nekritiškai vertina leidėjų primestą verslo modelį ir tampa situacijos įkaitais/ėmis. Tuo tarpu daugumos žiniasklaidos verslo strategija yra paprasčiausiai menkai apgalvota. Sėk­mingas „Delfi,lt“, „15 minučių“, „Žmonės“ iškilimas žiniasklaidos rinkoje puikiai įrodė, kad verslo sėkmei kartais užtenka tik giliau patyrinėti klausimą: „Kokios informacijos ir kaip pateiktos iš tikrųjų nori skaitytojas?“

Nepaisydami šio fakto, kai kurie leidėjai ir toliau beveik nesivargina tirti savo klientų nuomonės ir vadovaujasi prielaida, kad žmonės pirks ir skaitys tik negatyvų pasaulio vaizdą kuriančią informaciją. Jie nedrįsta kurti partnerystės su savo auditorijos bendruomenėmis ir nenori padėti spręsti realių problemų.

Su baimės prarasti darbą temdomu protu daugelis mūsų žurnalistų/čių pasakoja ne tai, ką iš tiesų patyrė, bet tai, ką įsivaizdavo, kas tiktų pirmajam puslapiui. Eidami rinkti kokios nors informacijos jau žino, ko reikia ir ką turi surasti. Jie/jos retokai klajoja informacijos okeane atvirai gaudydami įspūdžius, retokai stebi pasaulį atviru protu, nebeklausia savęs: ką šiandien NAUJO sužinosiu?

Žiniasklaida pasitikima vis mažiau. Žurnalistai – nemėgstami. Galbūt žiniasklaida to ir nusipelnė. Bet ką daryti, kad situacija pasikeistų?

Žinoma, žiniasklaidą būtų galima tobulinti, bet ar dabar čia reikėtų dėstyti kokio nors Jameso Currano siūlomą idealų žiniasklaidos modelį, kurio nėra jokioje šalyje, bet jame harmoningai derėtų visuomeninė, komercinė, pilietinė, socialinės rinkos ir profesionalų žiniasklaidos rūšys. Realiai žiniasklaidos kokybiniam keitimui per teisėkūrą reikia labai daug pastangų ir nemanau, kad artimiausiu metu atsirastų tokių politikų ir tokių rinkėjų, kurie ryžtųsi balsuoti už permainas čia. Informacijos amžiuje žiniasklaidos politika yra, ko gero, pats svarbiausias uždavinys bet kokios demokratinės valstybės. Uždavinys – kaip sumažinti žinojimo atotrūkį tarp daugiausiai ir mažiausiai žinančiųjų? Man atrodo, kad tikrai labai gerai informuotų apie tai, kas vyksta šalyje, yra tik keli procentai šalies gyventojų…

Jei jau nedaug galime pakeisti, reikia džiaugtis tuo, ką turime, nes turime ne tik blogų, bet ir labai gerų dalykų. Tikrai yra geros žiniasklaidos: „Verslo žinios“, „Delfi.lt“, LRT, „Bernardinai.lt“, „Žinių radijas“, „15 minučių“, įvairūs nepriklausomi tinklaraščiai kaip Račas.lt ir daugelis kitų.

Visada buvo ir bus žmonių, kurie aklai tiki bulvarinės žiniasklaidos pasakojimais, bet jie visada kažkuo tikės, – negali nurodinėti žmonėms, kuo jiems tikėti. Laisvai pasirinktas skaitalas ar žiūralas šimteriopai geriau nei kokios nors galios imperijos propagandos ruporas. Turiu prisipažinti, kad anksčiau optimistiškiau galvojau apie permainas, maniau, kad ir korupcija gali sumažėti per penkerius metus, bet dabar matau, jog reikės kur kas daugiau metų, o gal net kelių žurnalistų kartų, kad viskas pasikeistų iš esmės. Todėl neverta gaišti laiko keleto korumpuotų žiniasklaidos magnatų ir kelių ciniškų žurnalistų/čių gėdinimui. Net minėdami jų vardus nepagrįstai juos/jas sureikšminame.

Kita vertus, dažnai skambantis priekaištas, kad žiniasklaida kalta dėl visokiausių dalykų, turi ir tam tikrą potekstę. Tarsi norima pasakyti, jog „aš pats tai jau nieko negaliu padaryti“. Bet žmogus gali padaryti labai daug. Šiandien gali socialiniuose tinkluose parašyti, jog nemėgsti vieno ar kito laikraščio, laidos. Gali papasakoti apie savo požiūrį kitiems, – čia maža šalis, nesvarbu, kas ką blogai parašė ar parodė, – tu gali atskleisti žmonėms, kaip yra iš tikrųjų. Mes visi esame žiniasklaidos priemonės. Jei pakeiti vieno žmogaus nuomonę per dieną, – per dešimtmetį pasieksi tokią pat auditoriją, kurią šiandien turi patys populiariausi laikraščiai.

Pasigirsta kalbų apie žiniasklaidos savireguliacijos stygių, užsimenama apie cenzūrą. Ką apie tai manote?

Cenzūra gali sukelti daugiau vargo negu naudos, nors reikia prisipažinti, kad ši idėja – gundanti. Bet gydyti žiniasklaidą cenzūra beviltiška, nes realiame gyvenime cenzūra gali būti nukreipta ir prieš „blogą“, ir prieš „gerą“ žiniasklaidą, o teisingi žurnalistai sulyginti su nepraustaburniais rėksniais.

Nors cenzūra, skirta suaugusiųjų auditorijai, netikiu, bet vaikus apsaugoti nuo smurto ir nešvankybių būtina. Žiniasklaidoje to apstu, o vaikai dar nemoka atsirinkti. Dabar net per televiziją geriausiu laiku girdisi keiksmažodžiai, o tai – veikia. Ten, kur yra vaikų auditorijos, tam tikras informacijos ribojimo mechanizmas pateisinamas.

Kaip yra su žurnalistų bendruomene Lietuvoje? Ji vienalytė? Kas yra gerai, o kas – blogai?

Visada buvo ir bus ir gerų, ir ciniškų žurnalistų. Manau, garbingesnieji turi burtis, bendrauti, turi laikytis kaip grupė. Lygiai taip pat yra ir su filmų kūrėjais: juk yra ir Akiros Kurosawos, Andrejaus Tarkovskio, Hayao Miyazaki filmo menas, bet yra ir pornoindurstrija. Ir tie, ir anie juk susuko filmų. Bet filmai skirtingi.

Manau, kad tie „gerieji žurnalistai“ turėtų jaustis drąsiau ir padėti visuomenei suprasti, kaip kas ką „verda“? Nes būtent jie išmano darbo „virtuvę“. Anksčiau ar vėliau tie „gerieji“ turės daugiau kalbėti apie kitus savo kolegas, parodyti, kad yra du pasakojimai, dvi pusės. Juk ir Wikileaks atsirado dėl nepasitikėjimo žiniasklaida. Beje, smagu pripažinti Wikileaks nuopelną skaidrinant ir Lietuvos populiariųjų dienraščių kultūrą. Norvegų laikraščio „Aftenposten“ paskelbta Wikileaks nutekinta JAV diplomatų korespondencija apie lietuviškos žiniasklaidos korupciją, tikiu, šiandien leidžia pradėti ikiteisminį tyrimą dėl turto prievartavimo bent vienam leidėjui.

Žurnalistai yra informacijos amatininkai, todėl jie turėtų atiduoti savo prekės ženklą į savo vartotojų rankas. Svarbu, kad nebūtų slepiami darbo užkulisiai. Žmonės tikrai būtų pasiruošę mokėti pinigus protingam/ai žurnalistui/ei, kuris/i užduoda gerus klausimus, renka informaciją ir gali viską paaiškinti apie savo darbą išskyrus saugotinų informacijos šaltinių atskleidimą. Tas verslas gali būti visiškai skaidrus.

Ir toks verslas yra perspektyvus. Visuomenė negali nevartoti žiniasklaidos, nes daugelis neturime laiko patys rasti tiek reikalingos informacijos, kiek mums jos kasdien teikia spauda, televizija ar interneto dienraščiai. Negali sau leisti prabangos nežinoti, – man patinka budistų požiūris, kad nežinojimas yra nuodėmė… O kaip viską sužinoti, jei turi darbą ir šeimą, – ogi sumaniai naudojantis žurnalistų kokybiškomis paslaugomis.

Kuo skiriasi Lietuvos ir Vakarų pasaulio žiniasklaidos priemonės? Kaip galime ir turime keistis, o gal – iš naujo pažvelgti į tai, ką turime?

Lygindami mes dažnai darome klaidą, nes į vieną krūvą sudedame „Financial Times“, „The Economist“, kurie gyvuoja šimtmetį, ir lietuvišką laikraštėlį. Pagrindinis skirtumas tarp lietuviškos ir Vakarų žiniasklaidos yra tas, kad mūsiškiai labiau nori daryti įtaką, o vakariečiai – labiau nori informuoti.

Keistis galime atvirai ir skrupulingai kalbėdamiesi apie žiniasklaidą atskirdami faktus nuo nuomonių ir kritiškai mąstydami. Žiniasklaidos raštingumas nuo mažų dienų turėtų tapti ne mažiau svarbi disciplina mokykloje nei lietuvių kalba ar matematika.

Mano akimis, mes galime būti gerai informuoti apie pasaulį ir šiandien kritišku mąstymu atidžiai filtruodami Lietuvos žiniasklaidos turinį bei vartodami keletą kokybiškų Vakarų žiniasklaidos priemonių kaip, pavyzdžiui, BBC.

Šaltinis: www.bernardinai.lt

Susiję