Romantiški ir plepūs prancūzai, draugiški bet tingūs italai, santūrūs bet nemaži snobai anglai… Tik stereotipai ar tikrai vienas tautas iš kitų išskiriantys bruožai? Ar apskritai galima nusakyti koks tautos – kaip vieneto būdas? Kad ir kaip bebūtų, vienokią ar kitokią, stereotipinę ar argumentuotą nuomonę apie kitas tautas dažniausiai turime. O ką galvoja lietuviai apie lietuvius? Išskirti gerąsias ir blogąsias lietuvių būdo savybes prašiau Vilniaus praeivių.

„Lietuviai yra žmonės, atsidavę savo šaliai. Dar reikia pasakyt, kad darbštūs, pergyvena dėl savo darbo, kiekvienas saugo darbą, bijo likti be jo. Bet lietuviai – mėgstantys išgerti. Kiek girdėjau, pagal suvartojimą vienam žmogui Lietuva iš blogos pusės pasižymi. Pavydūs žmonės. Jeigu kažkas ar darbe atlyginimą geresnį gauna, ar būstą geresnį turi, toks pavydas, man atrodo, kad egzistuoja“.
79-erių pensininkas Marijonas.

„Tokie gan atsakingi žmonės. Savo darbuose. Susikaupę paprastai. Dar sakyčiau, kad kūrybingi pakankamai. Gaila tiktai, kad įgyvendint čia sunku savo mintis, bet idėjų tai tikrai netrūksta. Ir visi, kas išvažiuoja į užsienį, pavyzdžiui, lietuviai menininkai puikiai pradeda suktis. O dėl draugiškumo, tai turbūt nepasakyčiau, kad jis yra. Uždari lietuviai. Labai daug kas gyvena patys su savim, nelabai bendrauja. Dar dejuotojai, skundžiasi visą laiką kažkokiom netektim, neviltim, net kai nelabai yra dėl ko“.
45-erių interjero dizainerė Jūratė.

„Ištvermingi yra pakankamai. Istorija taip rodo – lietuvių toks kaip ir bendras bruožas. Ne tiek pasipriešint, bet pralaukt, pralaukt, o juk tam reikia tikrai ištvermės. Bet dėl savo ištvermės kartais pernelyg pasyvūs. Tas padaro jiems pakankamai bėdos. Dirbti jie gali gerai, čia valio, bet ką nors suplanuoti kartais tingi. Vėsūs. Ne tiek šalti, bet tiesiog vėsūs. Žinot, kaip sako liaudis – drungnas vanduo. Nei per karšti, nei per šalti, nei bendrauti skuba, nei ką nors pasakyti skuba, tokie vaikšto… drungni“.
21-erių studentė Giedrė.

„Darbštūs. Pavyzdžiui, darbdaviai Britanijoje ar kokioj Ispanijoj dėl to labiau samdo lietuvius nei vietinius. Neišpuikę. Čia irgi matosi emigracijoje. Atkakliai sulenkę nugarą ir aria tą savo vagą. Blogos? Turbūt jų galima įvardinti daugiau. Nepilietiški. Mažai žmonių nori dalyvauti visuomeninėje veikloje. Ir nors patys ir palaiko pilietiškus žmones ir tokius, kurie kovoja su korupcija ar kitomis neteisybėmis, bet patys nesiryžta kažko daryti. Dar netolerantiški, siauro požiūrio, nenori domėtis tuo, kas yra kitaip. Ir uždari – pavyzdžių labai ieškoti nereikia. Va, išeikite į gatvę ir užkalbinkite ką nors, paklauskite kelio ar kaip jūs dabar apklausą darote… Dažniausiai pasakys, kad nežino, kad nenori kalbėti“.
26-erių studentas Justinas.

„Sunku pasakyti. Man atrodo, kad bendražmogiškos visos tos savybės. Kad čia stereotipai… Būna labai įvairiai. Kiek teko sutikti žmonių, visokiausių yra ir, man atrodo, kad lietuviams kažką priskirti sunku… Apskritai aš nemanau, kad tautai galima priskirti savybes. Na gerai, mažiau saulės turim, tai, vadinasi, mes esam kažkokie truputėlį gal šaltesni, gal neprisileidžiam taip arti žmonių, taip greitai, bet šiaip aš nemanau, kad galima savybes žmonėms priskirti pagal tautybę“.
34-erių muzikantas Mindaugas.

Darbštų ir ištvermingą, tačiau pavydų ir uždarą lietuvį dažniausiai mato gatvėje pakalbintieji. Be abejo, ne visi. Ar tikėti šiais bruožais – kiekvieno pasirinkimas, kaip ir ar laikyti amerikiečius pernelyg laimingais, nepasitikėti plevėsomis italais ar juoktis iš to kaip daroma „estiška banga“ (labai lėtai). Vis dėlto išskirtų lietuvių savybių gali prisireikti kam nors rašant knygą „Lietuva. Apie tuos žmones ir jų šalį“, o žinant, kokie atrodome sau ir kitiems, galima bandyti bloguosius bruožus paneigti, o geruosius – patvirtinti ir paryškinti.

Susiję