Tai ne medijų tyrinėtojo Marshallo McLuhano metafora, o šiuolaikinės visuomenės realybė. Pasak psichologės, Mykolo Riomerio universiteto lektorės Natalijos Norvilės, daugelis iš mūsų pažįsta tik tokį pasaulį, kokį jį pateikia laikraščiai ir televizija. Visa bėda, kad žiniasklaidos vaizduojamame pasaulyje – nespalvota net vaivorykštė. Užpildžius gyvenimą juodais ir baltais stereotipais, pamirštama pridėti kitų spalvų ir pustonių.

Kas yra stereotipai?

Stereotipai yra sudėtingos nuostatos, kurias sudaro tam tikrų reiškinių supaprastinimas ir schematizuotas supratimas, vaizdiniai ir emociniai vertinimai. Paprasčiau tariant, tai grubūs apibendrinimai, atspindintys ne visumą, o tik dalį. Stereotipai apibūdina visą mus supantį pasaulį: tam tikras žmonių grupes, jų elgesį, dorovinius vertinimus ar pažiūras.

Stereotipai susiformuoja labai anksti, net vaikai gali juos naudoti, nesuprasdami jų reikšmės. Žmonėms reikia supaprastinimų ir apibendrinimų, todėl jie lengvai ir greitai priskiria grubokus požymius įvairioms žmonių ar daiktų grupėms. Visos blondinės tampa kvailos, o visi estai – lėti. Bėda tik ta, kad šie požymiai ilgai nekinta, todėl pakeisti stereotipą yra sunku. Jis gali keistis tik veikiant socialiniams ar politiniams pokyčiams.

Kodėl žmonės yra linkę tikėti stereotipais? Mes juk suvokiame, kad kiekvienas žmogus, daiktas ar įvykis yra skirtingas. Kodėl tuomet stengiamės viską apibendrinti?

Suvokti realų pasaulį dažnai tampa per sunku, o stereotipas palengvina pažinimo sąlygas. Žmonės tiki tuo, ką jiems lengviau suprasti, pernelyg nesigilindami, ar ši informacija yra teisinga, ar klaidinga.

Įvairios psichologijos teorijos skirtingai aiškina žmonių polinkį tikėti stereotipais. Pavyzdžiui, yra tokia kognityvinė teorija. Ji remiasi tuo, kad žmonės nuolat atlieka socialinį klasifikavimą, tai yra, skirsto žmones į grupes pagal tam tikras savybes. Mes turime įgimtą gebėjimą lyginti ir pastebėti skirtumus – tai vyksta greitai, natūraliai ir automatiškai. Dažniausiai skirstome žmones pagal amžių, lytį ir tautybę, nes pastebime, kas bendra visiems tos grupės nariams ir kuo ta grupė skiriasi nuo kitų. Tačiau toks klasifikavimas visada baigiasi apibendrinimu – suformuojame stereotipą, kuriuo tikime patys ir įtikiname kitus.

Kitos teorijos kūrėjai teigia, kad žmonės yra linkę įtraukti stereotipus į savo tikrovės suvokimo visumą. Šis procesas dažniausiai vyksta nesąmoningai, todėl žmogus gali į savo pasaulio įvaizdį įtraukti net ir realybės neatitinkančią informaciją. Vadinasi, mes galime nesuvokti, kad užkibome ant stereotipų jauko, o šis jau keis mūsų vertybes ir elgesį.

Kita vertus, kas tokio blogo nutiks, jei matysime pasaulį paprastesnį, nei jis yra iš tikrųjų? Kodėl stereotipinį mąstymą laikome žalingu ir pavojingu?

Stereotipai gali būti teisingi arba klaidingi. Jie išryškina neigiamą ir kraštutinį grupės atstovų elgesį, todėl tokios mažumos kaip neįgalieji ar homoseksualai turi neigiamą įvaizdį. Būtent mažumoms stereotipai žalingi labiausiai. Kita vertus, stereotipai gali sukurti iliuzijas, kurios neturės nieko bendra su tikrove. Tokiu atveju susiejamos savybės, tarp kurių nėra jokio realaus ryšio, pavyzdžiui, „Moterys kvailesnės už vyrus“. Toks stereotipas trukdo grupėms, kurios yra stereotipizuojamos, šiuo atveju, moterims. Likusioji visuomenės dalis į jas žiūri pasikliaudama stereotipu, o jos turi užimti gynybinę poziciją ir įrodinėti, kad tikrovė yra kitokia.

Kaip prie stereotipų formavimo prisideda žiniasklaida?

Stereotipų kūrimas nuo žiniasklaidos neatsiejamas. Pateikdama mums informaciją, ji konstruoja rėmus, per kuriuos mes žvelgiame į mus supančią aplinką.

Žmonės modeliuoja savo elgesį remdamiesi pavyzdžiu, kurį mato arba tikrame gyvenime, arba žiniasklaidoje. Jei pavyzdys patrauklus, žmogus juo seka. Toks mechanizmas galioja ir mokantis vertybių, normų ir įvairių stereotipų. Jei žiniasklaida remiasi stereotipu, mes pasekame jos pavyzdžiu ir patys šiuo stereotipu įtikime.

Pavyzdžiui, televizijoje vaizduojamas socialinis pasaulis yra ribotas: jis atspindi tik tam tikrus ideologinius polinkius. Tačiau didelis dėmesys šiam simboliniam pasauliui galų gale priverčia patikėti, kad tai – autentiška žmonių realybė. Pasaulį imame įsivaizduoti tokį, kokį matėme per televiziją.

Yra įrodymų, jog egzistuoja tiesioginis ryšys tarp žiniasklaidos ir žmogaus elgesio, ypač smurto atžvilgiu. Be to, šiuolaikiniuose tyrimuose teigiama, jog žiniasklaidos siunčiama informacija turi įtakos žiūrovų tikrovės suvokimo sistemai, o žiniasklaidoje esantys vaizdai įtraukiami į auditorijos žinių pagrindą. Tad jei šie vaizdai remiasi stereotipais, logiška manyti, kad žiniasklaida vaidina didelį vaidmenį sustiprinant bendrus stereotipus apie rasę, klases ir lyčių vaidmenis mūsų visuomenėje.

Kokie stereotipai populiariausi lietuviškoje žiniasklaidoje?

Ryškiausi stereotipai susiję su lyčių vaidmenimis. Ypač dažnai eskaluojamas „grožio mitas“, pasakojantis, kad pirminė moterų socialinė vertė yra pagrįsta fizine išvaizda ir jaunatvišku grožiu. Dažniausiai toks stereotipas aptinkamas žurnaluose.

Beje, jaunystė ir grožis išskirtinai priskiriami moterims, o ne vyrams. Vyrai vis tiek išlieka vyrais, net jei jie ir tampa senais ir negražiais, o štai moterims tai kažkodėl negalioja. Pagyvenusios ir nebe tokios išvaizdžios kaip jaunystėje moterys praranda savo vertę, jos tampa nudėvėtais, niekam nebeįdomiais sendaikčiais. Tuo metu vyrai sendami ne tik nepraranda savo vertės ir statuso, o tik dar labiau jį sustiprina. Netgi vyrų ir moterų vidutinio amžiaus vaizdavimas labai skiriasi. Vyresni, užgrūdinti, į karjerą orientuoti vyrai nuolat matomi ekranuose. Moterys paprastai vaizduojamos 35-erių metų amžiaus arba dar jaunesnės.

Moterų ir vyrų kūnai žiniasklaidoje taip pat pateikiami skirtingai. Pažvelkime į reklaminius skelbimus žurnaluose: tikėtina, kad moterys dekoratyvinę funkciją atliks dažniau nei vyrai. Moterys vaizduojamos atsilošusios ir viliojančiai apsirengusios, jos glamonėja gėrimo butelį ar droviai glaudžiasi prie artimiausio vyro. Vienintele moters paskirtimi tampa siekis išlaikyti savo gerą prekinę išvaizdą, tiesiog egzistuoti ir padaryti vyrų gyvenimą jaukesniu ir gražesniu. Aktyvumas, veikla – tai tik vyrų privilegija. O moterys lenkia savo kūnus absurdišku kampu ir dažnai atrodo bejėgės kaip vaikai.

Žurnalistai neretai mėgdžioja savo kolegas iš kitų leidinių: perima tas pačias temas ir net tuos pačius pašnekovus. Panašiu metu keliuose leidiniuose tiražuota informacija gali atrodyti svarbesnė nei yra iš tikrųjų. Kuo tai gresia visuomenės pasaulio suvokimui?

Žiniasklaida ne tik atspindi tai, kas vyksta visuomenėje, bet ir pati prisideda prie jos kūrimo. Dabartinė žiniasklaidos padėtis suteikia jai galimybę daryti įtaką ir formuoti viešąją nuomonę bei auditorijos nuostatas. Svarbiausia, jog nuo žiniasklaidos priklauso, kaip ir kokie įvykiai, aktualijos ir kita informacija bus pateikiama visuomenei.

Iš žiniasklaidoje pateiktų vaizdinių nuolat gauname tam tikras žinutes. Pavyzdžiui, moteriški žurnalai mums siunčia pranešimą: „Jūs galite būti tokia laiminga kaip mes, jei tik atrodysite taip pat puikiai kaip mes“. Nors tie vaizdiniai retušuoti taip, kad būtų estetiškai veiksmingi ir paveikūs, kai tik pirmasis įspūdis įsiskverbia į protą, skaitytojai ir žiūrovai į jų tikroviškumą nebesigilina. Tik nedaugelis žmonių atsargiai žiūri į masinėje žiniasklaidoje pateikiamus vaizdus.

Ar teisinga teigti, kad net galvodamas straipsnio temą ar  interviu klausimus, žurnalistas iš dalies remiasi išankstinėmis nuostatomis, nes jos padeda jam nepasiklysti temoje? Sakykim, galbūt aš šiuo metu vadovaujuosi stereotipiniu požiūriu apie stereotipus?

Iš esmės, taip. Labai sunku atmesti išankstines nuostatas, nes jos nurodo savotišką kryptį. Kita vertus, labai dažnai susiduriu su tuo, kad žurnalistai linkę supaprastinti problemą, todėl akcentuoja tik „juodą“ ar „baltą“. Suprantu, kad galbūt šitoks darbo metodas jiems atrodo paprastesnis, tačiau svarbu matyti visumą, pustonius, kurie yra už stereotipinio mąstymo ribų.

Vis dėlto, ar galima visą kaltę dėl visuomenėje plintančių stereotipų suversti žiniasklaidai? O gal kaltinti derėtų nekritišką ir aklai žiniasklaida pasitikinčią visuomenę?

Stereotipams įsitvirtinti padeda abu veiksniai: tiek tik „juoda“ ir „balta“ atspindinti žiniasklaida, tiek ir ja neatsargiai pasitikinti visuomenė.

Iš tiesų, žiniasklaida daro didelę įtaką mūsų įsitikinimams, požiūriams ir vertybėms, kurias mes esame susidarę apie save ir kitus, ir, žinoma, apie mus supantį pasaulį. Žiniasklaidos poveikis yra ypač akivaizdus remiantis požiūriu, jog žiniasklaida konstruoja tikrovę. Tačiau ir tais atvejais, kai ji ją tik atspindi, žiniasklaida ne tik siūlo mums kažką pamatyti, perskaityti ar išgirsti, ji taip pat formuoja būdus, kuriais remdamiesi mes suvokiame aplinką.

Be to, dažnas iš mūsų stokoja kritinio mąstymo, padedančio adekvačiai suvokti realybę, pastebėti formuojamus stereotipus ir nepasiduoti neigiamai žiniasklaidos įtakai.

Tarkime, kad žmogus nepasitiki žiniasklaida. Ar jam vis tiek gali būti perduoti jos suformuoti stereotipai?

Egzistuoja įdomi teorija apie tuos auditorijos narius, kurie aktyviai priešinasi dominuojančioms žiniasklaidos žinutėms. Ji vadinama interpretavimo-priėmimo teorija. Jos esmė tokia: televizija ir kita žiniasklaida gali būti galingais „jungikliais“. Jie suaktyvina konstrukcijas, kurios paskui daro įtaką kitų žmonių ir objektų vertinimui.

Ši teorija tikrinta daugybe eksperimentų. Pavyzdžiui, vieno tyrimo metu paaiškėjo, kad vyrai, kurie stebėjo stereotipizuotą vaizdo klipą, vėliau buvo labiau linkę stereotipiškai įvertinti kito klipo aktorę – kaip jautresnę, simpatiškesnę, seksualesnę ir mažiau dominuojančią, nei tie, kurie prieš tai žiūrėjo neutralią medžiagą. Panašūs rezultatai gauti ir kitame tyrime, kai dalyviams buvo rodoma trumpa reklama, kurioje vyras atlieka pratimus su treniruokliu. Tie žmonės, kurie prieš tai stebėjo „seksualią“ vaizdo medžiagą, modelį įvertino kaip seksualesnį, mažiau agresyvų ir įdomesnį negu tie, kurie stebėjo „neseksualų“ siužetą.

Vadinasi tai, ką mes žiūrime ir skaitome, mus formuoja, nepaisant to, ar mes teigiame pasitikintys žiniasklaida ar ne. Nepasitikėjimas žiniasklaida negali visiškai apsaugoti nuo žiniasklaidos poveikio.

Ar  įmanoma nuo stereotipų atsiriboti? O gal stereotipinis mąstymas –  neišvengiamas?

Atsiriboti nuo stereotipų gana sudėtinga, tačiau įmanoma. Svarbu ugdyti kritinį mąstymą ir aklai nepasitikėti visa gaunama informacija. Būtina įvertinti žinutės siuntėjo patikimumą: ar galime būti tikri, kad jis perteikia tikslią informaciją.

Vaikai ypač lengvai išmoksta žiniasklaidos sukonstruotų stereotipų: jie jautresni ir imlesni naujai informacijai negu suaugę, tačiau turi mažiau gyvenimo patirties, ir juo labiau nėra linkę prašyti paaiškinimo. Tad kritinį mąstymą reikėtų pradėti ugdyti dar vaikystėje: tokiu atveju užaugęs žmogus galbūt visiškai nuo stereotipų ir neatsiribos, bet bent jau atsargiau žiūrės į bet kokią naują informaciją.

O kaip nuo stereotipų atsiriboti žurnalistams? Juk jie atsakingi ne tik už savo, bet tam tikra prasme ir už savo auditorijos pasaulėžiūrą.

Kai žurnalistas, rašydamas straipsnį, remiasi informacija iš serijos „viena bobutė sakė“, jis paruošia puikią dirvą stereotipiniam mąstymui atsirasti. Pagrindinė rekomendacija žurnalistams – tikrinti faktus. Tikriausiai to moko universitete, tačiau gavę diplomą, regis, žurnalistai dažnai pamiršta šį naudingą patarimą.

Kalbėjosi Erika Brazaitytė

Erika Brazaitytė – 2010 metų Vilniaus universiteto žurnalistikos bakalauro studijų programos absolventė. Šis interviu buvo parengtas baigiamajam kūrybiniam darbui – publikacijų ciklui apie žiniasklaidos formuojamus stereotipus „Ekspertų“ šalies padavimai.

Susiję