Pirma jo kelionė į Japoniją ir pirmi įspūdžiai ten, atrodo, giliai įstrigo jaunojo vyro atmintin. Išlipęs iš lėktuvo iš oro uosto išėjo tik po poros valandų, mat užtruko muitinės procedūra. Ne taip paprasta drebančia ranka po ilgo skrydžio užpildyti dokumentus, kur gyvensi ir panašiai! Kol A. Geležauskas surašė duomenis, atskrido dar keletas lėktuvų, o veikė tik vienas terminalas, tad jam likus eilės pabaigoje neliko nieko kito – tik laukti. Kai galiausiai A. Geležauskas pateko į dienos šviesą, jam teko susitaikyti su kitu netikėtu faktu – pateko ne į dieną, o į naktį, nors dar tebuvo rugpjūčio 31 dienos 18 valanda: „Kur ta saulė, juk tekančios saulės šalis?“ Studento ausį nustebino ir keistai zvimbiantys sakurų alėjoje įsikūrę japoniški svirpliai – garsas toks, tarsi kas su pjūkliuku vinį pjautų.

Vis dėlto nuotykiai laukė ir kitą dieną. Skrandžio urzgimas privertė studentą ieškoti maisto parduotuvės. Išsiaiškinti, kur parduotuvė, paprasčiau nei nusipirkti tikrai kažką valgomo. Jis buvo šokiruotas pamatęs, kad parduotuvėje viskas skaičiuojama ne kilogramais, o vienetais: vienas agurkas, viena bulvė, vienas svogūnas, o mėsa matuojama 100 gramų. Vaikinas pasijuto tarsi sumažintame pasaulyje, tačiau ir ten galioja alkio taisyklės. Kiek apžiūrėjęs studentas išsirinko keturkampį indelį su jame plaukiojusia balta mase, spėdamas, kad tai galbūt technologiškai moderniau, kaip Japonijai ir priklauso, pagamintas jogurtas. Vis tik skonis, kurio tas gaminys neturėjo, išdavė, kad A. Geležauskas suklydo, užkandis vienu kąsniu ir pasibaigė. Tik vėliau išsiaiškino, kad ten buvo „tofu“ – sojos pupelių varškė, kurią reikėtų valgyti ne vieną, o su soja ir kitais produktais. „Tada dar net nežinojau, nei kas tai buvo, nei kaip tai valgyti, man apskritai visi maisto produktai toje parduotuvėje, išskyrus mėsą, buvo nepažįstami“, – savo susidūrimą su japoniškais produktais atskleidžia tuomet dar studentu buvęs vyras. Visgi jis apsiprato ir dabar tolimojoje šalyje jaučiasi savas.

Gyvenimo vingiai tekančios saulės šalyje, įsišaknijusi japonų atsakomybė ir Lietuvos-Japonijos ryšiai – visa tai pokalbyje su Japoniją puikiai pažįstančiu A. Geležausku.

– Kaip atsidūrėte Japonijoje?

– Studijuodamas Kaune VDU politikos mokslus, antrame kurse galėjau rinktis iš trijų nemokamų, tačiau retesnių kalbų: senovės graikų, arabų ir japonų. Dar nuo vaikystės atsiminiau „Septynis samurajus“ (1954 metų filmas – aut. pastaba), mano brolis lankė dziudo. Tad pamaniau, ko nepabandžius išmokti japonų kalbos. Pabuvęs pirmoje paskaitoje, atėjau ir į antrą. Susirinko įdomūs žmonės. Kas ima tokias kalbas, jie truputį trenkti gerąja prasme, o kitaip sakant, įdomūs. Jau trečiame kurse sužinojau apie universiteto mainų programą su Japonija ir apie realią galimybę išvykti ten. Pateikiau paraiškas ir taip pirmą kartą atsidūriau Japonijoje. Mokiausi amerikiečių fondo įkurtame Tarptautiniame krikščioniškame universitete.

– Studijavote ir Lietuvoje, ir Japonijoje. Kuo skiriasi akademinės studijos ten ir čia?

– Magistro studijų (po mainų programos pašnekovas išvyko mokytis politikos magistro studijų Japonijoje – aut. pastaba) vienas iš didžiausių skirtumų, kad tau ir kitiems 6-9 studentams paskiriamas globojantis dėstytojas. Grupelė studentų ir dėstytojas kiekvieną savaitę susirenka. Dalyvauji ir kitose tau priklausančiose paskaitose, tačiau dvejus metus bendrauji su savo profesoriumi, kuris tau pataria ir veda į priekį.

Magistro ir net bakalauro studijų jie nesimoko iš vadovėlių – jų nė būti negali, nes tai specializacijos studijos. Užduodama skaityti literatūra, seminarams paruoši pristatymus, dalyvauji diskusijose.

Vis dėlto vienas didžiausių skirtumų nuo studijų Lietuvoje yra tas, kad kartais paskaitas veda labai rimti, pasaulyje žinomi ir pripažįstami profesoriai ar dėstytojai, o tai itin įdomu. Dažnai tai būna Jungtinių Tautų ambasadoriai ar kiti svarbūs asmenys, nes juk Japonija yra šalis su dideliu svoriu – 2-3 pasaulyje ekonomika. „Sunkiasvoriai“ tarptautinio lygio dėstytojai turi sukaupę didelę patirtį ir gali daug ką papasakoti iš savo praktikos.

– Japonų kalba – kietas riešutėlis. Kaip Jums pavyko jį išgliaudyti?

– Kas nori ir turi užsispyrimo, net ir japonų kalboje gali pasiekti tokį kalbos mokėjimo lygį, kad bent jau elementariai susišnekėtų. Vis dėlto tai ne europiečių kalba, todėl ji yra labai imli laikui. Statistiškai sakoma, kad jeigu esi taivanietis, korėjietis, japonų kalbą pramokti užteks metų, pusantrų, nes pakankamai daug artimų konstrukcijų. Jeigu tu esi euro-amerikietis, mažiausiai trejų metų.

Studentai, atvažiuojantys čia į Japoniją, gali gauti tvirtą japonų kalbos pagrindą, ant kurio vėliau, jei norės, susikraus likusias žinias. Reikia tik turėti omeny, kad tai užtruks ir reikalaus užsispyrimo. Dažnai į Japoniją atvykę žmonės naiviai fantazuoja, kad išmokti 1900 hieroglifų – toks skaičius hieroglifų privalomas dvyliktokams, kurie baigia mokyklą –  ne taip jau sudėtinga, kad per metus išmoktų visus rašmenis, tereikia laikytis grafiko: penki hieroglifai per dieną. Taip nebūna, nes viską užmiršti – tai natūralu. Sakoma, kad užmiršti, ko mokaisi, yra gerai, nes tik tas, kas kažką išmoko, gali kažką ir užmiršti. Tas, kas nesimokė, ir užmiršti nieko negali.

Man asmeniškai buvo taip, kad aš atvažiavęs, ne itin kalbėjau japoniškai, laikiau kalbos testą universitete, surinkau apie 7 balus. Vis dėlto po intensyvių japonų kalbos studijų prieš išvažiuojant laikytas testas parodė, kad mano japonų kalbos žinios išaugo apie 10 kartų. Aš ir pats tai jaučiau, nes po 3-4 mėnesių galėjau net šiek tiek susišnekėti su paprastais japonais.

– Viskas prasidėjo nuo mainų programos, tačiau jau ir po jos vėl sugrįžote į Japoniją, tik šįkart mokytis magistro, o vėliau pasilikote ten gyventi. Kodėl išvykote būtent į šią šalį, o ne kurią kitą Azijos valstybę?

– Aš toks žmogus, einantis daugmaž viena linkme, stengiuosi nesimėtyti. Kaip šalis Japonija man patiko tada, patinka ir dabar. Antrą kartą sugrįžus, norėjosi tęsti tai, kas pradėta, nes vis tiek buvo ten daug studijuota, mokytasi. Atvažiavau, nes mačiau, kad toje šalyje dar galima kažką nuveikti.

Svarbu dar ir tai, kad tada dar mano draugė – dabar jau žmona – buvo japonė, mes susipažinome su ja pirmajame universitete (Tarptautiniame krikščioniškame universitete – aut. pastaba). Įdomiausia tai, kad ji buvo išvykusi studijuoti į Lietuvą, kai aš sugrįžau antrą kartą į Japoniją.

– Ar susiduriate su sunkumais derinat skirtingų kultūrų tradicijas ir papročius šeimoje?

– Mes abudu esame pakankamai tolerantiški žmonės. Jei ir yra kokių nesusipratimų, tai viską galima išsiaiškinti – kalbėtis reikia. Mes taip ir darome. Iš tiesų, kol kas nebuvo tokio susidūrimo, kad kultūrų skirtumai lemtų šeimos santykius.

Patys japonai yra daug ką anksčiau perėmę iš Kinijos, Pietų Korėjos: hieroglifai, raštas, dalis maisto, kad ir tie patys ryžiai. Taigi, daug kas į šią šalį atkeliavo iš Kinijos per Korėjos pusiasalį. Po Antrojo pasaulinio karo – daug kas atkeliavo ir iš amerikiečių. Jie daug ką paima iš kitų ir po to savaip priderina prie gyvenimo sąlygų. Galima vaizdingai sakyti, kad jie paima, suvalgo ir suvirškina. Tai tampa organišku dalyku visuomenei. Taip ir mūsų šeimoje, kadangi tie papročiai yra pakankamai racionalūs, nėra pagrindo kilti dideliems konfliktams. Mano žmona studijavo tame pačiame universitete Japonijoje, kur ir aš; ji lankėsi ir Lietuvoje, todėl galima sakyti, kad ji nebijo užsieniečių.

– Sklando tokia nuomonė, kad japonai užsieniečius nenoriai įsileidžia į savo bendruomenę…

– Taip gali būti ir aš iš dalies tai suprantu. Tereikia įsivaizduoti tokią situaciją, kuri man pačiam primena studijų Japonijoje laikotarpį: susitinka užsienietis, nesuprantantis ir pats nemokantis japonų kalbos, su japonu, kuris, nors kažkiek gal ir galėtų kalbėti angliškai, bet jam gėda padaryti klaidų. Nenoras suklysti prasiveržia kaip didelis atsakomybės jausmas: „Kaip čia dabar kalbu netaisyklingai.“ Kitas barjeras glaudžiam bendravimui – tai, kad atsivedęs užsienietį į namus ar į vakarėlį, automatiškai tu tampi už tą žmogų, jo elgesį atsakingas, todėl juo turi bent kažkiek pasitikėti, kad tavęs ir tavos aplinkos jis nenuviltų.

Reikėtų įvertinti ir tai, kad japonų namai labai nedideli, todėl daugiausia bendravimo vyksta išorės, o ne namų erdvėje. Ne tai, kad japonai nenori tavęs pasikviesti į namus, bet tiesiog galbūt jie negali tau suteikti gerų sąlygų, kokių norėtų, kad tu galėtum gerai jaustis. Galbūt pas juos namuose tėra vienas stalas ir keturios kėdės, o šeimos narių keturi, galbūt net ir to stalo nėra, gal tik nedidelis staliukas…

Aš nepritarčiau teiginiui, kad japonai yra uždara tauta, galbūt tiesiog atsargi ir atsakinga. Japonai mėgsta bendrauti, jie yra žingeidūs, nori daug ką sužinoti kad ir apie tą pačią Lietuvą. Pažįstu į Japoniją atvykusių lietuvių studentų, kurie užmezgė šiltus ryšius su japonais, ir net apsilankė jų namuose. Tai labai individualu.

– Užsiminėte, kad Jums patinka Japonija. Kuo ši šalis tokia artima?

– Mane žavi keletas dalykų. Vienas jų – šalies saugumas. Gali nebijoti eiti net ir Tokijo gatve dvyliktą ar pirmą valandą nakties. Niekados nei aš, nei mano pažįstami neturėjo dėl to jokių problemų. Jauti, kad tavo šeima, vaikai ir tu pats saugus. Tai sukuria tam tikrą gyvenimo komfortą, panaikina įtampą ir stresą. Nesakau, kad ten nėra nusikaltimų ir panašių dalykų – visko yra, bet santykinai saugumas šalyje tikrai jaučiasi. Bet kas, atvažiavęs į Japoniją, iškart tai pastebi.

Antras dalykas – minėtas atsakomybės jausmas, kuris japonams būdingas visose srityse: už atliktą darbą, už savo pareigas ir panašius dalykus. Pavyzdžiui, Japonijos traukiniuose niekur nepamatysite, kad kas būtų išrašinėjęs sienas. Tokio dalyko tiesiog nėra. Nesvarbu, kad tai ne tavo turtas, bet tu juo naudojiesi, kažkas jį sukūrė, todėl tu jauti pagarbą tam žmogui ir jo darbui. Miestas yra pakankamai švarus. Lyginant Tokiją su Niujorku, kuriame teko lankytis, Japonijos sostinė, vaizdžiai tariant, yra kaip sterili operacinė: gatvės švarios, daug kur draudžiama rūkyti, todėl tų nuorūkų nėra primėtyta.

Galiu išskirti ir pagarbą kiekvienam žmogui, stengiamasi kitam nesudaryti rūpesčių ar nepatogumų. Pavyzdžiui, važiuojant traukiniu, ateina bilietų kontrolierius. Žengdamas pro duris, jis pirmiausia nusilenkia visiems, kas yra traukinyje, prie kiekvieno žmogaus prieina ir atsiprašo, kad turi patikrinti bilietą. Kodėl jis turėtų atsiprašinėti? Bilietų kontrolierius atsiprašo, nes sutrukdo tave, įsiterpia į tavo laiką: gal tu snaudi, skaitai ar kažką kita darai. Tokios smulkmenos sukuria bendrą pagarbią, saugią, švarią aplinką gyventi.

– Rašote tinklaraštį, o tai – vis dėlto daug laiko suryjantis užsiėmimas. Kodėl kiek daugiau nei prieš metus nusprendėte Lietuvai papasakoti apie Japoniją tokiu būdu?

– Japonijoje esu jau apie šešerius metus. Susikaupė pakankamai didelis žinių bagažas, nes mano veiklos sritis labai plati. Universitetas yra tik ledkalnio viršūnėlė, nes esu vienas iš Lietuvos ambasados akredituotų vertėjų. Dėstau anglų kalbą pradinėje japonų mokykloje. Priklausau tarpkultūrinės komunikacijos programai: pradinėse, pagrindinėse ir vidurinėse Japonijos mokyklose pasakoju apie savo šalį, jau esu aplankęs apie šimtą mokyklų. Esu registruotas ir Japonijos užsienio reikalų ministerijoje: atvažiavus Lietuvos pareigūnams, dirbu kaip vertėjas. Ir daug visokių kitokių veiklų… Susikaupė įvairių sričių įvairios patirtys ir susimąsčiau, kad tokios Azijos šalys kaip Japonija yra įdomios daugeliui. Jeigu galiu kažkuo pasidalinti, kodėl gi ne? Pasidalinti savo mintimis su skaitytojais būtų visai įdomu. Aišku, tai tikrai labai imlus laikui dalykas…

– Kodėl tinklaraštį pavadinote „gaijin“?

– „Gaijin“ išvertus iš japonų kalbos reiškia užsienietį ar pašalietį. Tai nėra labai malonus žodis, kai kada jis gali būti net kaip įžeidimas pavartotas, nes jis yra trumpinys žodžio „gaikokujin“. „Gai“ – išorė, „koku“ – šalis, „jin“ – žmogus, t.y. užsienio šalies žmogus. Oficialiai sakoma, kad mes užsieniečiai esame „gaikokujin“. Kai kada japonai, ypač iš provincijos arba šiaip buitinėje kalboje vartoja „gaijin“ trumpinį, turėdami omenyje nieko nesuprantantį, nemokantį, nežinantį pašalietį.

Aš visados buvau ir būsiu lietuvis, todėl esu pašalietis, užsienietis ir nepretenduoju į japono statusą. Šis žodis man pasirodė tinkamas tinklaraščio pavadinimui: užsienietis, kuris savo akimis ką pamato, patiria, tą ir pabando parašyti ir su kitais pasidalinti.

– Taigi, ką reiškia būti užsieniečiu Japonijoje? Sudėtinga, o gal tai turi ir tam tikrų privalumų?

– Man toks statusas tik privalumų suteikia. Jeigu tu moki japonų kalbą ir bent truputį žinai kultūrą (kada nusilenkti, padėkoti), automatiškai įgauni labai didelį ginklą. Jūs įsivaizduokite: ateina 1,87 metro „dinozauras“ ir jis kalba ne bet kaip japoniškai, o tikrai gerai, ir tas dinozauras supranta, ką tu jam kalbi. Automatiškai, kyla pagarba tam „dinozaurui“, kuris sugebėjo išmokti tavo kalbą.

Dar vienas aspektas yra tai, kad mokėdamas kalbą tu viršiji japono tau iškeltus lūkesčius. Japonas bendraudamas su japonu, žino, kad turi kalbėti mandagiąja kalba, tačiau ateina užsienietis ir jis padaro lygiai tą patį galbūt ne taip gerai, bet padaro. Tu japonams parodai, kad tu gali, o jie tai įvertina.

Taip pat būdamas užsieniečiu prireikus gali ir pasiteisinti: „Aš užsienietis, aš nežinojau.“ Tau atleidžiama, jei kažko tokio net ir nežinojai.

– Ką esant už 8000 kilometrų Jums reiškia Lietuva? Savo ateitį siejate su Japonija ar Lietuva?

– Man tikrai Lietuva buvo ir bus svarbi ir tikiuosi, kad mūsų šeima kažkada gyvens Lietuvoje. Mano veikla yra ir nukreipta bandant šias dvi šalis kaip galima labiau sujungti, vieniems iš kitų pasimokyti, vieniems kitus suprasti. Šiuo metu viena iš mano ambicijų yra stengtis kaip galima kuo labiau suintensyvinti Japonijos ir Lietuvos ekonominius santykius. Akivaizdu, kad kultūriniai santykiai ir taip jau vystosi. Mūsų šalys kaip ir draugauja, bet jei žvilgsnį nukreiptume į ekonominius skaičius, mes vis dar esame labai toli vieni nuo kitų. Suprantama, kodėl tie santykiai nesivystė anksčiau – tiesiog nebuvo žmogiškųjų išteklių, asmenų, kurie galėtų patarti, inicijuoti santykių užmezgimą. Tai sudėtinga, bet manau, kad būdų, kaip tai padaryti, tikrai galima rasti. Jeigu lietuviai sugeba kažką parduoti Amerikoje, Europoje, tai jie tikrai gali parduoti ir čia – Japonijoje. Tik reikia žinių.

– Sudėtinga įeiti į Japonijos rinką? Jie palankiai priima kitų šalių produkciją ar pirmenybę vis dėlto teikia savai?

– Daug kas priklauso nuo pačių produktų. Pavyzdžiui, maisto pramonėje Japonija yra viena didžiausių, o tarp išsivysčiusių šalių apskritai didžiausia maisto importuotoja. Jie pasigamina tik 37 proc. jiems reikalingo maisto raciono. Aišku, yra keletas priežasčių: agrarinės ir gamtinės sąlygos, platus mitybos racionas. Jie labai daug ką vartoja: rusiškus krabus, marokietiškus aštuonkojus, itališką parmezano sūrį, prancūzišką vyną… Maisto atžvilgiu, japonai, be abejo, norėtų daugiau vartoti tai, kas pas juos pačius užauginta, ypač lyginant su Kinija. Jeigu japonas galėtų, jis iš Kinijos tikrai nepirktų jokio maisto. Ten kyla nuolatiniai skandalai. Pavyzdžiui, koldūnų karai, kai koldūnuose randa neaiškių medžiagų ir po to bando aiškintis, tačiau, niekur nedingsi, neturint kitokio pasirinkimo reikia taikytis, todėl daug kas importuojama ir iš ten.

Japonijoje yra taip viskas sudėliota, kad kiekviena prefektūra žymi kažkokiais specifiniais maisto produktais, o tai dar labiau stimuliuoja vidinį vartojimą. Pavyzdžiui, atėjus rudeniui, kiekvienas japonas žino, kad iš Jamanaši prefektūros bus vynuogės, nes ši prefektūra tuo ir žymi, Fukušimos prefektūra seniau buvo žymi persikais, Hokaido prefektūra – pienu, Šizoka – žaliąja arbata. Vis tik tai kalbant apie maistą, o ne apie kitas prekių grupes, ten įvairiai gali būti, tačiau užsienio gaminiai gali rasti savo vietą rinkoje.

– Ką japonai žino apie Lietuvą? Įsivaizduoja, kur yra, kokia tai šalis?

– Apie Lietuvą santykinai japonai tikrai žino, daug kas tikrai yra kažką yra girdėjęs, orientuojasi, kad tokia šalis Europoje. Ne visada žino, kur tiksliai ši šalis ar kokia jos sostinė, bet patį pavadinimą žino. Nors Turizmo departamentas yra pasirinkęs Kiniją prioritetine rinka, teigiant, kad Kazlauskas labai žinomas dėl krepšinio ir panašiai, tačiau aš galėčiau labai stipriai ginčytis su tokiu požiūriu. Kiek asmeniškai teko patirti, kinai dažniausiai vis dėlto nėra tokios šalies kaip Lietuva girdėję, o Lietuvos vardą japonas dažnai atpažįsta, ypač paminint Baltijos šalis (jie tokį kaip regioną išskiria) – daug kas jas gal miglotai, tačiau prisimena. Klausiant, ar yra girdėję apie Sugiharą, prisipažįsta kažką žiną. Bent jau mokykliniuose istorijos vadovėliuose Lietuvos vardas prie Sugiharos ar kitose temose tikrai būna. Taigi, santykinis žinių lygis Lietuvos atžvilgiu tikrai egzistuoja.

– Lietuviai Japonijoje – „visi už vieną, vienas už visus“ ar ir tolimas kraštas nesuartina?

– Tokijuje yra susikūrusi lietuvių bendruomenė. Kas 3-4 mėnesius arba per svarbias šventes: vasario 16, per Kalėdas, prieš Jonines susirenkame. Lietuvių Japonijoje nėra ypač daug, man atrodo, kad apie 200-300. Į lietuvių bendruomenę dažniausiai susirenka apie 20-25 žmonių. Ir dažnai tai būna tie patys veidai.

Daug kas nuo mūsų priklauso – vis tik lietuviai nėra bendruomeniška tauta. Galima palyginti su tailandiečiais, kurių Japonijoje apie 40 000. Atrodo, kad jie vienas kitą pažįsta: kažkam kažkur kažkas atsitiko ir, atrodo, kad visi viską žino. Visą laiką stebiuosi, kaip taip yra. Mūsų žmonės labiau individualistai.

– Kas tie Japonijoje esantys lietuviai?

– Viena vertus, dalis Japonijos lietuvių – tai ištekėjusios lietuvaitės, sukūrusios ten savo šeimas. Taip pat yra 3-5 studentai, kurie atvažiuoja, kaip ir aš buvau, pagal mainų programas. Kai kurie lietuviai dirba Japonijos kompanijose, bet tai tikrai ne ypač didelė dalis. Lietuvių verslininkus Japonijoje galima ant vienos rankos pirštų suskaičiuoti, nes ne taip viskas paprasta. Taip ir susidaro dvidešimties žmonių ratelis.