Šokiai iki vidurnakčio

Anksčiau šokių aikštelių buvo nedaug. Vilniuje populiariausios diskotekos vykdavo tuometiniuose respublikiniuose Profsąjungų kultūros rūmuose ant Pamėnkalnio ir Geležinkeliečių kultūros rūmuose Kauno gatvėje, netoli  geležinkelio stoties. Čia taip pat buvo kavinė. Diskotekos   trukdavo  iki vidurnakčio. Jose  dažnai sukiodavosi chuliganai, reikėjo akylai stebėti savo daiktus.

Šokiai  Geležinkeliečių rūmuose pasibaigė tada, kai  buvo pradėtas pastato remontas.   Po to rūmai dar ilgai buvo uždaryti. Dabar pastatas yra rekonstruojamas. Iniciatyvūs vilniečiai sumanė čia įsteigti aktyvaus laisvalaikio jaunimo centrą „Kablys“. Vienas iš projekto organizatorių – grupės „Skamp“ narys Vilius Alesius. Jis  pasakojo, kad   nuo vasario mėnesio veikia riedlenčių parkas,  greitai  atsiras   šokių, poilsio zona, grafičio mokykla.

Profsajungų rūmuose taip pat vykdavo diskotekos, tačiau čia rinkdavosi vyresnio amžiaus publika. Tuometinis studentas  Kontantinas Žukauskas pasakojo, kad dienos metu rūmuose vykdavo   užsiėmimai ikimokyklinio amžiaus vaikams, anglų kalbos pamokėlės, vaikų koncertai,  o vakarais  vykdavo diskotekos suaugusiems.   Dabar  ten  įsikūrusi tik kavinė „Mulen Ružas“.

Svarbiausia pramoga – kinas

Internetinės kino svetainės įkūrėjas Simonas Bartkus pasakojo, kad sovietmečiu kino teatruose  virė gyvenimas: draugų susitikimai, romantiški pasimatymai. Aštuntajame dešimtmetyje kinas buvo viena iš svarbiausių pramogų.  Jeigu rodydavo vakarietišką, nors ir sovietų kupiūruotą filmą,  prie bilietų kasų susiburdavo didelės eilės.

Šiandien  Vilniuje yra šeši kino teatrai, anksčiau – trylika. Vienas populiariausių buvo „Lietuva“. Jame rodydavo naujausius ir populiariausius  filmus. Dabar „Lietuva“ merdi.

Kino teatre “Kronika”  už abonentinį mokestį visą dieną buvo galima žiūrėti  nespalvotus  dokumentinius kino žurnalus. Dabar pastate įsikūrusi reformatų šventovė.

Kino teatrų bilietai buvo trijų tipų: kainavo nuo 30 iki  70  kapeikų. Už brangesnį bilietą buvo galima nusipirkti 100 gramų sviesto, duonos ir daktariškos dešros arba du pakelius geriausių  cigarečių „Kastytis“.

Restoranai ir kavinės liks tik prisiminimuose

Tuometinis studentas, dabar 59-erių  Zdislovas Zacharevičius pasakojo, kad anksčiau patekti į restoraną, barą ir kavinę buvo sunku. Reikėję  stovėti ilgose eilėse.  Restoranuose dažniausiai linksminosi dirbantys, o studentai ir jaunimas traukė  į  alaus barus ir kavines.

„Prisimenu, kaip Lazdynuose  atsidarė pirmas naktinis baras „Erfurtas“. Labai  džiaugėmės. Juk tai buv o kažkas naujo – šokiai ilgiau užtrukdavo ir aplinka visai kitokia“.

„Erfurte“  buvo rodoma pirmoji Lietuvoje varjetė programa. Šviesos lazeriai, dūmų efektai, dekoracijos kūrė nepakartojama sceninį įvaizdį. „Erfurto“  naktinių pasirodymų žvaigždė – Janina Miščiukaitė, savo talentu pavergė daugybę gerbėjų širdžių. Bare  taip pat buvo šokamas švelnus striptizas.

Viena iš mėgstamiausių studentų vietelių buvo alaus restoranas „Tauro ragas“.  „Kai sužinojome, kad restorane vamzdžiais  alus liejasi laisvai, iškart nudūmėme ten . Buvome studentai, pinigų visada trūkdavo, o žinia apie nemokamą alų iš vamzdžių atėmė žadą“, – prisiminė Z. Zacharevičius. Kad iš restorano vamzdžių alus liejosi laisvai, tebuvo mitas. Už viską reikėjo mokėti. Tačiau  mitu norėjosi tikėti.

Prie alaus buvo siūlomi specialūs valgių rinkiniai: kepta duona, kepti žirneliai, pabarstyti druska, žuvis ir silkė su svogūnais. Alaus bokalas kainavo 60 kapeikų. Kaip tvirtina  pašnekovas, brangiau  nei kitur.

Restoranuose buvo  šokama pritariant  gyvai  muzikai. Viena  populiariausių Vilniaus kavinių „Neringa“ buvo atidaryta 1959 metais. Čia rinkdavosi inteligentija – mokytojai, aktoriai, gydytojai, buvo galima sutikti žinomų rašytojų, dailininkų. Dabartiniame Gedimino prospekte (anuomet Lenino) buvo  populiarus restoranas „Palanga“, o  Vienuolio gatvėje – „Dainava“.

Restoranų valgiaraštyje  buvo šašlykų, kotletų „Astra“, šampano, kavos. Populiariausias patiekalas – „Kijevo“ kotletai, kurie  buvo kepami iš vištienos file su sviesto ir žalumynų įdaru.  Dar vienas labai mėgtas patiekalas  – „Medžiotojų dešrelės“, kurios  buvo atnešamos ant geležinio padėklo  aplietos  spiritu ir  kepamos svečių akivaizdoje.

Prie pat Katedros aikštės buvo „Literatų“ kavinė. Ten dažniausiai rinkdavosi menininkai. Užsisakę puodelį kavos,  kavinėje išsėdėdavo visą dieną.

„Dažnai mane apima nostalgija. Einu dabar Gedimino prospektu, žiūriu į modernius pastatus ir mąstau: kodėl nesugebėjome išsaugoti nors dalelės istorijos? Restoranai, kavinės – taip pat dalis mūsų praeities“, – sakė ponas Z. Zacharevičius.

Susiję