Kiberpunko drama Lazdynuose
Jei pavyks įgyvendinti svajonę, kursiu post apokaliptinę kiberpunko dramą. Viskas bus filmuojama Lazdynuose.
Kyberpunkas – tai literatūros ir kino žanras, kuriame vaizduojamas ateities megapolių gyvenimas. Jie būna niūrūs, prikimšti milžiniškų blokų, apgriuvę, užteršti radioaktyviomis dulkėmis ir valdomi sulaukėjusių banditų gaujų. Arba – šviesūs, gražūs, su parkais, miškais ir plačiomis aikštėmis, kuriose gyvena laimingi žmonės. Lazdynai – šių priešingybių mišinys.
Geriausia gyventi
Lazdynai – bene labiausiai pavykęs Vilniaus mikrorajonas, pastatytas aštuntojo dešimtmečio pradžioje. Jis demonstravo struktūralizmo, paralelinių idėjų sklaidą sovietinėje architektūroje. Kraštovaizdžio, reljefo ir gamtos derinys miestiečiams suteikė galimybių pailsėti. Erdvės ir vyraujančios vertikalės kūrė gerą psichologinę atmosferą, tad nenuostabu, kad Lazdynai tapo pavyzdiniu Sovietų Sąjungos rajonu. 1974 metais mikrorajono kūrėjai buvo apdovanoti prestižine Lenino premija.
Tobulėjant statybų technologijoms ir esant milžiniškoms statybų apimtims, smulkūs konstrukciniai elementai buvo gaminami serijomis. Tačiau Lazdynai nustatytų rėmų išvengė.
Būtent šiame mikrorajone pirmą kartą pastatai pradėti statyti įstrižai reljefo, penkiaaukščių grandinės driekiasi skersai kalvų, daugybė daugiaaukščių ir netoliese esantis Vilniaus televizijos bokštas kuria vertikalumo pojūtį.
Lazdynų bokštai matosi iš bet kurios aukštesnės Vilniaus vietos, o įvažiuojantys į miestą iš vakarų pusės pasveikinami didžiulių pastatų virtine. Gali pamanyti, kad atvykai į kokią daugiamilijoninę Maskvą ar Kijevą.
Gyventojams patiko
Žinodamas sovietinės statybos kultūrą, skubėjimą ir tai, kad trūko elementariausių statybinių medžiagų, įsivaizdavau, kaip galėjo atrodyti ką tik pastatytas mikrorajonas: smėlio sūkuriai, byrantis sienų tinkas. Vis dėlto Marius, Lazdynuos gyvenęs nuo 1974 metų, kalbėjo kitaip.
Jo vaikystė prabėgo dar dažais kvepiančiame mikrorajone. Pašnekovas teigė, kad lazdynai atrodė ultramoderniai, o žalumos niekad netrūko.
„Kiemuose žaliavo pievelės, o mikrorajono pakraščiuose – pušynai. Savo rankomis esu medelį pasodinęs, pro šalį važiuodamas pasižiūriu, ar auga. Tikrai, jokių betono džiunglių nejutau. Šalia mano namų buvo miškelis, o tiesiai prieš langus – kalnas, nuo kurio leisdavomės rogėmis. Vasarą mokyklų stadionuose spardydavome kamuolį, lankėme baseiną“, – kalbėjo grynakraujis Lazdynų gyventojas.
Sklando mitas, kad buvo laukiama karo su NATO, po kurio turėjo būti nušluoti visi miestai. Dėl to statybų kokybe ir ilgaamžiškumu per daug nesirūpinta. Žinoma, tai tik mitas, bet dvidešimt dvejų Donis užaugo jau kiek papilkėjusiuose ir aptrupėjusiuose Lazdynuose. Be baseino ir kitų sovietmečiu gausiai finansuotų laisvalaikio vietų. Vaikinas augo kieme, todėl nenuostabu, kad tapo reperiu.
„Prieš 15 metų vaizdas iš esmės buvo panašus – tie patys sovietiniai blokai, šiek tiek gamtos. Ypač malonus buvo Pasakų parkas, bet vėliau kompanijos ten pradėjo išgėrinėti. Vaikystėje tyrinėjome rajono apylinkes, bėgiojome kieme ir laistydavomės vandeniu iš švirkštų, kolekcionuodavome limonado kamštelius. Aišku, po to ir krepšinis prasidėjo. Gaila, kai kurių anksčiau buvusių aikštelių jau nebėra“, – kalbėjo lazdynietis.
Mano nelaimei, pašnekovai nerado sąsajų su kiberpunku. Nors ko norėti, Lazdynai – jų namai, o ne kažkokių fantazijų įgyvendinimo poligonas. Nemanau, kad jie būtų patenkinti mano filmo įžvalgomis apie šaltą, didelį ir slegiantį miesto veidą.
Net pats jau manau kitaip. Paprastai kiberpunko miesto gyventojai būna vienaip ar kitaip sužaloti – pavargę, pilni baimių. Mano šnekinti – geri. Lazdynų architektai pasiekė savo tikslą –sukūrė patogų ir gražų mikrorajoną, įsiliejantį į gamtą, o ne griaunantį ją. Todėl čia užaugę žmonės – paprastesni, geresni ir lamingesni.
