Paskui atsirado televizija. Apie tai, kiek ši paveikė žmonių sąmonę, jau ir kalbėti nereikia – sukramtytos bei suvirškintos informacijos srautas buvo traktuojamas, kaip nesustabdomai artėjančios knygų mirties priežastis. Bet knyga sugebėjo neišnykti, sulyso puslapių skaičiumi ir tiražais, tačiau atsilaikė. Bent jau kol gimė nauja grėsmė: internetas. Jis spausdintą žodį „žudo“ palyginus neseniai – apie dešimtmetį, kol kas to rezultatai nėra tokie jau akivaizdūs, tačiau knygos vis labiau pamėgsta šokinėti po žiniatinklį, nei dulkėti lentynose.

Ir štai turime paradoksą. Vasario dvidešimt pirmą dieną „Litexpo“ parodų rūmuose baigėsi šių metų knygų mugė, gan didelis ir skambus renginys, kurio pagrindas – tūkstančiai žmonių, tūkstančių tūkstančiai knygų ir dešimtys leidyklų. Pirmieji tingiai braidžioja tarp lentynų, nuklotų antrosiomis, ir perka jas iš trečiųjų. Nei kas prisimena sunkmetį, nei kam rūpi knygų nykimas. Argi ne keista? Juk knygą kaip informacijos perdavimo priemonę jau lyg ir susiruošėm laidoti, o jų mugė vis dar vyksta. Pasak vieno ar kito ciniko, prastesnė nei praeitais metais, bet vyksta. Kodėl?

Užmeskime akį į paklausiausias mugės prekes. Tai populiarios pasaulyje, jaunimui skirtos knygelės, viliojančios abstrakčiu ryškiu piešiniu ant viršelio ir sukrautos įspūdingomis rietuvėmis – kiekvienas norintis lengvai ras naują mėgstamos serijos dalį. Leidžiamos jos maždaug kartą per metus, sniego lavinos principu: antroji dalis tampa dvigubai populiaresnė už pirmąją, trečioji – už antrąją, o ketvirtoji, penktoji ir šeštoji kažkaip savaime pasiekia visus rekordus, kokius tik sugalvoja išradingi leidėjai. Maždaug šio proceso viduryje serija aplimpa balastu, eksponuojamu lentynose šalimais, tačiau ne itin aktyviai perkamu – juk klonai nedažnai pasiekia originalo lygį.

Žinoma, negalima teigti, kad ši produkcija užima didžiausią vietą mugės gyvenime, tačiau bent ryškumu ir pompastiškumu ji išsiskiria iš kitų. Tokia jau tendencija. Bet kada atsiras žmonių, atvykstančių pasigrožėti atpažįstamų viršelių kalnais, o paskui gal ir nusipirkti kažką pigaus.

Šiek tiek gražesne ypatybe galima laikyti kitą iš metų į metus einančią tradiciją – šeimos dieną. Tikslesnis jos pavadinimas būtų „Vaikų diena“, kadangi būtent tada daugiausia dėmesio yra kreipiama į mažuosius skaitytojus. Jie taip kantriai mokomi pasigaminti savo knygą, taip intensyviai skatinami dalyvauti viktorinose, kurti pasakas, piešti, spalvinti, rašyti ar deklamuoti, kad viena mugės salė virsta savotišku atrakcionų parku, traukiančiu vaikus ir jų tėvelių finansus. Nepaisant to, kad be tikslo slampinėjančių suaugusiųjų skaičius tokiuose renginiuose smarkiai viršija tikslinę auditoriją, tačiau mažesnės, kuklesnės leidyklėlės dažnai tiesiog neturi kitos progos reklamai, nei užimti stendą patogioje vietoje, išdabinti jį margų knygų viršeliais ir pasisodinti charizmatišką rašytoją – lai bendrauja su vaikučiais, visiems iš to bus naudos.

Štai taip prie kitų tipiškų lankytojų pridedamos dar ir jaunos šeimos – spalvinimo ar pasakų knygelės mugėje neretai kainuoja gerokai pigiau nei knygynuose, be to, galima sumedžioti mėgstamą autorių arba pasiklausyti linksmos inscenizacijos, o kartu ir pasišnekėti su kitais nuobodžiaujančiais tėveliais. Štai čia pereinama prie dar vienos žmonių būrimosi priežasties – bendravimo.

Juk neveltui pasirinktas toks pavadinimas – „Knygų mugė“. Mugė, o ne išpardavimas ar paroda. Juk yra tame žodyje kažkas magiško, tautiško, primenančio pardavėjų riksmus ir minios ūžimą, vos tik išgirdus jį tampa aišku – nebūtina ten nuvažiavus ką nors pirkti, pakanka pabendrauti su žmonėmis, pažiūrėti į kitus, pasivaikščioti prie švytinčių prekybviečių, svarbiausia – buvimas, dalyvavimas. Vargu ar kas suskaičiuos, kiek žmonių randa naujus pažįstamus pagal tai, ties kokia lentyna šie stovi. Tegul tie pažįstami būna itin trumpalaikiai, tinkami apsikeisti keliomis frazėmis, tačiau to pakanka norint įtikėti, esą pasaulyje esi ne vienas, ir ne vienintelis mėgsti būtent tokias, o ne kitokias knygas. Gana dažnai į renginį yra keliaujama kolektyvais – po dešimt ar penkiolika žmonių iš bet kurios Lietuvos provincijos, ir tai irgi turi savotiško šarmo: „Ką pirkai?“, „Kiek išleidai?“, „Ką rekomenduotum?“ bei panašūs klausimai tik ir skamba prie išėjimų, kur būriuojasi inteligentiškai atrodyti besistengiančios moteriškės – mokytojos, bibliotekininkės iš smulkių miestų ir miestelių.

Tokios ypatybės – tobula komerciškai sėkmingo renginio formulė. Paprasta yra jas sukurti, paprasta privilioti žmonių, o šiems lengva jaustis laimingais. Mugė pateikia platų žaidimų pasirinkimą, ir galima tik džiaugtis, kad duoną joje keičia dvasinis penas, tačiau nereikia padaryti didelės klaidos – norint pasakyti, ar populiarėja skaitymas, negalima žiūrėti į rekordinius knygų mugės lankytojų skaičius. Deja, vietoj realybės jie tik parodo sėkmingai realizuotą gerą idėją. Juk galima džiaugtis nuo televizoriaus prie knygos persikraustančiais vaikais, bet ar pati knyga irgi nesikrausto už ekrano arba neperima holivudinių principų – „daugiau, greičiau, lengviau“? Galima žavėtis organizatorių užmoju pritraukti kuo daugiau dalyvių, tačiau ar nepanašėja rezultatas į laisvalaikio ir pramogų centrą? Neišsiskyrė šių metų mugė iš kitų, nestulbino užmojų platumu ar projektų gausa, taigi, taip ir liko komercininkų puota, suderinta su nedideliais intelektualų džiaugsmais. O ar galima tikėtis ko nors didesnio? Šį klausimą, deja, teks palikti kitiems metams.

Susiję