Augusieji vaikų namuose jaučiasi prastesni
Tinkamai ruoštis savarankiškam gyvenimui tada, kai gyveni kartu su pusšimčiu kitų žmonių, yra labai sudėtinga. Nors pasigirsta kalbų, kad vaikų globos namų Lietuvoje turėtų nelikti, tokie pokyčiai neįvyksta greitai. Kita vertus, institucijose globojamų vaikų skaičius kasmet mažėja, o įvairios organizacijos bando atrasti būdų, priartinančių jaunuolius prie gyvenimo šeimoje. Deja, tai padaryti taip pat nėra paprasta.
SOS vaikų kaimuose jaunuoliai gyvena kaip tikrose šeimose. Evgenios Levin nuotrauka Vilniaus SOS vaikų kaimo Jaunimo namų padalinio vadovo Gražvydo Pavalkio nuomone, šeima – pati geriausia vieta augti ir bręsti vaikui. „Negalima šnekėti apie jokį savarankiškumą, kai kartu gyvena 50 ar 60 žmonių vienoje vietoje. Tokiomis sąlygomis žmogus neturi galimybės į asmeninį santykį, negali su darbuotojais pasišnekėti apie tai, kas yra svarbu“, – teigė jis. G. Pavalkio nuomone, tai yra viena iš priežasčių, kodėl Lietuvoje buvo įkurti SOS vaikų kaimai. SOS vaikų kaimas – tarptautinė organizacija, sėkmingai veikianti 134 šalyse.
Ši organizacija išsiskiria tuo, kad stengiasi kuo labiau puoselėti šeimos modelį. Nameliuose gyvena po 5-6 vaikus, o kartu su jais – SOS mamos ir tetos. „Darbuotojai nėra biologiniai tėvai, bet visa rutina, visas gyvenimas, rūpestis vaikais yra kaip tikroje šeimoje. Tai nėra instituciniai globos namai, tai jokiu būdu nėra įstaiga, mes pabrėžiame šeimyniškumą“, –pasakoja Jaunimo namų padalinio vadovas.
Bendruomeniškumas globos organizacijose
Vis dėlto, norint užtikrinti tai, kad žmonės, turėję skirtingos gyvenimiškos patirties, jaustųsi kaip bendroje šeimoje, yra gana sudėtinga. „Vienintelis dalykas, ko čia trūksta – bendruomeniškumas. Nėra to pojūčio, kad jie yra šeima. Finansiškai jie negyvena blogai, bet pinigai tikrai negali atstoti socialinės pusės“, – įsitikinusi Kunigunda Zubytė, savanoriaujanti SOS Jaunimo namuose. Į šiuos namus jaunuoliai atvyksta, kai jiems sukanka 16 metų. Merginos teigimu, tokia organizacija – geriau nei vaikų namai, tačiau bendrumo jausmo vis tiek labai trūksta. „Nėra to, kas nuolatos galėtų tavimi rūpintis. Yra tie, kurie gali skirti dėmesį penkiems žmonėms, bet tau vienam – ne. Galbūt tai lemia, kad jaunuoliai neturi poreikio aprėpti visą pasaulį, jie jaučiasi šiek tiek prastesni“, – pasakoja savanorė, padedanti Jaunimo namų gyventojams pasiruošti brandos egzaminams.
K. Zubytei antrina ir moksleivė Margarita, gyvenanti Jaunimo namuose: „Nemanau, kad išliksime draugais. Nesame tokie, kurie klaustų, kaip sekasi. Kai reikia, greitai sueiname į krūvą, bet įprastai gyvename savo atskirus gyvenimus ir kuo toliau, tuo labiau tolstame“. Merginos nuomone, po mokyklos baigimo visi greitai išsiskirstys savais keliais, bet būtent tada ir prasidės tikrasis gyvenimas, nes kiekvienas ims siekti savų tikslų. Kita vertus, dauguma moksleivių vis dar nežino, ką veiks po to, kai paliks Jaunimo namus. „Būna karjeros konsultacijų, bet nemanau, kad tai veiksminga. Geriausia eiti savanoriauti ir pabandyti kam nors padėti, spręsti kažkokias problemas. Taip lengviau pamatyti, kas tau sekasi ir patinka“, – įsitikinusi mergina.
Su jaunuoliais daug kalbama ir bandoma nuteikti, kad jie nėra vieni ir viskas bus gerai, bet tas neužtikrintumas dėl ateities juos tikrai slegia.
Savo ruožtu SOS Jaunimo namų padalinio vadovas G. Pavalkis pastebi, jog kiekvienas moksleivis tobulėja individualiai todėl, kad kelia skirtingus tikslus, kurių siekti padeda organizacijos darbuotojai. Vadovo teigimu, nepaisant šio tobulėjimo ir savęs ieškojimo, yra ir bendruomeninių veiklų. Jaunuoliai vyksta į mokymus, kartu švenčiamos šventės, rengiami žygiai. Jaunimo namų gyventojai įtraukiami į renginių planavimą, vyksta įvairūs bendri susirinkimai su darbuotojais ir jaunuoliais. Kiekvienas moksleivis turi ir individualaus vystymosi planą, kuriame atsispindi skirtingos gyvenimo sritys – karjera, sveikata, socialinė sfera, mokykla. Prireikus pagalbos, darbuotojai visada padeda jaunuoliams, todėl tai yra saugi vieta daryti klaidas.
„Nėra tikslo sudaryti šiltnamio sąlygas ir apsaugoti juos nuo gyvenimo, nes anksčiau ar vėliau iš Jaunimo namų reikės išeiti. Jeigu savarankiškumo įgūdžiai nebus lavinami, išėjęs žmogus bus kaip mažas vaikas ir visiškai negebės savimi pasirūpinti“, – tikina G. Pavalkis ir priduria, kad šiuose namuose, kaip ir gyvenime, būna visko.
Apgyvendinimas bendruomenėje problemos neišspręs
Vilniaus Antakalnio vaikų socialinės globos namų darbuotojos Daivos (vardas pakeistas) teigimu, dauguma vaikų, atvykusių į šiuos namus iš socialinės rizikos šeimų, turi emocinių ir elgesio sutrikimų. Nemaža dalis jų kurį laiką būna nelankę mokyklos, turi mokymosi spragų, jiems sunku susikaupti. Pasak moters, šiems vaikams sudėtingiau sekasi mokytis ir adaptuotis naujoje aplinkoje, jų kalba ir žodynas yra žymiai skurdesni, todėl reikia daugiau pastangų, kad auklėtojai, socialiniai darbuotojai ir psichologai galėtų pagelbėti.
Globos namuose, kuriuose dirba Daiva, šiuo metu gyvena 46 vaikai, kurių amžius nuo 5 iki 21 metų. Našlaičio statusą iš jų turi beveik pusė. Pasak Antakalnio vaikų socialinės globos namų darbuotojos, nepaisant to, kiek dėmesio kiekvienam vaikui būtų suteikiama, jo niekada negali būti užtektinai. „Vaikams visada norisi kuo daugiau dėmesio. Juk ir įprastoje šeimoje vaikai ne visada jo gauna pakankamai. Tačiau tiesa yra tokia, jog artumo čia tikrai trūksta – kad ir kaip buvo blogai šeimoje, iš kurios vaikas atvyko, jis vis tiek labiausiai nori būti su tėvais“, – pasakoja Daiva, kasdien bendraujanti su vaikų namų globotiniais. Jos teigimu, vaikams sudėtinga susitaikyti ne tik su tėvų ilgesiu, bet ir su vienišumu. Jis ypač pajuntamas tada, kai artėja pilnametystė. „Nors jie yra informuoti ir žino, kad nėra būtinybės iškart išvykti, bet jau prasideda egzistenciniai klausimai – o ką aš darysiu po to, kaip gyvensiu? Su jaunuoliais daug kalbama ir bandoma nuteikti, kad jie nėra vieni ir viskas bus gerai, bet tas neužtikrintumas dėl ateities juos tikrai slegia“, – teigia moteris.
Antakalnio vaikų socialinės globos darbuotojos nuomone, nepaisant to, kad prioritetinė vieta vaikų auginimui yra šeima, sukurta dirbtinai ji tikrai negali atstoti tikrosios. „Gyvenimas bendruomenėse ar specialiuose butuose problemos vis tiek neišspręs. Tai nėra natūralu. Norint ką nors iš esmės pakeisti, reikia arba didinti darbą su socialinės rizikos šeimomis, kad vaikas apskritai nepatektų į globos namus, arba ieškoti globėjų – žmonių, kurie, ištikus krizei, galėtų priimti vaiką ir integruoti jį savo šeimoje iki to laiko, kol jo tikroji šeima susitvarkys problemas“, – įsitikinusi anonime norėjusi išlikti pašnekovė.
