Popietė. Saulė nedraugiška – neglosto ir nedžiugina. Pavargo? Galbūt. Užtat debesys – kaip kosintis drakonas, besispjaudantis ugnimi: nevalingai banguoja, vejasi vienas kitą, žaidžia. Žmonių išmindžiotą takelį keičia šiurkštus, kojas draskantis asfaltas. Lėtai – į Sereikiškių parką…

O buvo taip

Pasak istorinių šaltinių, 1469 m. karalius Kazimieras Jogailaitis pakvietė į Vilnių Bernardinų vienuolius ir jiems padovanojo sklypo dalį, kurioje dabar yra Sereikiškių parkas. Bernardinai XVI amžiaus pradžioje šiame sklype pastatė Šv. Onos, Šv. Pranciškaus ir Bernardinų bažnyčių ir vienuolyno kompleksą. Pelkėtą sklypo plotą pavertė sodu su tvenkiniais, derlingais daržais. XVIII a. dalį sodo pertvarkė į egzotiškais medžiais apsodintą uždarą sodą. Tais laikais sodu naudotis buvo leidžiama tik Vilniaus dvasininkų bendruomenei.

1880 m. savivaldybės taryba nutarė įsteigti viešąjį miesto parką. 1886 – 1888 m. pagal vilniečio dailininko A. Strausso ir inžinieriaus Jasinskio projektą buvo įrengtas Sereikiškių parkas – pirmasis viešasis parkas Lietuvoje.

Parkui buvo būdingi neobaroko bruožai su mediniais vartais, gėlynais, fontanais,  tvenkiniais, pavėsinėmis, medžiais apsodinta pagrindine alėja. Medžių alėja buvo norima  sukurti medžių  tunelį, besidriekiantį iki pat Vilnelės.

Nuo 1799 iki 1919 metų parke veikė Botanikos sodas – vienas iš pirmųjų viešųjų parkų Rytų Europoje. Po Antrojo pasaulinio karo, sovietmečiu, parkas buvo pervadintas į Jaunimo sodą. Jame buvo įrengta šokių aikštelė, karuselės, atrakcionai, pastatyta estrada. Lietuvai atgavus nepriklausomybę, parkui grąžintas  Sereikiškių parko pavadinimas.

Tuštuma. Toks jausmas apninka įėjus pro pagrindinį parko įėjimą. Sienos priterliotos, medžiai iškirsti, likęs vos vienas kitas.

Kairėje – teniso laukai, šalia – Lietuvos liaudies kultūros centras. Kaip ir seniau, Sereikiškių parke galima išsinuomoti dviratį ar vaikišką mašinėlę. Dviračių daug, jais važinėjančių – vienas kitas.

Parkas anaiptol nėra tuščias. Jame krykštauja vaikai, vaikšto susikabinusios poros, ant suoliukų kalbasi močiutės, katė gainioja balandžius. Žvilgsnį patraukė dvi mezgančios močiutės. Užkalbinau.

Kojinės

Močiutės Birutė ir Milda mezgė anūkėlėms kojines. Kalbėjomės apie Sereikiškių parką, kaip jis atrodė prieš keliasdešimt metų, kas pasikeitė per tą laiką. Seniau parką supo didžiuliai medžiai, vyko įvairios šventės, parodos. Sužinojau ir tai, kad čia vykdavo knygų mugės, gėlių parodos, Tarptautinės vaikų gynimo dienos, Joninių šventės.

„O kas vyksta dabar?“ – klausia Milda. Vaikų kūrybos festivalis, Gatvės muzikos diena, šachmatų turnyrai, dar keli renginiai. Mažokai.

Nebetrukdžiau. Močiučių pirštai meistriškai valdė vąšelį ir lipdė kojines.

Šachmatai

Išgirdau šūkčiojant vyrus: „Nagi greičiau, senas kriene, judinkis!“ Jau buvau besitikįs pamatyti besimušančius, tačiau, mano nuostabai, ant suoliuko du vyrai žaidė šachmatais. Trečiasis ragino paskubėti. Keletą minučių sekiau žaidimą. Aplinkui nieko nebesigirdėjo, vien tiksintis šachmatų laikrodis.

Erdvė, kurioje šie vyrai žaidė – ypatinga. Išlikę didieji medžiai, tiltukas, tvenkiniai. Tačiau jie tušti. Nei kurkiančių varlių, nei žuvų, nei kitos gyvūnijos.

Dviratis ir senolis

Netoliese  prie dviračio rymojo senučiukas. Dviratis senas, iškleręs, girgždantis. Jie turi daug bendro. Senelio vardas Aleksandras. „Ką fotografuoji, jaunuoli?“ – susidomėjęs  paklausė. Sakau, kad bandau įamžinti Sereikiškių parko erdvę ir rengiu medžiagą apie jį.

Pasirodo, seniau Aleksandras tvarkydavo šį parką, kūrė projektus vaikams ir suaugusiems. Atsivesdavo ir dukrą Gabrielę, jai čia labai patikdavo. Net ir dabar Gabrielė čia ateina. Pasigrožėti, prisiminti. Tačiau Aleksandras prasitarė, kad tiek jis, tiek jo šeima čia lankosi vis rečiau ir rečiau. Priežastis – suniokotas parkas. Aleksandras piktinasi, kad buvo pradėtas parko atnaujinimo projektas. Pasak jo, tai „Europos kultūros beprasmybių ieškojimas“.

Aleksandras negaili šiurkščių replikų valdžiai: „Mūsų kartos akimis parkas mirė. Kuo jiems užkliuvo medžių alėja? Jie buvo sveiki ir galėjo augti…“.

Kad medžiai, esantys parke, yra sveiki, patvirtino dendrologai doc. dr. Evaldas Navys, doc. dr. Laimutis Januškevičius, parkotyrininkai, Lietuvos aplinkos ministerijos Gamtos apsaugos departamento vyriausiasis specialistas Rimantas Grikevičius.

Ateitis

Sutinku dar ne vieną, pasipiktinusį Sereikiškių parko būkle. Žmonių nedžiugina parko rekonstrukcijos projektas. Galbūt jie yra pernelyg suaugę su senąja parko dvasia. Todėl jiems nereikia nei prašmatnių gėlynų, kavinių, Petankės aikštelės, kurioje bus mėtomi rieduliai.   Planuojama naktimis parką rakinti, kaip daroma ir kituose Europos parkuose, bet juk yra  tokių, kurie ateina čia ir naktį. Tuo metu Sereikiškių parkas nemiega: vieni vaikšto su savo mintimis, kiti žvalgosi į žvaigždes ar stebi Vilnelės čiurlenimą, kasdien pažadinantį Sereikiškių parką.

Tuštuma

Paklaidžiojęs po parką, pasukau išėjimo link. Didžiausi mano kalbinti optimistai buvo jaunimas, sakęs, kad viskam yra pradžia ir pabaiga. Anot jo, parkas privalo keistis ir tobulėti, turi lygiuotis į Europos parkus. „Negalima stovėti vietoje, parke turėtų atsirasti daugiau pramogų, kurios kviestų kiekvieną čia ateiti “, – kalbėjo studentė Giedrė.

Galbūt parką reikia atnaujinti, tačiau ar būtina tiek daug kavinių, pramogų zonų? Negi parkas turi tapti blizgučiu, patraukliu vien jaunimui? Vyresnieji teigė, kad parkas jau mirė. Mirė jų širdyse…

Nesinorėtų užbaigti liūdnomis mintimis, tačiau negaliu. Išėjau iš parko jusdamas tuštumą.   Neradau to, ką patyriau jame būdamas mažas. Projektas bus įvykdytas, atsiras daugiau pramogų, bet ar parkas bus gyvas ir mielas, sunku pasakyti.

Šiuo metu atliekami Sereikiškių parko atnaujinimo darbai. Siekiama parką paversti daugiafunkciniu. Pagal A. Strausso ir inžinieriaus Jasinskio projektą parkas turėjo būti ramaus poilsio vieta. Toks jis buvo pradžioje, tačiau laikas  buvo negailestingas.

Sereikiškių parko atnaujinimo projektas