Problemų mastas – didžiulis

Niekam ne paslaptis, jog lietuviai, kaip ir daugelis tautų, mėgsta „išlenkti taurelę“. Užstalės dainų gausa yra puikus įrodymas turint omenyje vyresnę kartą, o susidaryti nuomonę apie jaunimo gretose esantį problemos mastą užtenka žvilgtelti į daugumą pirmakursių (vadinamųjų „fuksų“) stovyklų, kur, deja, gėrimas yra netgi skatinamas. Savo ruožtu, šis klausimas darosi vis opesnis ir tarp moksleivių. Švietimo ir mokslo ministerijos duomenimis, 62 proc. švietimo ir ugdymo įstaigų įvardino narkotinių ir psichotropinių medžiagų vartojimo problemą aktualia.

Vienas efektyviausių tokių problemų sprendimų – prevencija. Tačiau Švietimo ir mokslo ministerijos vykdytos apklausos metu paaiškėjo, kad net 60 proc. mokyklų teigia, kad nepakanka literatūros šia tema. Esminiu trūkumu nurodoma metodinių leidinių stoka. Kyla elementarus klausimas, kaip tuo atveju yra vykdoma prevencija ir kiek ji yra efektyvi?

Prevencijos trūkumas tikrai nėra vienintelė problema, kurią turi Lietuvos švietimo įstaigos. Viešojoje erdvėje dažnai pasirodo kritikos įvairių dalykų mokymų programoms bei švietimo procesui apskritai. Viena didžiausių valstybių mokymo įstaigų „skylių“ yra neformalusis ugdymas. Mokyklose jis yra vydomas vangiai, už tai atsakingi asmenys, dažniausiai socialiniai darbuotojai, nelabai supranta kaip jis turėtų būti įgyvendinamas. Dėl šių priežasčių didžioji dalis Lietuvos neformaliojo ugdymo vykdymo yra paliekama nevyriausybinėms organizacijoms.

Lietuvos Krikščioniškojo Jaunimo Blaivybės Sąjunga „Žingsnis“, turinti 26 skyrius šalies miestuose ir miesteliuose, savo veikla prisideda prie abiejų problemų sprendimų visoje Lietuvoje. Nors dėl susidariusios padėties masto realų rezultatą, deja, galima prilyginti lašui jūroje, tačiau tokia iniciatyva yra labai sveikintina ir turėtų būti skatinama.

Apie rimtus dalykus – linksmai

Kad turiu reikalų su atsakingais žmonėmis, supratau pasidomėjusi jų veikla bei pabendravusi su atstovais telefonu. Tačiau, kad tai ir tikrai linksma kompanija, gyvenanti savo idėjomis ne tik darbuose, bet laisvu laiku, galima nuspręsti dar nespėjus nė užeiti į svečius. Užlipus į trečią aukštą pastato, esančio Smetonos gatvėje, Vilniuje,  ant durų pastebiu Čeko Noriso (Chuck Norris) nuotrauką su prierašu „Čia gyvena piktų dėdžių draugai“. O ir jas pravėrusi išvystu ne tik tikriausiai panašiais tikslais pakabintą Nikolo Keidžo (Nicholas Cage) portretą, apsuptą popieriaus skiautelių su, tikriausiai, kompanijos humoro jausmo apraiškomis, bet ir kelis  maloniai nusiteikusių žmonių.

Organizacija šį vasarį atšventė savo šešiolikmetį. „Čekas Norisas ant durų čia nuo pernykščio jubiliejaus“, – šypteli Rasa, viena iš aktyviausių Vilniaus skyriaus narių. Per tą laiką organizacija spėjo išauginti ne vieną kartą jaunimo, jų pačių meiliai pakrikštytų „gniūžtukais“, pagal vienos pagrindinių organizacijos veiklų pavadinimą „Operacija: Sniego Gniūžtė“ („Operation: Snowball“). Programa susideda iš kelių skirtingo amžiaus jaunimui skirtų, neilgų (nuo dienos iki savaitės trukmės) stovyklų. Jų organizavimas yra paremtas principu „jaunimas – jaunimui“, komandos formavimo metodais bei įvairiais seminarais ir kitokiais neformaliojo ugdymo aspektais.

Programa buvo sukurta 1976-aisiais Ilinojaus valstijoje, Jungtinėse Amerikos Valstijose. Šeši tuometiniai paaugliai nusprendė susikurti terpę, kurioje galėtų ne tik leisti laisvalaikį be kvaišalų, tačiau ir tobulėti patys bei skleisti prevencines idėjas kitiems. Programa buvo sukurta remiantis idėja, kad jeigu vienas žmogus pozityviai paveikia kitą, šis tą patį padaro kitam ir viskas rutuliojasi kaip sniego gniūžtė.

Iniciatyva sukurta bendradarbiaujant su psichologais, grindžiant profesionaliais neformalaus ugdymo metodais. „Draudimas visuomet sukelia atvirkštinę psichologiją“, – teigė organizacijos pirmininkas Andrius Savukynas. „Norint, kad prevencija būtų efektyvi, reikia stengtis duoti jaunimui pasirinkimą, parodant alternatyvą“, – kalbėjo asocijacijos vadas.

Apie organizacijos ištakas sklando labai įvairios legendos. Viena smagiausių pasidalino vienas iš „Sniego Gniūžtės“ įkūrėjų bei žmogus atgabenęs programą į Lietuvą Džonas Irvinas (John Irwin) „žingsniečių“ vadinamas Džeku: „Kai aš atvykau į Lietuvą ir išgirdau vietinių norą organizuoti „Sniego Gniūžtę“ labai suabejojau. Priežastis buvo elementari – kultūriniai skirtumai. Visgi nusprendžiau surizikuoti ir kitą sykį atsivežiau kelis paauglius amerikiečius ir leidau jiems praleisti laiko su vietiniu jaunimu. Po savaitės jų visų paklausiau ar lietuvaičiai labai skiriasi nuo jų pačių. Vienas iš vaikinų tada nusijuokė ir atsakė: „Visiškai niekuo. Jie tik bananus lupa iš kitos pusės“. Tą akimirką aš supratau, kad yra visiškai saugu atvežti ‚Sniego Gniūžtę“ ir čia“, – kvatojosi Džekas.

Per visą programos vykdymo Lietuvoje laiką „Sniego Gniūžtė“ tapo ne tik smagiu prevencijos skleidimo, laisvalaikio praleidimo būdu, tačiau ir terpe saviraiškai šimtams Lietuvos paauglių. Vienas jaunesnių organizacijos narių, keturiolikmetis Augustas sakė: „Į „Žingsnį“ atėjau dar visai neseniai, tačiau jau spėjau daug išbandyti ir išmokti: tiek renginių organizavimo, tiek bendravimo su bendraamžiais ir vyresniaisiais. Manau, kad visai tai man pravers gyvenime.“ Paklaustas, ką mano apie apie prevencinę organizacijos pusę, pašnekovas nusišypsojo ir atsakė: „Esant su „Žingsniu“ apie gėrimą ar rūkymą net negalvoju. Taip buvo ir tada kada buvau tik dalyvis, ir dabar, kai pats prisijungiau prie veiklos. Tai tokia vieta, kur visi supranta, kad pertraukos metu bėgti į krūmą parūkyti visai nėra kieta. Norėčiau, kad tokių vietų būtų daugiau“, – atviravo Augustas.

 *

Tiek peržvelgus statistiką, tiek apžiūrėjus pažįstamą jaunimo ratą, psichotropinių medžiagų vartojimo įpročiai dažnai kelia liūdesį ir susirūpinimą Lietuvos ateitimi. Tačiau susipažinus su „Žingsnio“ atstovais, kurių Lietuvoje yra daugiau negu tūkstantis, nuotaikos pasidaro optimistiškesnės. Nors dauguma juos, turbūt, pavadintų donkichotais, o jų siekiamus tikslus – utopijomis, tačiau geroji naujiena ta, kad yra žmonių, nusiteikusių dirbti, kuriems tai rūpi. Žinant faktą, jog nėra vieninteliai savo veiklos srityje, o tokių organizacijų, vienijančių dar daugiau jaunimo  jaunimo, esti ir daugiau – vilties yra.

Susiję