Povandeninė žūklė – sportas, laisvalaikis, azartas ir nauji potyriai
Mūsų visų gyvenimas yra padalintas į darbui skirtas valandas ir laisvalaikį. Ne paslaptis, jog daugelis didžiąją dalį poilsio skiria knygų skaitymui, drybsojimui prie televizoriaus ekrano, linksmybėms su draugais ar tiesiog nieko neveikimui, tačiau mano pašnekovai dvidešimt trejų Tomas Saukevičius, dvidešimt devynerių Rokas Pakeltis ir trisdešimt vienerių Dainius Kublickas praktikuoja aktyvų ir galbūt ne visiems girdėtą laisvalaikio praleidimo būdą – povandeninę medžioklę.
Kas tai?
Jei kas nors paklaustų, kas yra nardymas, turbūt niekam nekiltų sunkumų atsakyti į šį klausimą, tačiau tik nedaugelis žino, kas yra povandeninė medžioklė arba, kitaip tariant, povandeninė žūklė. Tomas, paprašytas apibūdinti šį užsiėmimą, atsako trumpai ir aiškiai: „Povandeninė medžioklė – tai nardymas be deguonies baliono su pneumatiniu ar arbaletiniu šautuvu“. Galbūt toks apibūdinimas skamba kiek grėsmingai, tačiau ši veikla yra legali, kadangi mano pašnekovo minėti ginklai yra specialiai pritaikyti tokiai žūklei: pneumatinis šautuvas užtaisomas pripumpuojant oro į šautuvo vamzdį, o arbaletinis – gumomis. „Šie ginklai pritaikyti tik povandeninei medžioklei, nes šaudant ore jie labai greitai sugenda“, – aiškina Tomas.
Tikriausiai tai puikus sportas ir pomėgis adrenalino fanatikams bei žvejams, kadangi ne kiekvienas išdrįstų įprastą sėdėjimą ant lieptelio iškeisti į nardymą be deguonies atsargų, pasitikint vien savo plaučių turiniu. Kyla klausimas, kodėl vardan saugumo negalima naudoti deguonies balionų. „Povandeninė medžioklė Lietuvoje su deguonies balionais yra draudžiama, kadangi nardant su balionu galima iššaudyti visą ežero gyvūniją“, – juokiasi Tomas ir tikina, jog jam medžioklė su deguonies įranga nebūtų tokia įdomi. Tarsi papildydamas Tomo mintį, Rokas pabrėžia, jog šis užsiėmimas kartu ir sportas, ir laisvalaikis, ir azartas bei nauji potyriai.
Galbūt sunku patikėti, tačiau, anot mano pašnekovų, povandeninė žūklė Lietuvoje egzistuoja jau labai seniai, kita vertus, populiaresnė tapo tik prieš keletą metų.
Pirmosios patirtys
Kalbant su žmonėmis, kurie jau ilgą laiką užsiima netradicine veikla, visuomet įdomu, kaip viskas prasidėjo ir kokie buvo pirmieji bandymai. Visi mano pašnekovai pirmuosius nėrimus prisimena taip puikiai, lyg tai būtų buvę vakar. Rokas nardymo subtilybių išmoko pats, tačiau pirmasis nėrimas jį taip sužavėjo, jog šiandien noras nardyti ir medžioti vis didėja: „Buvau visiškai „žalias“, neturėjau patarėjų, buvau savamokslis. Tas nėrimas mane sužavėjo ir užkabino“. Dainius pirmą kartą pasileidęs į povandeninę žūklę apskritai nelabai suvokė, koks tai užsiėmimas, tačiau pabandęs suprato, jog ši veikla skirta jam ir puikiai atitinka jo lūkesčius bei charakterį.
Tomą pirmoji povandeninė medžioklė sužavėjo nežinomybe, kas laukia vandens gelmėse: „Baimės tikrai nebuvo, greičiau didelis jaudulys“. Dvidešimt trejų vaikinas, paklaustas apie laimikį pirmosios medžioklės metu, nusišypso ir pripažįsta, jog pradžioje tenka susitaikyti su tuo, kad į krantą išlipi nieko nepešęs arba, kaip pats Tomas sako, „lyg musę kandęs“. Šiandien pašnekovas prisimena pirmuosius linksmus susitikimus su žuvimis: „Labai įsimintina buvo pirmoji po vandeniu pamatyta maždaug 6-8 kilogramų lydeka. Ji ten atrodė kaip monstras. Aš sustingau ir nebežinojau, ką daryti. Per tą laiką lydeka man parodė uodegą“, – juokiasi Tomas.
Žavinga, bet pavojinga
Kiekvienas užsiėmimas turi savų pliusų ir minusų. Ši žūklė mano pašnekovus žavi galimybe pamatyti vandens gelmes, atrasti kažką naujo ir atsipalaiduoti. „Pasinėręs po vandeniu patenki į visiškai kitokį pasaulį – tyla, absoliuti ramybė ir trofėjų paieškos masina mus visus. Panėręs po vandeniu pamirštu darbus, rutiną, rūpesčius, esu visai kitas žmogus“, – atvirauja Dainius. Tomas pripražįsta, jog šis laisvalaikio leidimo būdas yra tarsi savotiškas narkotikas: „Kartą panėrus, negali sustoti“, – šypsosi jis. Po vandeniu traukia ne tik noras kažką sumedžioti, bet ir siekis sausumoje nors trumpam palikti rūpesčius bei darbus.
Visi pašnekovai pripažįsta, jog tai gana pavojinga veikla. „Kadangi mes viską atliekame be papildomos oro tiekimo įrangos, visada kyla pavojus, kad panėrus paprasčiausiai nebeiškilsi į paviršių. Man pačiam yra buvę nemalonių akimirkų, kai po vandeniu kelioms sekundėms netekau sąmonės“, – pripažįsta Dainius. Povandeninė žūklė reikalauja stiprios sveikatos, kadangi nardant giliai gali pasitaikyti įvairių širdies ar plaučių sutrikimų, negana to, visuomet gali įsipainioti į brakonierių tinklus, kurių, anot žvejų, pasitaiko gana dažnai. Tokiais atvejais ekstremalios žūklės mėgėjai su savimi turi peilius, tačiau nepavykę bandymai ištrūkti gali pasibaigti medžiotojo mirtimi. Tomas džiaugiasi, jog dar niekuomet nepateko į tokią situaciją, tačiau pabrėžia, jog svarbiausia nepanikuoti: „Įsipainiojus į tinklą reikia išlikti ramiam ir nesiblaškyti, nes kuo labiau blaškaisi, tuo labiau įsipainioji“.
Nepaisant po vandeniu tykančių pavojų, Rokas sako, jog nėra nieko nuostabesnio nei sumedžioti trofėjinę žuvį. Nors vaikinas pats ne kartą buvo įsipainiojęs į tinklą ir net užpultas bebrų, povandeninės žūklės atsisakyti neturėjo nė mažiausios minties. Žinoma, kas gali žvejui būti nuostabiau nei pagauti keturių kilogramų lydeką (tokiu laimikiu, beje, gali pasigirti ir pradedantysis Tomas) ar šešių kilogramų menkę Norvegijoje. Dainius savo laimikių sąraše turi net dvylikos kilogramų sazaną.
Gylis – iššūkis sau
Turbūt vaikystėje kiekvienas bandėme, kiek laiko galime išbūti nekvėpavę, bet vargu, ar visi sutiktų panerti į vandenį rizikuodami, jog bet kada gali pritrūkti oro. Kadangi Dainius ir Rokas povandenine žūkle užsiima jau ne pirmus metus, leidžia sau panerti nuo vieno iki penkiolikos metrų, tuo tarpu Tomas aiškina, jog tai labai priklauso nuo vandens telkinio, kuriame medžioji: „Gylis priklauso nuo to, kokią žuvį nusprendi medžioti, jeigu nardai žolese, gylis siekia iki 1 metro. Tenka nunerti iki 4-6 metrų, bet šį sezoną planuoju išbandyti savo jėgas ir panerti į 10 metrų gylį“, – entuziazmo nestinga vos prieš metus šį užsiėmimą pradėjusiam praktikuoti vaikinui.
Kadangi Lietuvoje vandens telkiniai nėra ypč skaidrūs, pasidarė įdomu, kokias vietas renkasi netradiciniai žvejai. Dainius apgailestauja, jog vandens telkinių, kuriuose galima užsiimti povandenine medžiokle, skaičius yra ribotas: „Vandens telkinių sąrašą nustato Lietuvos Respublikos Aplinkos ministerija“. Kita vertus, Tomui netrūksta vietos povandeninei žūklei, jis sako, jog kol kas nardo tik ežeruose, esančiuose netoli Alytaus, tačiau išduoda planus kitą vasarą panerti į Baltijos jūrą. „Žuvingų vietų žvejai neišduoda“, – juokiasi Rokas, paaiškindamas abstraktų Dainiaus atsakymą.
Žvejo kailyje
Kadangi Lietuvoje dauguma dar nežino, kas yra povandeninė medžioklė, Tomo, kurio įspūdžiai ganėtinai švieži, paprašiau papasakoti apie savo dieną, skirtą žūklei. Nenorėdama sugadinti autentiškumo ir emocijų stiprumo bei siekdama leisti pasijusti žvejo kailyje, cituoju visą pasakojimą:
„Savaitgalis. Važiuoji pailsėti prie ežero, kuriame leidžiama medžioti, kartu pasiimi ir įrangą. Nuvažiavęs pasiruoši kostiumą: iš šilto vandens ir vaikiško šampūno pasidarai tirpalą ir supili į kostiumo vidų bei praskalauji. Jeigu to nepadarysi, kostiumo nužsivilksi. Neįmanoma (šypsosi). Užsimauni kojines, pirštines, ląstus. Pasiimi šautuvą ir neri. Po vandeniu malasi maži ešeriukai. Pačiame dugne ropoja mažytės krevetės – gal atrodo neįtikėtina, bet Lietuvoje jų yra. Taip nardai valandą, dvi, kol pamatai savo taikinį. Tuomet medžioji, kol ką nors nušauni arba kas nors pabėga. Pagautos žuvys veriamos ant kukano (įrankis žuviai verti – autorės pastaba). Kai pradeda šalti galūnes, lipi lauk (šypsosi).“
Norisi priminti visiems gerai žinomą posakį: „Kiekvienas savaip iš proto kraustosi“ ir pasidžiaugti už tuos, kurie atrado mėgstamą užsiėmimą, teikiantį gerų emocijų, patirties, ramybės bei nuotykių.