Dviračių takų problemos Vilniuje

Viena dažniausiai pasitaikančių „kliūčių“ dviračių takuose – pėstieji. Giedrės Trapikaitės nuotr.
Viena dažniausiai pasitaikančių „kliūčių“ dviračių takuose – pėstieji. Giedrės Trapikaitės nuotr.

Kodėl Vilniuje nėra tiek daug dviratininkų, kiek norėtųsi tiems, kam rūpi aplinkosauga, sveikas gyvenimo būdas ir transporto spūstys? Panašu, kad dėl prastos dviračių takų infrastruktūros. Tėra tik kelios gana geros dviračių takų atkarpos – palei Nerį nuo Jeruzalės iki centro arba Senamiestyje. Dviračių takai turi savybę „nutrūkti“, o ir pėstieji nelabai supranta, kodėl negalima eiti takeliu, ant kurio nupieštas dviratis.

Kuo toliau nuo centro – tuo popieriai prastesni. Arba takų nėra, arba jie labai blogos kokybės. Dviratininkas turi apsišarvuoti kantrybe ir įveikti jo kelyje atsiradusias kliūtis. O tai gali būti duobė, stulpas, bortelis, medis ir, žinoma, žmogus.

Dviračių taku važiavęs Karolis sakė taip keliaujantis kasdien, kai tik būna geras oras. Vaikinas pedalus mina nuo Nemenčinės iki Vilniaus. Jis skundėsi, kad dviračių taku palei Nemenčinės plentą važiuoti ypač sunku, nes po žiemos jis tapo vos pravažiuojamas. Karolis pagalbos ieškoti bandys Nemenčinės Miškų urėdijoje, nes takas Vilniaus miestui nepriklauso. Taip pat vaikinas juokavo, kad važiuoti dviračiu tokios kokybės keliais reikia ne tik fizinės ištvermės, bet ir kantrybės.

Dviračiais važinėja daugelis studentų. Jie taip ir sutaupo, ir praskaidrina savo kasdienybę. Vieta, kurioje gyvena bene daugiausiai studentų – Saulėtekis. O ką daro studentas, iš Saulėtekio važiuojantis į centrą, netikėtai pasibaigus dviračių takui? Į klausimą atsakė istorijos studentas Audrius: „Važiuoji dviračių taku. Po kurio laiko jis pasibaigia. Tada sprendi dilemą, ką supykdyti – pėsčiuosius ar vairuotojus?“

Audrius prisipažino, kad visada važiuoja šaligatviais. O tą daryti yra neteisėta. Pagal kelių eismo taisykles „važiuoti dviračiu leidžiama tik dviračių takais, o kur jų nėra – tam tinkamu kelkraščiu pagal eismo kryptį. Kai dviračių tako nėra, o kelkraštis netinkamas, leidžiama važiuoti viena eile važiuojamosios dalies kraštine dešine eismo juosta, kuo arčiau jos dešiniojo krašto.“ Žmonės, nenorintys sudaryti eismo spūsčių ir bijantys važiuoti kelkraščiu, yra priversti nusižengti taisyklėms.

Žiūrint į žemėlapį, kuriame pažymėti dviračių takai, puikiai pastebimas takų „išsimėtymas“ atkarpomis. Nėra bendro dviračių takų tinklo, todėl kiekvienas dviračių takas turi pabaigą ir tik retam vilniečiui pavyksta vien tik dviračių takais pasiekti tikslą.

„Tokia situacija yra susiklosčiusi dėl to, kad dviratis valdininkų siejamas su poilsiu ir rekreacija, o ne su kasdiene transporto priemone“, – paklaustas apie prastos dviračių takų infrastruktūros priežastis, atsakė Lietuvos dviratininkų bendrijos (LDB) tarybos narys Eduardas Kriščiūnas. Taip pat dviračių takais turi rūpintis savivaldybės. Susisiekimo ministerija šiemet takų infrastruktūros gerinimui Lietuvoje skyrė keturis milijonus litų. Už šiuos pinigus planuojama įrengti 10 dviračių takų ruožų didžiuosiuose Lietuvos miestuose. Jų ilgis – beveik 20 kilometrų. O Vilniaus miesto strateginiame plane numatyta, kad dviratininkų, kaip transporto dalyvių, kiekis iki 2020-ųjų padidės 4,8 proc. Dabar jie sudaro 0,2 proc. visų eismo dalyvių.

Apie tokius planus E. Kriščiūnas atsiliepia skeptiškai. Jo nuomone, valstybė per mažai investuoja į dviračių takus, kad pasiektų tokius rezultatus. LDB narys atskleidė dar vieną svarią priežastį dėl prastos dviratininkų padėties transporte: „Daugelis valdininkų, kurie yra atsakingi už dviračių takus, netgi neturi dviračio. Kaip jie gali suprasti mūsų problemas?“

Patalpinta: Rašiniai