Palmira Galkontaitė: „Ši knyga nėra pasakojimas apie laidos raidą“

Palmira Galkontaitė džiaugėsi, kad jos knygos pristatymai iki šiol traukia skaitytojus. Nuotrauka Vytauto Jokubausko

Daugelis dar pamena kas savaitę girdėtą dainą „Atleisk man!“ ir laidą, kuri prikaustydavo didelę dalį žiūrovų prie televizijos ekrano. Kad nebūtų pamiršta laida ir jos istorija, žymi žurnalistė ir laidos „Atleisk“ vedėja Palmira Galkontaitė kasmetinėje „Knygų mugėje“ pristatė savo pirmąją knygą „Atleisk pasmerkta populiarumui.“

Knygos pristatyme dalyvavo du geri jos draugai „Nakvišos“ laikų – psichologė Edita Čekuolienė ir aktorius Česlovas Stonys.

P. Galkontaitė paprieštaravo tiems, kurie teigia, kad knyga yra tiesiog laidos „Atleisk“ istorija, kuri 1999 metais kritikų buvo vadinama laida – žaidimu. Taip teikdami, matyt, turėjo galvoje privalomąjį laidos elementą – netikėtumą: atsidarys varteliai ar neatsidarys, ateis ar neateis, atleis ar neatleis? „Knyga nėra nuoseklus pasakojimas apie laidos raidą, tai nėra nuosekliai papasakotos istorijos. Toje knygoje visų pirma norėjosi pamėginti apibendrinti patirtį, su kuria esame susidūrę dirbdami laidoje, ir pasidalinti tam tikrais pastebėjimais, kaip antai, kad giminystė nėra nei meilės, nei artumo garantas.“

Psichologė E. Čekuolienė kalbėdama apie knygą teigė, kad P. Galkontaitė pamatė atsiprašymo sudėtingumą ir jo gilumą. Šia knyga ji išmokė žmones daug giluminių dalykų, pavyzdžiui, pamatyti kur yra žmogaus tikrumas. „Palmira neigia, kad tai yra psichologinė publicistika, bet iš tikrųjų atleidimas yra labai sudėtingas procesas. Lietuvoje mes retai naudojame žodžius „atleisk“, „nepyk“. Tai yra tik emocinis dūmelis, nes atleidimas vyksta labai giliai. Knygoje man labiausiai patiko tai, kad joje buvo pavaizduota kaip prie to viso proceso prieinama.“

Pristatinėdama dar vieną savo draugą Č. Stonį, P. Galkontaitė negailėjo šiltų žodžių. Aktorių apibūdino kaip įkaitintoją. Pasak jos, Česlovas buvo su tais, kurie atvykdavo pasimatyti su savo seniai matytais draugais ar artimaisiais. Tačiau Č. Stonys paprieštaravo šiai Palmiros minčiai: „Patikslinsiu Palmirą, aš buvau ne įkaitintojas, o atvėsintojas, todėl, kad ten iš tikrųjų būdavo tokia įkaitusi atmosfera. Aš dirbau su tais žmonėmis, kurie laukdavo. Aš turėdavau juos saugoti ir atvėsinti, kad neišeitų ten, kur negalima. Todėl man knyga ir laida yra neatsiejamos.“

Česlovo Stonio kalba autorei priminė sunkumus, kurie kilo rašant knygą. Pasak jos, sunkiausia buvo rasti santykį su kiekviena aprašoma istorija. Tačiau ne emocijos buvo sunkiausia, o užduotis kaip jas perteikti žodžiais.

Baigiantis knygos pristatymui, Palmira Galkontaitė prasitarė, kad kartais tekdavo išgyventi skausmą. Taip nutikdavo, kai žinodavo, kad „pabaiga bus ne tokia, kokios žmogus tikisi“. Ir, kad 80- metė močiutė, kuri sėdi priešais ją, pavėlavo trisdešimčia metų.

Patalpinta: Rašiniai