Kelionė į stebuklingą knygų pasaulį
8 valandos ir 35 minutės. Rytas. Jis nerimastingai vartėsi lovoje, sapnuodamas paskutinį sapną, o žadintuvas vis kartojo: prabusk, prabusk, prabusk… Pro kambario langus atklydo saulė, kuri glostė jo veidą ir ragino šokti iš lovos. Žadintuvas ir saulė šią kovą laimėjo. Rąžydamasis, vangiai ropodamas iš lovos, jis atsikėlė. Save jis vadino Skaitytoju iš didžiosios S, vardo nemėgo, tad jo čia nebus. Prasitrynęs paraudusias akis, greičiausiai nuo nepaliaujamo skaitymo, jis patraukė ruoštis. O ruoštis reikėjo greitai: juk jau beveik vėlavo, tad apie pusryčius ar rytinį skaitymą nebuvo nė kalbos. Iš namų lėkė tiesiog kūlversčiais, juk vėluoti – didžiausia nuodėmė. Ypač šiandien. Juk gimtadienis!
Šaltis kaustė veidą, nieko neįprasto, paskutinis žiemos mėnuo niekaip nenorėjo savo vietos užleisti pavasariui, kuris net nebandė brautis pas mus. „Bailys”… Sunkiai pro sukąstus dantis, ištarė Skaitytojas. Tirtėdamas iš šalčio, S net nepastebėjo, kaip atsidūrė troleibuse, kuris jį vežė į gimtadienį. Šiluma sklido po visą kūną. Ką pasveikinti pirmą ? Kur eiti ? Kur skaniausias tortas ? Ką kiti gavo dovanų ? Begalė klausimų sukosi didžiojo Skaitytojo galvoje.
Nė nepajuto, kaip priartėjo prie savo tikslo. Šiaip ne taip prasibrovęs pro didžiulį srautą žmonių, išlipo iš sausakimšo troleibuso ir patraukė įėjimo link. Buvo slidu, tad tapsėjo lėtai, visai kaip pingvinas, o tokių pingvinų aplinkui buvo daug. Visi krypuodami traukė į šventę.
Skaitytojas prasibrovė pro minią ir pasiekė duris. Atsargiai, drebančiomis rankomis pravėrė mažą plyšelį, kad galėtų apsidairyti. Stojo mirtina tyla ir viskas aplinkui sustojo. Pirmas dalykas, kurį pajuto S, buvo kvapas. Ne, ne maisto, kaip pagalvojote Jūs. Didžiojo Skaitytojo uoslę suvirpino šviežias dažų kvapas: tas, kuris naudojamas knygoms, žurnalams, kitiems leidiniams. Šį kvapą jis mėgo. Apkvaitęs nuo jo, net nepastebėjo, kaip įvirto pro duris. Aplink save jis matė kitus, tokius pat Skaitytojus. Didelius, mažus, jaunus, senus – visi jie išsilaisvinę iš šiltų apdarų, skubėjo į gimtadienį. Didysis Skaitytojas džiaugėsi, kad tiek žmonių atėjo kartu su juo švęsti knygų gimtadienio.
Vieni dūzgė prie knygų lentynų, kiti bendravo ir spaudė rankas rašytojams, dalyvavo įvairiose konferencijose, kita dalis Skaitytojų gausiai plaukė į sales žiūrėti spektaklių, poezijos vakarų, kai pavargdavo nuo didžiulio šurmulio, keliaudavo į kino salę mėgautis filmais, sukurtais pagal knygas. Mūsų didysis Skaitytojas buvo sužavėtas. Atsisėdęs antrame aukšte jis stebėjo, kaip šis didelis skruzdėlynas juda. Niekas nepastebėjo Skaitytojo, kuris apsalęs iš laimės kažką žymėjosi, braukė savo knygelėje. Ten jis rinko savo žodžius, taisė juos, bandė sukurti žodžių harmoniją. Širdis spurdėjo nuo įspūdžių. Jis keliavo po stebuklingą knygų pasaulį ir jautėsi kaip didysis Skaitytojas…
Tik jis ir knygos. Knygos ir jis…
Redaktorius Mindaugas Drigotas
Skaitykite šiame leidinyje.
