Kodėl mes visi turėtume dalyvauti „Baltic Pride“ eitynėse?

„Baltic Pride“ eitynių prasmė man atrodo aiški, ir aš joms pritariu. Tačiau štai apsispręsti pačiam dalyvauti – ne taip lengva. Tiesą sakant, visai ir neplanavau. Bet kai viešojoje erdvėje, lyg pabaidytas varnų pulkas, sukilo toks „pasipiktinusiųjų“ kranksėjimas, o mūsų visuomenės narių grupei tik per ištisą teismų karuselę pavyksta išsikovoti tai, ką šiaip jau garantuoja Konstitucija, tapo aišku, kad nedalyvauti – neįmanoma.

Tomas Vaiseta. 15min.lt nuotr.

O vis dėlto ryžtis nėra lengva.

Ir šitas vidinis mindžikavimas man yra pagrindinis įrodymas, kodėl dalyvauti būtina. Nes jį sukelia ne dvejonės „Baltic Pride“ idėjomis, bet nuojauta, kaip į tokį dalyvavimą „pažiūrės kiti“ – šeimos nariai, draugai, kolegos. Kiek susilauksiu kreivų šypsnių, reikšmingų atsikosėjimų, nutylėjimų išmintingai suraukiant kaktą?

Mūsų visuomenėje nėra visuomenę tikrąja to žodžio prasme tveriančio saugumo jausmo. Kai viena visuomenės grupė bando jį užsitikrinti kitos sąskaita – tai nėra saugumo jausmas. Tai nėra ir visuomenė.

Galų gale – ar nepavaišins koks prašalaitis kumščiu? Socialinis instinktas mane perspėja, kad šitoje visuomenėje, kurioje gyvenu, viešai paremti homoseksualius žmones (tiesą sakant, atlikti labai elementarų veiksmą – garsiai pasakyti, kad visi žmonės privalo turėti lygias teises) nėra taip paprasta. Gal net labai nepaprasta.

Kitaip tariant, mūsų visuomenėje nėra visuomenę tikrąja to žodžio prasme tveriančio saugumo jausmo. Kai viena visuomenės grupė bando jį užsitikrinti kitos sąskaita – tai nėra saugumo jausmas. Tai nėra ir visuomenė.

Neapsimetinėkime: jeigu vyras myli vyrą ar moteris myli moterį, jie šioje šalyje negali jaustis visiškai saugūs.

Gal niekas jų iš darbo dėl seksualinės orientacijos nemeta (ar tikrai?), bet homoseksualius žmones nuolat lydi atstūmimo grėsmė ir aplinkinių siuvamas lengvo sarkazmo šleifas. Biurų rūkomuosiuose, baruose prie alaus ir vyno, draugų iškylose, net prie šeimos pietų stalo – bet kur ir bet kada gali išgirsti juokelį apie „pederastus“. Juokelį, kurio dažnai negalėsi atskirti nuo patyčių.

Plepėdami apie kitus, mes šiems žmonėms automatiškai priskiriame atskirties žymes („na, supranti, taigi jis gėjus“), o išgirdę ką nors sušnibždant (būtinai sušnibždant), kad, girdi, „Jolanta yra lesbietė“, taip nevalingai pakeliame antakius, lyg būtų pranešta apie ateivių invaziją.

Lygiai taip pat socialiniuose tinkluose ir viso interneto platybėse griaudėja patyčios ir žodinės agresijos audros (pastarųjų dienų akibrokštas – kažkieno nuodėmklausys pareiškė, kad „pyderam ir lesbietėm Bažnyčios bendruomenėse nėra kas veikt“).

Socialiniuose tinkluose sunykusių pagarbos, saikingumo jausmo ir savitvardos reiškinys jau liejasi į internetinę žiniasklaidą – pastaraisiais mėnesiais galėjai vos ne kasdien patirti nuostabą, kaip viešojoje erdvėje vis mažiau mėginama slėpti homofobiškas nuostatas.

Kol vieni komentatoriai atkakliai aiškino tokių eitynių prasmę, priešingoji pusė užsiėmė visai kuo kitu – jie linksminosi tarpusavyje varžydamiesi, kas rafinuočiau arba vulgariau pasityčios iš homoseksualių žmonių ir pakurstys neapykantą. Jie taip elgiasi, nes žino, kad didelė, turbūt net didžioji visuomenės dalis jų pusėje.

Visas šis agresyvus kranksėjimas turi savo prasmę – mes labai aiškiai pamatėme tai, kas ir anksčiau turėjo būti aišku: homofobija yra viena pagrindinių mūsų visuomenę apibrėžiančių charakteristikų.

Ji sufleruoja, kad seksualumo klausimas iš principo yra dar neliečiamas, jo gėdijamasi ir bijoma, lyg tai būtų kokia chtoniškojo pasaulio būtybė, mistiškas baziliskas, kuriam kartą per metus sušeriama nekalta mergelė, kad tik nereiktų apie tai galvoti ir juo labiau – susidurti akis į akį. Juk juokai su keiksmais nurodo į giluminius visuomenės įtampos židinius. Įtampos, su kuria nerandama kitų būdų susidoroti.

Tai bejėgystės išraiška, todėl kyla tik vienas klausimas – kada pradėsime aiškintis, kodėl mes, kaip konkrečios visuomenės, jeigu norite, konkrečios tautos nariai jaučiamės tokie bejėgiai?

Juk eitynių priešininkai beveik visada apeliuoja į tautą ir šeimą. Esą homoseksualių žmonių santuokos įteisinimas, o gal ir apskritai tos pačios lyties asmenų meilė kažkaip sugriautų ir vieną, ir kitą.

Bet galva neišneša, kaip mano ir mano moters meilę gali paveikti tai, kad kaimynystėje vienas kitą mylės Petras ir Kazimieras arba Petronė ir Kazimiera? Arba kaip mūsų apsisprendimą tuoktis, turėti vaikų gali paveikti tos pačios lyties asmenų santuokos įteisinimas, padėsiantys tokiai porai ateityje išvengti daugybės teisinių nesusipratimų (pavyzdžiui, dėl paveldėjimo)?

Galop kokiu būdu tyčiojimasis iš vienų žmonių paskatins kitus daugintis ir pildyti mūsų nykstančią tautą? O tuo pačiu dar tiek mažai ir su kur kas vėsesniu entuziazmu kalbama apie tai, kas iš tikrųjų griauna šeimą ir tautą – nesuvokiamais mastais šeimose (kuo „tradiciškiausiose“) kunkuliuojantį smurtą.

Bet juk tai to paties požemiuose riaumojančio nepasotinamo bazilisko problema, ar ne?

Daug kartų kartota, kad „Baltic Pride“ eitynės nereikalingos, nes drumsčia visuomenės ramybę ir netgi kelia pavojų (taigi mažina saugumą). Viskas taip, tik priešingai – eitynėse dalyvaus žmonės, kurie mano, kad be pamatinio saugumo jausmo jokia visuomenė neįmanoma.

Net jeigu to saugumo jausmo reiks paprašyti apsuptiems pulko policininkų.

Autorius yra buvęs „Universiteto žurnalisto“ redaktorius, taip pat – VU Komunikacijos fakulteto žurnalistikos studijų programos absolventas, humanitarinių mokslų daktaras (istorikas). Komentaras publikuotas www.15min.lt

Patalpinta: Komentarai