1791 m. gegužės 3-iosios konstitucija: nepabaigiamas konfliktas?
Seime neseniai įsikūrė Gegužės 3-iosios konstitucijos vardu pavadinta grupė tautinių mažumų politikos klausimams spręsti. Šis pavadinimas atspindi požiūrį, kad svarbiausias XVIII a. ATR dokumentas prasmingas pirmiausia ne lietuviams, o kitakalbiams Lietuvos piliečiams. Retas beprisimena kaip formavosi toks ribotas suvokimas. Lietuvoje 2007–2008 m. vyko dramatiškos politinės ir visuomeninės diskusijos dėl iniciatyvos papildyti Lietuvos Respublikos atmintinų dienų įstatymą nuostata dėl Abiejų Tautų Respublikos 1791 m. Gegužės 3-iosios konstitucijos. Kodėl šis konkretus klausimas tapo rimta politine problema? Šiandieniame visuomenėje vyrauja du naratyvai. Vienas jų – gegužės 3-iosios Konstitucijos šalininkai išduoda tikrąją Lietuvą ir atiduoda ją į lenkų rankas. Anot nacionalistiškai nusiteikusių visuomenės veikėjų, ši konstitucija panaikino Lietuvos valstybę. Maža to, dalis visuomenės veikėjų pabrėžia, kad konstitucija buvo luominės valstybės produktas, svetimas lietuvių valstiečių klasei. Kitas pasakojimas – ši konstitucija buvo didelis to meto Lietuvos ir Lenkijos pažangios politinės minties laimėjimas. Jis darė įtaką ne tik Lietuvos ir Lenkijos, bet ir visos Europos raidai (konstitucija kaip mat buvo išversta į anglų ir prancūzų kalbas).
Lietuvių „atminties vieta“
Dabartiniame Lietuvos Respublikos atmintinų dienų įstatyme, kurio straipsnio redakcija įsigaliojo šių metų liepos 16 dieną, tarp šešiasdešimt dviejų atmintinų dienų randame ir gegužės 3-ąją – „pirmosios rašytinės konstitucijos Europoje dieną“. Toks apibūdinimas rodo, kad nenorima susieti jos su Lietuva, sena politikų kova dėl šios dienos išvirto į ginčų negesinantį kompromisą. Šią kovą drąsiai būtų galima vadinti vienu didžiausių politinių susikirtimų dėl istorijos.
Anot Vilniaus universiteto docento, knygos apie 1791 gegužės 3-iosios konstituciją autoriaus Eligijaus Railos, „Gegužės 3-iosios konstitucija turėtų tapti visų lietuvių „atminties vieta“, ir sakau tai vienareikšmiškai. Ji yra viena iš tų svarbių datų, jungianti senąją Lietuvos istoriją, šiuo atveju XVIII a. istoriją su moderniąja Lietuvos istorija, su šiuolaikine Lietuvos situacija“. Anot jo, Lietuvos politinė klasė iš esmės palaikė šios konstitucijos idėją ir jai pritarė.
„Ši konstitucija tuo metu buvo vienas iš progresyviausių ir originaliausių dokumentų to meto Europoje. Jame aiškiai išreikštas Lietuvos piliečių noras gyventi teisės viršenybės valstybėje. Kadangi prie dokumento parašymo ir priėmimo svariai prisidėjo LDK piliečiai, tai rodo, kad Lietuva yra neatskiriama Vakarų civilizacijos dalis“, – istorikui pritaria politologas, Lietuvos ir Lenkijos santykių specialistas Marijuš Antonovič.
Gegužės 3-iosios konstitucija – vien bajorų?
Gegužės 3-iosios konstitucija ilgai buvo suvokiama kaip diduomenės kūrinys. Tai ribotas požiūris. Anot ekspertų, šiomis dienomis suvokiama, kad Konstitucija yra modernios socialinės filosofijos laimėjimas. Deja, dažnai į reikalą žvelgiama iš Lietuvos-Lenkijos kovų XX a. pirmoje pusėje perspektyvos. „Regint šitaip, Gegužės 3-iosios konstitucija suprantama kaip Lietuvos pralaimėjimas prieš Lenkiją, tuo tarpu to meto jos kūrėjai neturėjo tikslo išaukštinti ar sumenkinti kurią nors iš ATR valstybių. Pagrindinis tikslas buvo gelbėti valstybę nuo išorinių pavojų ir vidinės destrukcijos. Konstitucija buvo siekiama ir didesnės socialinės vienybės, net valstiečiai pripažinti tikrais krašto gėrybių kūrėjais“, – pasakoja kultūros istorikas doc. Vytautas Ališauskas. Anot jo, Konstitucija skatino miestų ir miestelių vystymąsi. Miestiečiai entuziastingai priėmė naujus nuostatus. Tad nėra pagrindo Konstituciją traktuoti kaip feodalinės luomų sistemos vaisių ar įtvirtinimą. Ji atvėrė kelią formuotis moderniai valstybei, ir tik Rusijos agresija šį procesą sustabdė.
Gegužės 3-iosios konstitucija – vien lenkų?
XVIII a. politiniai elitai Abiejų Tautų Respublikoje formavosi ne nacionaliniu, o kilmės ir pilietybės pagrindu, tad negalima vaizduotis, kad lietuviai bajorai anuomet „išdavė“ savo lietuviškumą, pabrėžia V. Ališauskas. „Be abejonės, Valančiaus epochos lietuviams valstiečiams Gegužės konstitucija nieko nesakė, jie negyveno bajorų sukilimų idealais atkurti tai, ką Konstitucija simbolizavo. Bet dabar mes vertiname jos universalias politines idėjas“, – teigia kultūros istorikas.
„Lietuviai labai dažnai Abiejų Tautų tarpusavio pasižadėjimą, t.y. spalio 20 dienos aktą, išsaugojusį LDK valstybingumą, tarsi išima iš Konstitucijos konteksto, o to daryti nereikėtų. Tai reiškė, kad šalia Konstitucijos Lietuvai veikia dar ir kitas įstatymas, nors Konstitucijoje nėra parašyta, kad Lietuva – atskira valstybė“, – dėsto E. Raila. Pasak M. Antonovič, „lietuviai nuo XIX a. Atgimimo pradžios konfliktavo su lenkais. Dėl to viskas, kas kiek nors lenkiška, buvo suprantama kaip ne mūsų. Jonas Šliūpas, tautinio atgimimo veikėjas, yra sakęs, kad ši Konstitucija yra tarsi antkapis Lietuvai,“ – įdomų faktą pateikia ekspertas. Raila retoriškai klausia: „Gal bandykime nuritinti šį antkapinį akmenį ir pamatysime, kad ten yra visai kitokie dalykai?“ Jis ragina nepriimti faktų tiesmukai. „XVIII a. prasidėjo procesai, sukūrę tautines Europos valstybes. Lietuva kartu su Lenkija, jei ne trys padalijimai, panaikinę ir Lietuvos valstybingumą, būtų išlaikiusios dualistinę valstybę. Ko gero, Lietuva jau XIX a. pirmoje pusėje būtų pradėjusi skelbti apie savo savarankiškumą, juk modernios tautos kūrimosi procesai jau buvo prasidėję. Gal būtume jau 100 metų anksčiau turėję tautinę valstybę, mat buvo numatyta, kad kas 25 metai Konstitucija turi būti pataisyta. Pabandykime įsivaizduoti, 1791 m. neįvyksta padalijimai, po 25 metų, 1816 m., būtų užaugęs ne tik Daukantas, visa jo karta daug garsiau prabilusi, jog norima atskiros Lietuvos valstybės“.
Problema ar vertybė?
Kalbinti ekspertai sutaria: Gegužės 3-iosios svarstymas iš XX a. perspektyvos yra pasenęs. Esame susiformavusi tauta, nebeturime savęs apibrėžinėti per santykį su lenkais. Kultūros istorikas V. Ališauskas, paklaustas, kaip žvelgti į LDK paveldą, sako: „lenkai gan seniai rado, kaip į lenkiškąjį paveldą integruoti LDK lietuvių ir gudų kurtą paveldą. O mes sunkiai randame vietą tam, kas lietuvių kurta visai Abiejų Tautų Respublikai. Taip segreguodami prarandame mūsų istorinių vertybių. Literatūros srityje jau kitokia padėtis: kitakalbiai LDK autoriai tyrinėjami, bandoma juos įterpti net į mokyklų programas. Deja, politinė mintis kol kas traktuojama labai įtariai. Gal čia iš tikrųjų yra valstietiškas įtarumas, nukreiptas į politinę klasę, kuri neva dirba sau, o ne paprastiems žmonėms“. „Maža to, – pastebi V. Ališauskas, – Lietuvoje iki šiol visos vadinamosios „atminties vietos“ emociškai labai nuspalvintos, pvz., Žalgirio mūšio atminimas, Gedimino kalnas ar modernūs lietuviškumo ženklai, tokie kaip M. K. Čiurlionio kūryba, Sąjūdžio mitingai. Visa tai apeliuoja į emocijas, estetinį ar etinį išgyvenimą, tuo tarpu Gegužės 3-iosios konstitucija yra racionalios politinės minties rezultatas. Norint suvokti jos vietą neužtenka vien romantinio išgyvenimo, reikia suprasti, kad tai buvo įvykis, paremtas racionaliniu planavimu ir politiniu pasirinkimu“.
